Gyvenimas tarp egzistencijos ir mirties
Ne paslaptis, kad ne visiems gyvenimas yra rožėmis klotas, tad nusiimkime rožinius akinius ir pažvelkime į tuos, kurių gyvenimas yra tarp egzistencijos ir mirties. Kėdainiuose tokių žmonių nėra daug, jų vos keletas, suskaičiuoti užtektų rankos pirštų.
Prieš keletą dienų sutikau jauną, dar nė keturiasdešimties neturintį vyrą, kuris miegojo… konteineryje! Tikrai taip, buitinių atliekų konteineryje P. Lukšio gatvės gale.
Priėjau prie vyriškio, tačiau šis į kalbas per daug nesileido, tik ištarė, kad jo gyvenimas baigtas. Kaip baigtas?! Juk jis dar gyvas žmogus. Tačiau jam tai jau „paskutinė stotelė“. Tai reiškia, kad žmogui jau nieko nebereikia, jis jau visiškai palūžęs, nuleidęs rankas ir žino, kad anksčiau ar vėliau jį pasiglemš mirtis, greičiausiai vyras sušals, nes jis gyvena ir miega kur papuola, net ir konteineryje.
Kaip ir sakiau, vyras visiškai nesileido į kalbas, tepasakė, kad šiuo metu jis taip gyvena ir kad geriau jam nebus, tik blogiau. Tačiau ar gali būti blogiau?
Netrukus jaunas vyras ima raustis kažko ieškodamas. Kažką randa ir iš to, ką rado, daro pietų stalą. Žmonės eina, žiūri, kaip kokiame zoologijos sode, ir nė vienas nepaklausia, gal jam reikia pagalbos, gal kas nutiko. Matyt, liežuvis nudžius, jei jau tokį užkalbinsim, raupsais užsikrėsim. Juk geriau apsimesti, kad jo nėra, geriau nematyti ir viskas.
Bet gal dar įmanoma šiam žmogui padėti? Juk jis sveikas! Tereikia namų ir darbo, tereikia bent kruopelytės užuojautos. Reikia suteikti šansą, duoti meškerę, kad jis pasigautų žuvį. Be abejo, suprantu, kad tai padaryti nėra lengva, bet juk pabandyti galima…
P. Lukšio gatvės galas. Garažų masyvai. Konteineriai. Dar neprarastas gyvenimas!
