Gyvenimas Pelėdnagių seniūnijoje gyventojų akimis

Edvinas Pagirskas Pelėdnagių seniūnu dirba jau šešerius metus. Sako, per tiek metų susidraugavęs su žmonėmis, patinka seniūnu būti. Atėjęs iš ekstremalaus lenktynių sporto, kur verda greitas ir intensyvus gyvenimas, E. Pagirskas tikina, kad jam dabartinis ramesnis gyvenimo būdas taip pat yra priimtinas. Anot jo, atėjo laikas, kai reikia kažką gero nuveikti ir savo krašto labui. Kaip sako pats seniūnas, jam labiau rūpi ne jau išpuoselėti ir sutvarkyti Pelėdnagiai, o seniūnijai priklausantys kaimai. Todėl būtent jiems skiria didžiausią dėmesį. Iš tiesų „Rinkos aikštės“ kalbinti kelių kaimų gyventojai patvirtina, kad, esant poreikiui, seniūno pagalba ir parama visuomet jaučiama. Tiesa, buvo ir tokių, kuriems rūpesčio norėtųsi daugiau.

– Ar pakankamai skiriama dėmesio, finansų ir t.t. Pelėdnagių seniūnijos kaimiškoms vietovėms?

– Tikrai ne. Todėl, kad daugiausia kreipiama dėmesio į Pelėdnagius. Bet Pelėdnagiai yra gyvenvietė, o ne seniūnija. Mes, seniūnai, gautus pinigus turim išskirstyti po visus kaimus, kurie priklauso seniūnijai. Tarkim, anksčiau daugiau buvo puoselėjami ir gražinami Pelėdnagiai, o kiti seniūnijos kampai liko užkampyje, neprižiūrėti. Todėl, kai atėjau dirbti, mano pareiga pirmiausia buvo užtikrinti, kad seniūnijoje būtų vienodai paskirstytos lėšos.

– Kuris kaimas, Jūsų nuomone, šiuo metu yra labiausiai nuskriaustas ir kuriam daugiausia reikėtų pagalbos?

– Pas mus nėra tokio, visi yra vienodai prižiūrimi. Kaip mamai visi vaikai lygūs, taip ir man visi Pelėdnagių seniūnijos kaimai ir gyvenvietės yra lygūs. Kai pradėjau eiti seniūno pareigas, viskas buvo koncentruota į Pelėdnagius, bet man rūpėjo visi apleisti seniūnijos kampai.

– Ką Jūs, kaip seniūnas, galbūt neturite galimybių, bet norėtumėte padaryti savo vadovaujamoje seniūnijoje?

– Turiu galimybes ir galiu padaryti. Gal tik kartais trūksta seniūno noro (juokiasi). Na, pavyzdžiui, reikėjo padaryti apšvietimą Slikių kaime. Tai išsinuomojome traktoriuką, pats kasiau, statėme stulpus ir taip padarėme apšvietimą.

Kalbant rimtai, pinigų niekada nebus tiek, kad galėtume visur visiems viską sutvarkyti, bet, jei turėsime noro, išmonės – drauge kalnus nuversime.

– Kokie dabar Jūsų prioritetai?

– Kad kuo mažiau skambintų žmonės. Skundų pastaruoju metu būna, bet labai jau mažai beliko, o buvo labai daug. Mes tikrai reaguojame į žmonių skundus ir stengiamės padaryti, ką reikia iš karto.

– Kokie daugiausia būdavo ir vis dar tebėra žmonių prašymai, skundai?

– Seniūne, pakeisk spyną (juokiasi).

– Na, finansų, sakote, daugiau ar mažiau pakanka, reikia tik noro, išmonės. O darbo rankų užtenka?

– Ne. Aš galvoju, jeigu norim dirbti, dirbkime kartu ir padarysime visus darbus. Aišku, kad trūksta ir pinigėlių, ir darbo rankų, ir dar kažko, bet negi dabar pradėsime dejuoti? Būtų negražu. Bandau į viską žiūrėti optimistiškai.

Trūksta tik pramogų

Seniūno optimizmą palaiko ir Pelėdnagių gyventojas, „Pelėdos baldai“ direktorius Arūnas Vaitkevičius. Skųstis jis irgi nelinkęs. Atvirkščiai – džiaugiasi, kad gyvena gražiame krašte.

„Pelėdnagiuose kelių priežiūra tikrai gera. Netgi daug kas atvažiavę iš Kėdainių per didžiuosius snygius, šalčius, apledėjimus sakė, kad mūsų keliai yra gerai nuvalyti, sutvarkyti.

Vasarą žolytė nupjauta, šviestuvai tamsiu paros metu šviečia, turbūt pagrindinė maudykla Kėdainiuose taip pat sutvarkyta – ko daugiau reikia? Svečiai, atvykę iš kitų miestų, rajonų, stebisi tvarka Pelėdnagiuose. Net ir aš pats, grįžęs iš kitų miestų ar užsienio, pastebiu ir jaučiu tą tvarką“, – savo gyvenamąja vieta džiaugėsi A. Vaitkevičius.

Visuomet atrodo, kad žolė žalesnė kitame kieme, tačiau pelėdnagiškis pripažįsta, kad Pelėdnagiuose žolė taip pat žalia: „Kai pamatai kitą kiemą iš arčiau, supranti, kad pas mus irgi yra viskas gerai ir nematau, kuo skųstis“.

Paklaustas, ar matytų miestelyje tobulintinų vietų, pašnekovas pusiau rimtai, pusiau juokais sako, kad parduotuvę turi, vadinasi, duonos yra, dabar trūksta tik žaidimų.

„Darbo turim, esam patys susikūrę darbo vietą, bet su pramogomis – problema. Net ir kalbant apie Kėdainius. Bent jau aš asmeniškai labai pasiilgau baseino. Važiuojame dabar į Jonavą, bet vis tiek susidaro gabaliukas kelio. Vakaras ir taip trumpas, o dar valandą prarandi kelionei. Kad bent jau senojo nebūtų uždarę, nes sezonas prasidėjo, o baseiną uždarė…“ – apgailestauja A. Vaitkevičius.

Nociūnai – jaunėjantis ir gausėjantis Pelėdnagių seniūnijos kaimas

Birutė Cukanova, Nociūnų bendruomenės pirmininkė, teigė, jog šias pareigas pradėjo eiti neseniai, todėl jai dar sunku pasakyti, kaip vyksta bendradarbiavimas su seniūnija ir seniūnu.

„Bet kalbant bendrai, kaime viskas gerai, labai jaunėja kaimas, atsikėlė gyventi daug jaunų žmonių. Tokiame mažame kaime kaip Nociūnai per praėjusius metus gimė net 8 naujagimiai! Tuo labai džiaugiamės“, – linksmai kalbėjo pati mažylį sūpuodama B. Cukanova.

Nors daug kur kaimai nyksta, jaunimas iš jų bėga į didesnes gyvenvietes ar miestus, o Nociūnuose, pasak bendruomenės pirmininkės, atvirkščiai – visi namai išpirkti.

„Manau, jauni žmonės po truputį supranta, kad kaime gyventi yra geriau, patogiau. Nociūnų kaimas yra geroje lokacijoje, daugelis grįžta gyventi į tėvų namus, – apie tai, kodėl čia daugėja jaunų gyventojų, svarstė jauna moteris. – Susisiekimas taip pat yra geras, autobusai važinėja.

Kelių ir pačio kaimo priežiūra yra gera, sniegas valomas, žolė pjaunama. Kiek žinau iš ankstesnių pasakojimų, jei kyla kokių bėdų, kreipiamasi į seniūniją ir jos išsprendžiamos.“

Saviečiams dėmesio ir pagalbos užtenka

Pasidomėjus, kaip klostosi gyvenimas Saviečiuose, kaimo bendruomenės pirmininkė Rita Borinskijienė sakė, kad jis teka įprasta, ramia vaga – kiekvienas dirba savo darbus, rūpinasi šeimomis.

„Kažkokios veiklos daugiau neprisigalvosi ypatingai pas mus kaime, kai nėra jokios kultūros – bibliotekos, bažnyčios. Liūdna“, – kasdienybe Saviečių kaime dalijosi R. Borinskijienė.

Anot jos, seniūnas čia dabar jau retokai užsuka, bet bendrai jo pagalba ir dėmesiu kaimo bendruomenė nesiskundžia.

„Anksčiau čia virė gyvenimas, kai kelius remontavo, asfaltą tiesė. Dabar jau, kai gatvės asfaltuotos, mažiau seniūnas užsuka.

Buvo kilęs maištas dėl per siauro kelio, bet nežinau, gal tokie projektai buvo, negaliu nieko komentuoti. Bet džiaugiamės, kad ir tai turime. Nes daugelį metų visas kaimas buvo paskendęs žvyrkelio dulkėse, – prisiminė bendruomenės pirmininkė. – O šiaip rūpesčio mumis daug ir nereikia – turime nusipirkę individualų namą bendruomenės reikmėms, prie kurio yra 10 a žemės sklypas.

Kai reikia, seniūnija padeda mums tą plotą nušienauti. Ūkininkams duoda žvyro, tai jie pažvyruoja kitus keliukus – į sodybas ar į dirbamuosius laukus. O daugiau pas mus rimtesnių darbų ir nėra.“

Trūksta tik jaunų gyventojų

Kurį laiką, kaip juokėsi pašnekovė, Saviečių kaimo bendruomenė gyveno kaip apkasuose – nevyko veiksmas, nebuvo rengiamos šventės, nes kelius tiesė, trinkeles prie bendruomenės namo dėjo. Bet šie metai bendruomenei ypatingi, todėl nusimato ir šventė.

„Kasmet švęsdavome Žolinę. Tik dvejus metus buvome ją praleidę. Bet šiais metais vėl planuojame surengti ne tik Žolinės šventę, bet ir paminėti bendruomenės 20-ties metų jubiliejų. Priklausome Vandžiogalos parapijai, kur kasmet vyksta atlaidai. Juose dalyvaujame.

Nedidelis tas mūsų kaimas, bet suvažiuoja giminės, vaikai, tai būna mums čia smagu“, – kasdienio ir šventinio gyvenimo Saviečiuose akimirkomis dalijosi R. Borinskijienė.

Tiesa, pašnekovė apgailestauja, kad skirtingai nei Nociūnai, Saviečiai gausėjančiais gyventojais pasigirti negali.

„Pastarieji metai ne tik Lietuvai, bet ir mums sunkūs – miršta mūsų seni žmonės. Nors dar turime ilgaamžių – ir aštuoniasdešimtmečių, ir devyniasdešimtmečių, – bet, kai jie išeina, jaunimas į kaimą nelabai noriai ateina. Močiutės pas vaikus gyvena, todėl beveik kas antra sodyba tuščia“, – pasakojo R. Borinskijienė.

Jos teigimu, kaimo geografinė padėtis yra gera – netoli Kaunas, kai kas netgi važinėja dirbti į laikinąją sostinę, vaikus į mokyklas autobusiukai pasiima vos ne iš namų, gal sudėtingiau tik ikimokyklinukus auginantiems tėvams, nes juos reikia patiems tėvams vežti į darželius. Nors ir tai nėra didelė problema, nes patys tėvai dažnai dirba Kėdainiuose.

„Taigi labai skųstis negalime. Taip, anksčiau jautėme, kad daugiau dėmesio ir galbūt finansų skiriama Pelėdnagiams, jie daugiau puoselėjami. Bet dabar Pelėdnagiai sutvarkyti iš pagrindų, nebėra ten, ką tvarkyti, tai gal daugiau visko skiriama kitoms seniūnijos vietoms.

Su seniūnu taip pat jokių problemų neturime – kiek kreipiamės, prašome pagalbos, visada padeda, nebūna, kad atsisakytų. Aišku, jeigu ne jo valioje, tai ką jis gali ir padaryti?“ – sakė Saviečių bendruomenės pirmininkė.

Slikiai – penkios trobos

Ūkininkas Virgis Kuprevičius, ūkininkaujantis Slikių kaime, juokdamasis sakė neturintis, ko papasakoti apie gyvenimą ir darbą viename iš Pelėdnagių seniūnijos kaimų. Tačiau apibendrindamas savo mintis jis trumpai vyriškai sakė: „Apšvietimo išsireikalavom, kelius pažvyruoja – va ir visas dėmesys mūsų kaimui. Bet aš čia jaučiuosi labai šauniai, nes tai – mano kraštas, gimtinė. Nors čia penkios trobos – ir visi Slikiai.

Norėtume asfalto, kad nereikėtų žvyrkeliu kratytis. Bandysiu gal ir pats prisidėti finansiškai, o kitą dalį gal padengs rajono savivaldybė. Kalbant apie seniūną, kiek gali, tiek padeda, niekada neatsako“.

Beinaičiai ir Medekšiai jaučiasi nuskriausti

Kiek kitokios nuomonės yra Beinaičių kaimo bendruomenės centro vadovė Ilona Mickevičienė.

„Seniūnijos dėmesio kartais norėtųsi daugiau, ypatingai kalbant apie aplinkos sutvarkymą. Beinaičių skaudulys yra kelias. Norėtųsi, kad jį dažniau pragreideriuotų. Kiek kreipėmės į seniūną, kiek jo galimybės leidžia, tiek jis pagelbėja mums.

Tačiau džiaugiamės ir mažais laimėjimais – Pelėdnagių seniūnija parūpino apšvietimą vaikų žaidimo aikštelėje. Labai tikimės, kad apšvietimu vieną dieną galės džiaugtis ir Juciūnų bei Antrųjų Beinaičių gyventojai, kurių gatvės iki šiol nėra apšviestos“, – trumpai apie problemas ir džiaugsmus Beinaičiuose sakė I. Mickevičienė.

Buvusi Medekšių kaimo asociacijos pirmininkė Genė Strelkauskienė taip pat apgailestavo, jog nėra Medekšiuose nei mokyklos, nei parduotuvės – išvis jokio judėjimo, kaimas apmiręs. Yra bendruomenė, bet ji neturi patalpų veiklai vykdyti šaltuoju metų laiku.

„Turime namelį, bet jame šalta. Reikia daug šildyti, o šildymas elektrinis. Tad dabar, pabrangus elektrai, nebeprišildysime. Dar anksčiau susirinkdavome žiemą ir vakarais kažką paveikti.

Bandėme rašyti projektą, bet dėl tam tikrų kliūčių nepavyko jo užbaigti. Kitų laisvų patalpų, kur galėtume vykdyti bendruomenės veiklą, taip pat kaime nėra, – kalbėjo G. Strelkauskienė. – Daugiau seniūnija aplinka rūpinasi, jei reikia kokios pagalbos, prašome seniūno.“

Tiesa, jau dvejus metus asociacijai nebevadovaujanti pašnekovė turi ir šiokių tokių priekaištų.

„Žadėjo autobusų stotelę įrengti, bet dar iki šiol jos nėra. Seniūnas sakė, kad Kėdainių kelių tarnyba sustabdė jos įrengimą. Galbūt… Bet žmonėms laukti autobuso lietuje, vėjyje ar sningant labai nesmagu. Jau kiek metų prašom, kad pastatytų, bet niekaip neišsikovojam“, – apmaudo neslėpė Medekšių gyventoja.

Apibendrindama situaciją G. Strelkauskienė pažymėjo, jog vis dar gajus požiūris, kad daugiausia visko reikia rajonų ar seniūnijų centrams, o likusioms gyvenvietėms ir kaimams – kaip bus, taip ir gerai.

Atokieji Pėdžiai norėtų tik asfalto

Pėdžiuose, atokiausiai nuo seniūnijos centro nutolusiame kaime, gyvenanti Gražina Povilauskienė džiaugiasi prieš aštuoniolika metų pasirinkusi šią vietovę, kuri, anot moters, nuolat gražėja, jaunėja ir plečiasi.

„Nors esame toli, bet tikrai nesijaučiame pamiršti. Seniūnas ir paskambina, pasiteirauja, kaip sekasi, kokios problemos. Dabartinis seniūnas ypatingai gerai prižiūri kelius, daug kas mums gali tik pavydėti. Anksčiau tikrai taip nebuvo. Aš kažkada dirbau Kaune. Žiemą pusantro mėnesio pėsčiomis ėjau prie Jonavos kelio, kad galėčiau automobiliu nuvažiuoti į darbą. O dabar keliai kaip autostrada“, – dviejų seniūnų darbą lygino pašnekovė.

Paklausta, ko, jos nuomone, trūksta kaimui, G. Povilauskienė sakė, kad didžiausias noras būtų, jei būtų išasfaltuotas žvyrkelis.

„Kalbėjau su seniūnu, sakė, kad esame į projektus įtraukti, bet, kada vyks realūs darbai, neaišku. Čia jau ne seniūno galiose, – supratingai kalbėjo Pėdžių gyventoja. – Daugiau man nieko nereikia. Aš turiu labai daug veiklos namuose, esu paskendusi darbuose nuo ryto iki vakaro.

O žvelgiant iš kultūrinės pusės, į koncertus, kino teatrus, teatrus nuvažiuoju į Kauną. Mūsų kaime veiklos nėra, įvairios šventės vyksta gretimame kaime, Nociūnuose. Bet man tiesiog trūksta laiko jose dalyvauti.“

Baigdama pokalbį G. Povilauskienė taip pat pažymėjo, kad kaimo grožis ir kuriamas jaukumas priklauso ne nuo seniūno, bet nuo pačių kaimo gyventojų ir jų noro kurti aplinką, kurioje būtų gera gyventi.