Interviu su privačios dializės pradininku Lietuvoje, gydytoju nefrologu Vaclovu Vainausku

1. Kaip prasidėjo privati dializės veikla Lietuvoje?

1991 m. Lietuvoje buvo vos keli dializės centrai Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose. Įranga buvo sena, didžioji jos dalis gauta kaip labdara, vandens valymas buvo menkas arba jo nebuvo visai. Pačios procedūros pacientams buvo tikra kančia.

Aš prie nefrologijos prisijungiau 1993 m., kai Klaipėdos jūrininkų ligoninėje  kartu su kolegomis Janina Priluckiene, Vilija Deimantavičiene, Kazimieru Maciumi, Kaziu Vilku kūrėme dializės skyrių ir nefrologijos tarnybą Žemaitijoje. Didysis lūžis dializės srityje Lietuvoje, mano manymu, įvyko 1998 m. Tada Lietuvos nefrologijos, dializės ir transplantacijos asociacijos (LNDTA) prezidentas buvo prof. Balys Dainys.

Mes ilgai diskutavome apie tolimesnį dializių tarnybos vystymo kelią Lietuvoje.  Aptarėme ir skandinavišką variantą, kai privačios medicinos šioje srityje beveik nėra, tačiau galiausiai sutarėme, kad Lietuvoje privataus sektoriaus atsiradimas pagerintų tokių paslaugų kokybę ir paskatintų „pasitempti“ ligoninėse veikiančius dializės skyrius.

Po tokio sprendimo, gydytojas nefrologas Algis Laurinaitis Marijampolėje, o aš – Klaipėdoje, 1998 m. atidarėme pirmuosius privačius dializės centrus Lietuvoje. Ir neapsirikome – o šiandien Lietuvoje yra 65 dializės centrai (20 veikia kaip ligoninių padaliniai, 45 – privatūs).

Drįsčiau teigti, kad įranga visur yra moderni ir šiuolaikiška, o paslaugos kokybei didelę įtaką turi ir darbuotojų savybės, požiūris į žmones, santykiai kolektyve, kurie persiduoda ir pacientams.

2. Kartais pasigirsta nuomonių, kad privačiuose dializės centruose ne visada dedama pakankamai pastangų pacientą nukreipti inksto transplantacijai?

Čia jau priklauso nuo požiūrio. Mano suvokimas apie darbą sveikatos priežiūroje visada buvo labai aiškus –  pasirinkau specialybę, kurios priedermė yra padėti žmonėms, ir ta pagalba visada yra daug svarbesnė negu verslas, projektai, tušti postringavimai ar panašūs dalykai. Manau, mano kolegos medikai turi panašią nuomonę. Per savo netrumpą praktiką nepamenu, kad kuris nors kolega nefrologas būtų pasakęs „gal šitam pacientui nerekomenduokime inksto transplantacijos, nes dializėje ir taip mažai pacientų“. Šioje vietoje galėčiau pateikti vieną pavyzdį iš nesenų įvykių.

Ukrainiečiui J. K. jau pažengusi inkstų liga buvo nustatyta visiškai atsitiktinai, ir, deja, teko pradėti hemodializes. 2019 metais vasario mėn. jis atvyko gyventi į Kauną. Hemodializės procedūros jam buvo atliekamos privačiame dializių centre „Nefrosana“. Pacientui siūlyta inksto transplantacija, ir jam galiausiai apsisprendus, jis buvo ištirtas kaip potencialus recipientas inksto transplantacijai.

Jau 2021 metais vasarą jis buvo įtrauktas į inksto transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Vos po 4 mėnesių, 2021 metų lapkritį pacientui buvo persodintas inkstas. Deja, operacija nebuvo sėkminga, teko vėl grįžti į dializes, o kurį laiką pacientas nesutiko ir su pakartotine transplantacija. Visgi jam vėl apsisprendus, jis grįžo į laukiančiųjų sąrašus, ir 2022 metų rugpjūtį pacientui atlikta antroji inksto transplantacija, kuri kol kas – sėkminga.

3. Kokie jūsų santykiai su pacientų organizacijomis?

Kadangi aš jau daug metų esu LNDTA  valdybos narys ir dializės komiteto pirmininkas, tai tenka daug bendrauti ir su pacientų asociacija „Gyvastis“. Mano bendrystė prasidėjo dar 1993 m. Dar ir dabar susisiekiame su tuometine asociacijos vadove ir leidinio „Prošvaistė“ redaktore Aukse Jurevičiūte. Jai jau 31 metai atliekamos dializės procedūros. Tai turėtų būti įkvepiantis pavyzdys visiems pacientams kaip neprarasti vilties.

Vėliau daug metų bendradarbiavome su „Gyvasties“ prezidente Ugne Šakūniene ir nuveikėme daug gerų darbų, gindami pacientų teises. Na o dabar bendradarbiauju su dabartinėmis „Gyvastis“ vadovėmis Aušra Degutyte, Irma Juodiene, Daiva Dragūniene. Ypač daug problemų teko spręsti per COVID-19 pandemiją, taip pat atsiranda klausimų ir dėl dializuojamų pacientų iš Ukrainos, prasidėjus karui.

4. Jūs dirbote didelėje tarptautinėje kompanijoje „Diaverum” šalies medicinos direktoriaus pareigose. Koks Jūsų įspūdis ir kodėl nebedirbate?

Taip susiklostė aplinkybės, kad 2006 m. į Lietuvą atėjo didelė tarptautinė kompanija „Gambro Healthcare” (nuo 2007 m. – „Diaverum”). Tuo metu „Diaverum“ Lietuvoje įsigijo 9 dializės klinikas (o man pasitraukiant iš šios kompanijos jų buvo jau 15).

Mane pakvietė dirbti šalies medicinos direktoriaus pareigose. Dirbau nuo 2006 metų iki 2014 metų. Bandžiau perteikti sukauptą patirtį ir pritaikyti savo principus bei nuostatas šioje kompanijoje. Man atrodė, kad nuolat tobulinamos taisyklės, procedūrų aprašymai, beprasmės dažnos ir varginančios pacientų ir darbuotojų apklausų anketos, „amžini“ auditai tik tolina pacientus nuo medikų, kas niekaip negali pagerinti paslaugos kokybės.

Negalima akcentuoti vien tik technologijų, standartų, nes pacientų gydymas yra individualus. Siekiant gero gydymo rezultato svarbu viskas – čia ir naujos technologijos ir paciento ryšys su gydytoju bei slaugytoja, jų išmintimi, įtaiga, charizma.

Didėjant nuomonių skirtumui su „Diaverum” vadovybe, 2014 m. palikau šią kompaniją. Jaučiausi keistai, nes kažkada paruošti ir išmokyti darbuotojai, pacientai, su kuriais bendravau daug metų, liko kaip ir su ne visai išpildytais mano pažadais. Lūkesčiai liko nepasiteisinę.

2016 m. su partneriu įsteigėme kelias privačias dializės klinikas Lietuvoje, kurios šiandien sėkmingai dirba. Viena iš jų yra „Nefrosana“. Darbas šiose klinikose visiškai atitinka mano suvokimą apie pagalbą inkstų ligomis sergantiems žmonėms, o čia dirbantis medicininis personalas yra realiai įsitraukęs į teikiamų paslaugų kokybės bei klinikų veiklos gerinimą.

Man atrodo, kad mūsų, nefrologų, bendruomenė taip stipriai susijusi su savo pacientais, kad negalėtų jų niekada palikti likimo valiai. Neturiu nieko prieš užsienio kapitalą. Jie irgi ateidami atneša kažką naujo, kažką pozityvaus, ir mes galime iš jų pasimokyti kai kurių dalykų. Deja, jų verslo modelis turi visai kitokį formatą.

Kad ir ta pati „Diaverum” kompanija. Ji priklauso vienam iš JK investicinės kompanijos „Bridgepoint“ fondų. „Diaverum“ jau paliko tokias šalis, kaip Taivanas, Australija, N. Zelandija, Turkija, Estija, o šiemet ir Argentiną, t.y. pardavė čia turėtas savo dializės klinikas kitiems valdytojams. Išėjimo motyvas –  verslas tose šalyse jiems tapo nepelningas arba neatitiko pasikeitusios kompanijos plėtros vizijos.

Na, o pacientus ir jų problemas tose šalyse perėmė nefrologų bendruomenės, kurios neišduoda savo pasirinkimo. Dėl ko savo kolegoms visada sakau: ne vėliava ir nuosavybės forma yra svarbi tavo darbe, o tavo paties požiūris į kolegas ir pacientus. Kompanijos ateina ir išeina, o mūsų bendrystė lieka.

5. Kaip galėtumėte pakomentuoti susidariusią padėtį Kėdainiuose?

Čia blogas pavyzdys, ir norėčiau palinkėti, kad tokia situacija Lietuvoje nebepasikartotų. Kiek man žinoma, praeitų metų rudenį Kėdainių ligoninė paskelbė konkursą dėl patalpų nuomos dializės paslaugoms teikti. Konkurse dalyvavo dvi įstaigos – „Diaverum” ir „Nefrosana”.

Pastaroji pasiūlė didesnę patalpų nuomos kainą, todėl konkursą laimėjo, nes daugiau išlygų nebuvo. Turėdama licenciją veiklai, patyrusius darbuotojus ir būtiną medicininę įrangą, „Nefrosana“ iš karto galėjo pradėti teikti dializės paslaugas.

Deja, „Diaverum” ligoninei patalpų negrąžino iki pat  2022 metų rugpjūčio mėnesio. Pacientai vietoje to, kad būtų gydomi Kėdainiuose, net aštuonis mėnesius buvo vežiojami į Kauną ir Jonavą. Į pacientų vargus ir skausmus nebuvo atsižvelgta, viską nulėmė ne žmogiškasis faktorius ar gydytojo Hipokrato priesaika, o verslo interesai.

Negali pacientai būti kažkieno, jie yra tiesiog Lietuvos piliečiai, turintys savo teises į kokybišką gydymą. Prieš mėnesį „Diaverum” atidarė nedidelį dializės centrą Kėdainiuose, tam pritaikytose administracinės paskirties patalpose, ir čia pradėjo veiklą.

Na, o „Nefrosana“, supratusi, kad patalpų ligoninėje „Diaverum“ neperduos, įsteigė dializės centrą naujame, moderniame, erdviame, specialiai dializės procedūroms atlikti pritaikytame gydymo paskirties pastate.

Čia patogus privažiavimas ir daug vietos automobiliams pastatyti, išpildyti visi būtini dializės normos reikalavimai, sudarytos labai geros personalo darbo ir poilsio sąlygos bei įdiegta naujovė pacientams – poilsio/valgomoji zona. Taip pat pastatas atitinka A++ statybos reikalavimus bei naudoja atsinaujinančius šildymo sprendimus oras-vanduo. Pastato mikroklimatą užtikrina moderni oro ventiliacinė sistema.

Kėdainių pacientai dabar turės galimybę pasirinkti iš dviejų gydymo įstaigų, o šios gydymo įstaigos galės įrodyti, kuri iš jų yra mielesnė kėdainiškiams. Laimi pacientas!!!

6. Ar „Nefrosana“ pajėgi teikti aukštos kokybės paslaugas Kėdainiuose?

„Nefrosana“ nėra įstaiga dirbanti tik Kėdainiuose. Ši įstaiga dializės paslaugas teikia nuo 2018 m. Kaune. Joje dirba puikūs gydytojai, kurie dirba LSMU Kauno klinikose, Kauno ligoninėje ir pastoviai atnaujina žinias, kurias pritaiko savo darbuose.

Medicinos vadovas „Nefrosanoje“ yra gydytojas nefrologas Saulius Gražulis. Šis gydytojas ne tik populiarus rezidentų tarpe dėl savo įdomių ir vertingų patarimų, bet darbe pasižymi kaip novatorius, kuris taikydamas naujus metodus visada randa galimybę padėti pacientams, kuriems kartais padėtis dėl galimybių atlikti dializės procedūras atrodo beviltiška.

Gydytoja Jurgita Bakanauskaitė-Kisielienė dirba Kauno ligoninėje ir visada pasirengusi padėti pacientams, kai atsiradus bėdoms tenka gydytis stacionare. Na, o Kėdainių poliklinikoje dirba jauna, gabi gydytoja Justina Kurganaitė, kuri konsultuoja ambulatorinius pacientus. Visos slaugytojos, kurios dirba „Nefrosanoje“, turi didžiulę patirtį, nes su dializuojamais pacientais dirba ne pirmą dešimtmetį. Jos nuolat kelia kvalifikaciją , dalyvaudamos konferencijose ir kituose renginiuose.

Šiemet net 3 „Nefrosanos“ slaugytojos dalyvavo Europos dializės ir transplantacijos slaugytojų asociacijos (EDTNA/ERCA) metinėje konferencijoje Roterdame. Čia pristatomos visos naujovės dializių srityje.

Slaugytojomis Kėdainiuose dirba kėdainiečiams gerai pažįstamos ir didelę patirtį hemodializės srityje turinčios Asta, Irena ir Jolanta, kurios tikrai myli visus pacientus ir atiduoda visą savo širdį juos prižiūrėdamos.

Taigi „Nefrosana“ neabejotinai yra įstaiga, atliekanti hemodializės procedūras su aukštos kokybės, nauja, modernia įranga, priemonėmis ir turinti darbuotojus, gebančius atlikti HD procedūras aukščiausiame lygyje. 

7. Ką norėtumėte palinkėti Kėdainių pacientams?

Šioje vietoje norėčiau pacituoti vieną protingo žmogaus mintį „Koks brangus ir išmanus bebūtų lėktuvas, pilotas visada bus brangesnis“. Pasirinkdami gydymo įstaigą (o dabar kėdainiškiai turi tokią galimybę), visada žiūrėkite kas ten dirba, koks jų požiūris į pacientą, kokia tame kolektyve vidinė šiluma. Galų gale, svarbu, ar ten jauku ir patogu. O šiuolaikinė įranga dabar visur moderni ir išmani.

Pabaigai norėčiau pacituoti mums visiems gerai žinomo transplantologo profesoriaus Balio Dainio mėgstamą palinkėjimą:

GEROS KLOTIES JUMS!!!

Užs. Nr. 149