IN MEMORIAM: Vaclovas Vitas
1927 12 07– 2017 12 07
Žymaus Krakių šviesuolio Lietuvos knygnešio Baltramiejaus Vito sūnaus Vaclovo gyvybė užgeso garbingo savo jubiliejaus dieną, gruodžio 7-ąją. Sulaukus 90-ies metų.
V. Vitas gimė ir visą amžių gyveno Krakėse, augo labai šviesioje dorybingoje šeimoje, artimai bendravo su vienuolėmis kotrynietėmis bei bažnyčia. Vos baigęs Krakių vidurinę mokyklą pradėjo mokytojauti tuometinėje Leščių septynmetėje mokykloje, vėliau Kėdainių I-ojoje vidurinėje, dirbo Kėdainių r. komjaunimo komitete, įsteigė Žitaičių septynmetę mokyklą ir jai vadovavo, dirbo Dotnuvos švietimo skyriaus vedėju, neakivaizdiniu būdu baigė Kauno kūno kultūros institutą. 1956 m. respublikos ir rajono vadovų paragintas išėjo į Pajieslį kelti atsilikusio kolūkio. Per 25 darbo metus gerbdamas ir globodamas kiekvieną dirbantį žmogų sukūrė klestintį ūkį, žydinčią gyvenvietę. Ketverius metus dirbo Krakių apylinkės vykdomojo komiteto pirmininku, po to – Ažytėnų kolūkio pirmininku. Ir čia V. Vito rūpesčiu nusausinti laukai, pastatydinta nauja gyvenvietė, išasfaltuotos gatvės, įrengta vandentiekio bei nuotekų tvarkymo sistema.
Krakių krašte šios kuklios, bet labai atsidavusios aktyvios asmenybės gyvenimo pėdsakai gražūs, gilūs, gerbtini. Su žmona Apolonija užaugintos, išmokslintos ir puikiai išauklėtos trys dukros. V. Vito iniciatyva bei nenuilstamo rūpesčio dėka pastatytos Pajieslio ir Barkūniškio aštuonmetės mokyklos, Ažytėnų vaikų darželis, pirtis, sutvarkytas ir įkurtas Mikalojaus Katkaus memorialinis muziejus, išleistas naujas M. Katkaus „Balanos gadynės“ leidimas (1990 m.), kartu su skulptorium Vytautu Ulevičium pastatyti paminklai Krakių knygnešiams ir Lietuvos šimtmečiui. Bendraminčiui pirmininkui nuolat remiant bei padedant miškininkui pasišventėliui Kęstučiui Kalteniui, pasodintas ir išpuoselėtas Skinderiškio dendrologinis parkas, kurį K. Kaltenis ugdo ir saugo iki šiol. Entuziastas Vaclovas paliko mums nesuskaičiuojamus ąžuolus, pasodintus įamžinant gerbiamas Lietuvos asmenybes. Šis šviesaus atminimo žmogus, tikras inteligentas, mandagumo pavyzdys visada buvo labai atidus lietuviškam žodžiui, rašytinei kalbai, labai vertino ir gerbė mokslą, meną, kultūrą, knygą. Turbūt neliko krašte jo pažinoto žmogaus, kuriam Vaclovas nepadėkojo, neparodė pagarbos gyvam ar mirusiam. Savo atsiminimų knygoje „Mano metai“ autorius dėmesį sutelkė ne savo išgyvenimams ar įspūdžiams, o Lietuvai dirbusiems žmonėms: artojui, melžėjai, specialistui, aktoriui, mokytojui…
Iki paskutinių gyvenimo dienų jis labai sielojosi dėl visų nesėkmių, daromų klaidų Lietuvoje, ypač dėl jaunimo, dėl žmonių skurdinimo politikos, emigracijos ir kitų bėdų. Jis nuolat kvietė mus nebūti abejingais, o pats niekada nepraeidavo pro šalį, mandagiai neperspėjęs besikeikiančio, besimušančio, rūkančio, nepadoriai besielgiančio – jauno ar seno.
Gerbdami savo šviesuolio atminimą, pasistenkime nebūti abejingais, kad velionio siela galėtų ilsėtis rami.
Krakių bendruomenė
