Ilgametė Kėdainių šaulė Kristina Župerkienė: „Valstybinės šventės man – šventas reikalas“

Stoviniuodama pavasario saulės nutviekstoje Didžiosios Rinkos aikštėje, šventinio Kovo 11-osios interviu pašnekovės, ilgametės Kėdainių krašto šaulės Kristinos ŽUPERKIENĖS (71) laukiu su nekantrumu. Smalsiai dairydamasi spėlioju, ar atriedės ši sportiška senjorė savo mėgstamiausia transporto priemone – dviračiu? Ir štai ji – besišypsanti, ryto vėsos gaiviai nurausvintais skruostais, žvaliai atžingsniavusi per pusę miesto. „Mano dviratis sugedo. Dabar vyras taiso“, – į klausimą, kodėl dama neratuota, nusijuokusi atsako Kristina, mūsų pokalbio išvakarėse pergalingai įveikusi 22 kilometrų žygį ir garsiai svajojanti apie šuolį parašiutu! Energingas kėdainietės būdas – atima žadą. Per gyvenimą ji keliauja širdį pripildžiusi meilės žmonėms, įvairiaspalvei kasdienybei ir, žinoma, Tėvynei Lietuvai. Kristinos dienos lekia sukdamosi skirtingų veiklų, renginių bei užmojų verpetuose. „O ko gi sėdėti namie?“ – retoriškai klausia kiekvieną likimo progą išnaudojanti senjorė. Susižavėjusi klausau Kristinos gyvenimo istorijos ir geriu į save jos entuziazmą. Regis, čia ne man, o jai kiek per trisdešimt.

Pagarba gimtinei – iš tėvų

Kristina tvirtai taria esanti nuoširdi savo šalies patriotė. Meilės gimtajai žemei ir Lietuvai liepsną Kristinos sieloje dar vaikystėje kurstyti pradėjo tėvai. Tiesa, jie tai darė savaip – ne pasakodami apie kruvinas mūsų tautos kovas už laisvę, o mažose savo aštuonių vaikų širdelėse puoselėdami šeimos bendrystės, atjautos šalia esančiajam ir atsakomybės už kraštą, kuriame gyveni, jausmą.

„Nebuvo taip, kad mes, vaikai, vieni valgytume ar žaistume. Mūsų šeimoje viskas buvo bendra, viską darydavome kartu, tėvai prie vaikų ir kalbėdavo apie viską, – prisimena Kristina. – Lietuvos grožį pamilome bei gyvenimo vertybes perėmėme iš tėvų. Jie nuolat kartodavo, jog reikia mylėti savo kraštą ir šeimą. Vaikams, anūkams niekad neleisdavau jokio popieriuko ant žemės numesti ir šiukšlinti. Visada griežtai pabrėždavau, kad negalima teršti savo žemės.“

Vienintelė moteris

Beveik tris dešimtmečius Kristina visas valstybines šventes sutinka išdidžiai vilkėdama paradinę šaulės uniformą. O aštuonerius metus pašnekovė netgi buvo Kėdainių Povilo Lukšio 205-osios šaulių kuopos vadė – vienintelė tokias pareigas užėmusi moteris iš dvylikos rinktinėje esančių šaulių kuopų.

„Prisijungti prie Kėdainių šaulių sąjungos man pasiūlė vyras Adomas, kadangi jis pats buvo šaulys. Taigi 1996 metais daviau priesaiką ir šaule būsiu iki gyvenimo pabaigos, – sako Kristina bei priduria apgailestaujanti, kad šaulių veikla domisi per mažai moterų. – Kai aš stojau į sąjungą, moterų buvo nedaug, dabar jas Kėdainiuose irgi kone ant pirštų galima suskaičiuoti.“

„Kaip nutiko, kad eilinė moteris drąsiai žengė į, galima sakyti, vyrų teritoriją ir tapo kuopos vade?“ – neslepiu nuostabos.

„Vade tapau iš reikalo. Taip susiklostė aplinkybės, kad likome be vado ir nebuvo kam tų pareigų prisiimti, taigi teko man, – nusišypso Kristina. – Aštuonerių metų pakako. Vis tik aš nesu nei kariuomenėje tarnavusi, nei šios srities išsilavinimą turiu. Mes, senjorai, šaulių sąjungoje esame labiau iš patriotiškumo, bet ateina jaunimas ir jam reikia veiksmo, pratybų, o čia man jau stinga ir gebėjimų, ir specifinių žinių, tad turiu su kažkuo konsultuotis.

Taigi pati rinktinės vado pradėjau prašyti rasti man pamainą. Jis pasakė: „Kai surasi, kas tave pakeis, tada būsi laisva.“ Pasiūliau Arvydą Ašmontą, jauną vyrą, 56-erių, buvusį kariškį. Prieš dvejus metus kuopos vado pareigas atidaviau į patikimas rankas be jokio širdies skausmo. Arvydas atsidavęs Kėdainių šaulių sąjungos veiklai. O aš dabar esu eilinė šaulė ir man tai labai patinka.“

Nutraukė savo įkurto klubo veiklą

Panašiu metu Kristina nutraukė ir 2003 metais jos pačios įkurto brandaus amžiaus žmonių klubo „Rudenėlis“ veiklą.

„Šiam sambūriui vadovavau 20 metų. Atėjo laikas, kai viduje pradėjau jausti, kad nebenoriu. Nėra reikalo lipti per save, – atvirai taria moteris. – Kadangi neatsirado norinčiųjų perimti vadovo vairą, teko nutraukti „Rudenėlio“ veiklą.“

„Ar neliko širdy kartėlio? Vis tik šį klubą Jūs pati ir įkūrėte“, – atsargiai pasiteirauju.

„Neskaudu. Pavargau tiek metų viskuo rūpintis, nes ką veikti, vadovaujant klubui, buvo išties daug – turi nuolat galvoti, ką žmonėms duosi. Ilgainiui tapo sunku. O dabar jaučiuosi labai gerai – visiška laisvė“, – šypsosi Kristina, palaikanti draugiškus ryšys ne tik su buvusiais „Rudenėlio“ klubo nariais, bet ir kitomis Kėdainiuose pagyvenusius žmones buriančiomis organizacijomis.

Nuoboduliui nėra laiko

„Kristina, Jūs įpratusi būti nuolat užimta. Ar atsisakius šaulių kuopos vadės pareigų bei nutrūkus „Rudenėlio“ veiklai, netapo nuobodu?“ – klausiu pašnekovės.

„Neturiu laiko nuobodžiauti, – šyptelėjusi sako moteris, 2021-aisiais „Metų senjoro rinkimuose“ pretendavusi į „Veikliausio senjoro“ titulą. – Savanoriauju trijose organizacijose: 10 metų prisidedu prie Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos veiklos, 5-erius metus pagelbėju „Sidabrinėje linijoje“, o dabar dar pradėjau savanoriauti Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje. Šaulių sąjunga – taip pat savanorystė.

Daugiau kaip 25 metus dainuoju tremtinių ir politinių kalinių chore „Diemedis“, esu šio kolektyvo seniūnė. Lankau abu Kėdainiuose veikiančius Trečiojo amžiaus universitetus, šoku linijinius šokius ir nepraleidžiu mieste vykstančių renginių. Taigi veiklos į valias. Tikrai netenka sėdėti namie ir žiūrėti pro langą.“

Treniruoja kojas

Prie solidaus senjorės pomėgių sąrašo reikėtų pridėti dar kelis punktus. Kristina – tikra žygių, kelionių ir… ekstremalių iššūkių entuziastė.

Nuo 2017-ųjų kėdainietė atrado naują gyvenimo aistrą – žygius. Moteris skaičiuoja su būriu bendraminčių iš visos Lietuvos jau įveikusi tuziną trasų.

„Būna, kad per metus ir į keletą žygių išsiruošiu. Savaitgalį su seserimi, drauge ir anūke įveikėme 22 kilometrų trasą, kuri driekėsi nuo Kačerginės Nemuno žiedu iki Zapyškio. Labai vaizdingas maršrutas, – puikiai praleidusi laiką džiaugiasi pašnekovė ir priduria iki žygio pradžios taško savą kompaniją pati nuvežanti automobiliu. – Dabar ruošiamės į kitą žygį – Merkinėje. Ten pasiryžome įveikti 26 kilometrų atstumą.“

Ypatinga mama

Kristina – veikli ir sportiška nuo jaunystės. Mokykloje ji lankė gimnastikos, lengvosios atletikos treniruotes, dalyvaudavo varžybose.

„Užaugau Kėdainių rajono Aukštadvario kaime. Pomėgį turizmui, žygiams ir kelionėms turbūt perėmėme iš savo klasės auklėtojos. Ji mus vesdavosi į turistinius žygius, kurie trukdavo po 15 dienų. Dabar palapinės lengvos, o anuomet nešdavomės sunkias, keturvietes, su kuolais, dar maistas, apranga… Bet buvo labai smagu. Taip apėjome Zarasų kraštą, išvaikščiojome Panemunę ir dar daugiau“, – prisimena Kristina.

Kad aštuoni vaikai kuo daugiau pamatytų, visomis išgalėmis stengėsi ir pašnekovės mama.

„Ji su tėčiu dirbo kolūkyje paprastus darbus, tačiau mama buvo labai aktyvi ir visur mus veždavosi nuo mažų dienų. Jei tik kolūkis organizuodavo kokią išvyką, tai vieną ar du vaikus mama būtinai pasiimdavo. Taip pamatėme baletą, cirką, spektaklių, zoologijos sodą.

Drabužių pasipuošti neturėdavome. Jeigu vieną perkelinę suknutę vasarai pasiūdavo, jau džiaugdavaisi. Bet mama paimdavo vyresnių seserų rūbus, diržiuku parišdavo, bliuskutę uždėdavo ir viskas – važiuojam, – prisiminusi nusijuokia Kristina. – Taip pat mama dainuodavo, dalyvaudavo visuose kolūkio renginiuose. Ji netgi mus į gegužines, šokius varydavo. Kadangi gyvenome netoli Kultūros namų, tai per langą matydavome, kai šokiams ruošdavosi. Mama sakydavo: „Einat į šokius. Kada daugiau vaikščiosit? Kai ištekėsit, nebebus kada.“ Turbūt iš mamos ir paveldėjau tokį judrų būdą, norą visur dalyvauti.

Iš aštuonių vaikų aš gimiau priešpaskutinė. Dabar belikome trys: sesuo, kuri taip pat gyvena Kėdainiuose, ir brolis – Kaune.“

Viena su dviem vaikais

Nors Kristina buvo aktyvi mokinė ir galėjo pasigirti puikiais pažymiais, tačiau svajonės studijuoti gausioje šeimoje augusiai pašnekovei teko atsisakyti.

„Mokytis labai norėjau. Galvojau apie medicinos arba pedagogikos studijas, bet nebuvo finansinių galimybių išsilaikyti. Tada negalėjai ir mokytis, ir dirbti, kaip dabar“, – apgailestauja Kristina.

Vis tik vėliau moteris rado sau mielą profesinę vietą po saule – baigusi ne vienerius socialinių darbuotojų mokymus, Kėdainių socialinės globos namuose ji daug metų dirbo socialinio darbuotojo padėjėja.

„Bet tai buvo kur kas vėliau. Po vidurinės kibau į paprastus darbus. Tapau Kėdainių benzino kolonėlės karaliene, – juokiasi pirmąją darbovietę prisiminusi moteris. – Paskui su vyru įsidarbinome „Lifosoje“. Deja, vyras anksti žuvo, o aš likau su dviem mažais vaikais: vienai dukrai buvo penkeri, o antrajai – vos pusė metukų.

Gyvenome bendrabučio kambaryje su sava virtuve. Teko sukti galvą, kaip išgyventi vienai su dviem vaikais iš juokingų tuometinių pajamų. Kai jaunėlei dukrai suėjo vieneri, grįžau į darbą. Direktorius perkėlė mane dirbti į centrinę laboratoriją. Gaudavau 80 rublių algos ir 115 rublių pašalpą, netekus maitintojo. Po ketverių metų gavome dviejų kambarių butą Pavasario gatvėje. Taip nuo 1981-ųjų iki dabar ten ir gyvenu.“

Į Palangą… dviračiu!

Prieš 30 metų Kristina Palangos sanatorijoje susipažino su antruoju savo vyru Adomu. Porą tvirtai sujungė ne tik jausmai, tačiau ir bendri pomėgiai.

„Mudviejų sielos panašios – abu mėgstame aktyvų gyvenimą. Tiesa, Adomui 87-eri, jam operuoti sąnariai, todėl žygiuose man kompanijos palaikyti nebegali.

Nors namie būnu mažai, bet dėl to barnių šeimoje nekyla – vyras supranta ir pats ragina mane visur dalyvauti, – džiaugiasi Kristina. – Prieš dešimtmetį mudu su Adomu dviračiais važiuodavome ilsėtis į pajūrį.“

Akimirkai netenku žado. „Kristina, dar pasakykit, kad pakely palapinėse nakvodavote“, – sunkiai įtikiu. „Taip, – juokiasi pašnekovė. – Iki pajūrio nuvažiuodavome per dvi dienas.“

Dviračiu Kristina nuolat važinėja ir dabar – tai į miestą, tai į garažą automobilio. „Man eiti sunkiau nei važiuoti dviračiu“, – paaiškina senjorė.

„Ar judrus gyvenimo būdas padeda išsaugoti sveikatą?“ – pasmalsauju. „Rugpjūtį man bus 72 metai. Dar nevartoju jokių vaistų“, – atsako moteris.

Skrido oro balionu

Praėjusį gimtadienį Kristina sutiko… danguje.

„Dukroms pasakiau: „Jeigu jūs nepadovanosit man skrydžio oro balionu, tai nusipirksiu pati ir vis tiek skrisiu.“ Taip nuo abiejų dukrų šeimų gavau po skrydį – vieną Trakuose, o kitą – virš Kauno. Buvo nuostabu!“ – taria Kristina, anūkų žaismingai praminta močiute ekstremale.

„Negi nė lašo nebijojote?“ – kelissyk mirkteliu besižavėdama senjorės drąsa. „Visiškai nebijojau, – atšauna ji. – Turiu dar vieną svajonę – noriu šokti su parašiutu. Juk ten su instruktoriumi šoki – ne vienas, tad irgi nėra ko baimintis.“

Išmaišė Europą

Kristina pasidalina itin daug džiaugsmo patirianti keliaudama. Su senjorų klubu „Rudenėlis“ moteris išmaišė visą Europą. Vien pernai pašnekovė keturiskart vyko į užsienį: aplankė kaimyninės Latvijos miestus Daugpilį, Liepoją, leidosi į mažąjį kruizą Baltijos jūra, kurio metu stabtelėjo Taline, Helsinkyje ir Stokholme, o galiausiai dar skrido į Maltą. Šiemet Kristina irgi jau turi viešnagių keliose Europos valstybėse planų.

„Kam tas pinigas reikalingas? Labai pikta, kai senjorai sau nieko neleidžia, gaili, taupo kiekvieną eurą ir galiausiai iš jų viską išvilioja sukčiai. Geriau štai keliauti, skaniai valgyti, lankytis koncertuose“, – entuziastingai dėsto moteris.

Senjorė su darbo knyga

„Kristina, kaip išsiverčiate be darbo knygos? Jūsų užimtumas tarsi korporacijos vadovo“, – šypteliu. „Aš išties viską užsirašau. Kitaip tikrai pamirščiau, – nusijuokia. – Man visko norisi ir visko reikia: renginių, kelionių, veiklų, bendravimo, todėl aš einu. Nesvarbu – viena ar su kompanija. Pastebėjau, kad jei žmogus užsisėdi namie, tai paskui būna labai sunku jį kur nors prisikviesti.

Kai su „Rudenėlio“ klubu važiuodavome į keliones ir išgirsdavau narius šnekant apie ligas, skundžiantis sveikata, tuoj pat nutraukdavau tokius pokalbius. „Mielieji, šiandien mes išvažiavome į kelionę, visas ligas palikit Kėdainiuose. Grįšit – jos niekur nedings, o dabar tik geri įspūdžiai“, – sakydavau jiems.

Kuo mažiau kalbėsim apie ligas, kuo mažiau dejuosim, tuo bus geriau. Eikit į gatvę, į lauką, į renginius, dalyvaukite, nesvarbu – su lazdele, vežimėliu ar kam įsikibę į parankę, bet eikite, nebūkite tarp keturių sienų, – ragina veiklioji senjorė. – Kartą klausiausi paskaitos. Lektorė, taip pat vyresnio amžiaus moteris, pasakojo: „Pareinu namo. Žiūriu, guli dulkės. Aha, jos gali gulėti, tai ir aš galiu pagulėti“, – prajuokina mane Kristina. – Tegul guli tos dulkės ant televizoriaus – man netrukdo. Aš turiu ką veikti.“

Ant ko pyksta senjorė šaulė?

Puikios nuotaikos pulsą viso pokalbio metu išlaikanti Kristina atskleidžia ir kas ją itin pykdo. Moteris nemėgsta, kai tautiečiai ima burnoti ant Lietuvos.

„Negaliu klausyti, kai pradeda skųstis, kaip blogai Lietuvoje, kaip nieko ši šalis neduoda. Pirmiausia paklauskime savęs, ką mes davėme Lietuvai? – pabara pašnekovė. – Visiems, kas nori, Lietuva duoda išsilavinimą, specialybę, darbą. Man Lietuvoje gyventi labai gera. Tai sakau aš – gimusi ir užaugusi sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Niekada nenutyliu, jei išgirstu šnekant, jog „prie ruso buvo geriau“. Argi? Aš viena du vaikus auginau ir labai gerai žinau, kaip iš 200 rublių aš juos auginau. Nieko sau neleisdavau nusipirkti. Būdama jauna moteris, į darbą vaikščiodavau su proščiai moladast batais. O dabar drabužių turiu tiek, kad nešu išmesti į konteinerį.

Visas pasaulis mums atviras – keliaujam, kur norim, gatvės pilnos automobilių, parduotuvėse žmonės vežasi pilnus vežimėlius pirkinių. Ir dar sakome, jog blogai gyvename? Taip, gal jaunimui sunkiau nuosavą būstą įsigyti, bet tu esi laisvas daryti, ką nori, mokytis, gyventi, kur tik užsimanei.

Negi pamiršome, kai sovietų laikais stovėdavome ilgiausiose eilėse dėl mėsos gabaliuko vaikui, pieno butelio, o vaisiai buvo retenybė? Dabar parduotuvėse visko gausu. Kitąsyk tokių egzotinių vaisių randi, kad nė nežinai, kaip valgyti. Bet aš viską išbandau. Nuperku ir ragaujame su vyru“, – šypsosi Kristina.

Tikėjo Lietuvos laisve

Tapus šaule, pašnekovei visos valstybinės šventės, kaip ji sako – šventas reikalas.

„Apsivelkame paradinę uniformą ir su šauliais visada dalyvaujame valstybinių švenčių minėjimuose. Be kalbų. Pirmadienį, Kovo 11-ąją taip pat. Vešiuosi ir vyrą. Dabar mano automobilis autoservise, tad jei nespės sutaisyti, vyrą vešiu su taksi. Būtinai dalyvausime“, – sako Kristina ir prisimena, kai sovietų santvarkos jungo nusikratyti atkakliai pasiryžusioje Lietuvoje anuomet pakvipo laisvės vėju.

„Atminty labai įstrigo Kėdainių sąjūdžio rengti žmonių susibūrimai. Prisimenu kartą miesto centre, aikštėje prie universalinės parduotuvės, didelį būrį žmonių, plazdančias vėliavas. Pagalvojau, kaip gražu – tikrai turėsime laisvą Lietuvą, – dalinasi Kristina, savo akimis regėjusi 1991-ųjų kruvinuosius sausio 13-osios įvykius. – Su seserimi įsidėjome sumuštinių ir autobusu išvažiavome į Vilnių prie Radijo ir televizijos komiteto pastato.

Tada mano dukroms buvo 20 ir 15 metų, bet išvykdama nejaučiau nė lašo baimės, kad man gali nutikti, kas nors bloga. Vilniuje kaip tik sklandė džiugi nuotaika: degė laužai, vyko koncertas, viena jaunuolių grupė labai gražiai meldėsi. Viskas buvo puiku, kol išgirdome, kad prie televizijos bokšto prasidėjo šturmas. Išbuvome iki ryto, viską mačiau savo akimis.“

Kristina atskleidžia istorinės nakties įvykius menanti ryškiai tarsi jie būtų nutikę šiandien.

„Kai sovietų kareiviai galiausiai užėmė pastatą, jie puolė buožėmis viską daužyti. Mūsų autobusams buvo liepta pastatyti barikadas, tai tie kareiviai sudaužė autobusus, net užuolaidėles nuplėšė, nešė į kiemą ir degino. Kam reikėjo šitaip elgtis? – žvėrišku elgesiu stebisi moteris. – Nors sausio 13-osios įvykiai buvo tragiški, bet visi žmonės tikėjo, kad Lietuva bus nepriklausoma. Žiūrėdama į tuos kareivius jaučiau: „Jūs jau laikinai, čia ilgai nebebūsite.“

Palaiko Ukrainą

Rusijai užpuolus Ukrainą, Kristina pripažįsta iškart supratusi, kad Lietuva taip pat nebegali būti rami.

„Jei mes nepadėsime Ukrainai laimėti, Lietuvai irgi kyla grėsmė. Neaišku, kuo viskas tada pasibaigtų, – mintimis dalinasi pašnekovė, ties širdimi įsisegusi palaikymą Ukrainai simbolizuojantį ženklelį. – Namie kaba maža Ukrainos vėliava, taip pat šiai šaliai aukojame pinigus.“

Kovo 11-osios, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos, proga Kristina Tėvynei linki taikos ir išsaugotos laisvės. „Skleiskime patriotiškumą. Pirmiausia – šeimose. Susėdę prie arbatos puodelio pasikalbėkime, kaip sunkiai Lietuva kovojo už savo laisvę, kaip svarbu šią vertybę išsaugoti ir patys būtinai padėkime kitoms tautoms išsaugoti jų laisvę.“