Gyvename pasaulyje, kur daug egoizmo, bet ne savivertės
Egzorcistas dr. Arnoldas Valkauskas: „Man Velykos reiškia labai daug“
Kasmet po žiemos šalčių, pilkumos ir darganų Šv. Velykos laukiamos tarsi šviesesnis, skaidresnis ir linksmesnis rytojus. Ne veltui jos – Kristaus prisikėlimo šventė. Ruošdamasi pokalbiui su kunigu, egzorcistu, teologijos mokslų daktaru Arnoldu Valkausku, taip pat tikėjausi lengvo, šviesaus pavasariško pokalbio.
Vis tik gyvenimo realijos jį pakreipė kiek kita linkme. Tačiau ne mažiau įdomia – gilia, verčiančia susimąstyti apie gyvenimo prasmę, būtį, pasirinkimą, kuriuo keliu eiti ir kaip nepasiklysti pagundų kupiname pasaulyje.
– Kunige, Šv. Velykos – džiaugsmo, prisikėlimo šventė. Kokiomis nuotaikomis gyvenate Jūs?
– Sudėtinga pasakyti: vieni laukia švenčių, o man gyvenimas vyksta įprastu ritmu, tik nežinia, kaip bus dėl karantino – kažkoks sumišimas truputį jaučiamas.
– Daugeliui šie metai (nuo praėjusių Velykų iki šių Velykų) buvo sunkūs – morališkai, psichologiškai, kai kam gal net ir finansiškai. O kaip Jums, turėjo kokios nors įtakos pandemija ir karantinai? Gal kaip tik atradote kažką naujo ir džiuginančio?
– Neturėti įtakos negali – neapibrėžtumas, santykių apribojimas, nejaukumas, laukimas – vis tiek turi įtakos. Tam tikrų neigiamų dalykų tikrai yra. Juolab kad aš pats persirgau COVID-19 – visko buvo.
Atradimų irgi daug – turi mokytis būti naujai, kurtis naują gyvenimą, permąstyti santykį su Dievu, su gyvenimu. Sakyčiau, gal net savotiškai spaudimo, neigiamų įtakų labai daug buvo, bet ir atradimų taip pat, netgi radikalių, esminių. Pajunti visišką savo trapumą, man šiuo atveju tai buvo pliusas, nes jau buvau beveik susiruošęs mirti.
– Labai sunkiai sirgote COVID-19?
– Taip, gulėjau ligoninėje. Ir tuomet supranti, kad nieko nebevaldai, nors žmogus paprastai kažką įsivaizduoja, planuoja, kad kažką kurs, o iš tikrųjų esi tik dulkė ant šios Žemės. To požiūrio, jausmo neperduosi, bet jis yra labai gilus. Aš manau, kad tai yra atradimas.
– Jūsų patirtis iš tiesų yra labai skaudi, sukrečianti. Ar ji taip pat padėjo atrasti, suprasti kažką naujo?
– Man tai naudinga, nes supranti, kad čia, ant Žemės, nereikia per daug draskytis. Svarbiausia – santykis su Jėzumi, kuris, mano atveju, yra pats svarbiausias dalykas.
Mes ieškome, kaip sukurti ar pagauti laimę, sėkmę, bet iš tikrųjų yra svarbiausia – mano minėtas santykis su Dievu. Ir po tokios patirties ateina tas giluminis supratimas: ko tu, žmogau, čia taip nerimauji? Aišku, nėra taip paprasta neišgyventi, nesijaudinti, bet gilumoje kažkas sukirba daug gilesnio.
– Stiprybė ateina po sunkių išgyvenimų?
– Taip. Anądien su parapijiečiais kalbėjomės, ką reiškė Mozės laikais žydams, izraeliečiams žodis „tikėti“, iš kurio vėliau kilo „amen“. Tai yra toks jėgos ir tikrumo arba saugumo ir pasitikėjimo pojūtis. Kai žinai, kad tavimi kažkas rūpinasi, o Dievo rūpestis visai kitoks – ne formaliai jį jauti, o iš tikrųjų. Jei pajausčiau, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje!
– Pandemijos ir karantinų pasekmė – pailgėjusios eilės prie psichologų, psichiatrų kabinetų durų. Ar Jūs taip pat galite pasakyti, kad sulaukėte daugiau nei įprastai žmonių, kuriems reikia dvasinės, psichologinės pagalbos, galbūt tiesiog paprasčiausio nuraminimo?
– Aš nepasakyčiau, kad daugiau. Dabar, kai bažnyčia buvo kažkiek apribota, gal žmonės kur nors kitur ieškojo ir ieško pagalbos. Visą laiką užtekdavo besiskundžiančių. Bet didelio antplūdžio aš nejaučiu. Gal žmonės ne ten ieško pagalbos? Pas Dievą turėtų ieškoti, bet yra kaip yra.
– Kaip manote, kodėl žmonėms taip sunku, daugiau dvasiškai, psichologiškai, o ne finansiškai?
– Nėra tokio sutelktumo į Dievą, į save. O kai nėra tikėjimo centro, tampa sunkiau.
Pavyzdžiui, kai nebuvo pandemijos, ką žmonės darė – prekybos centrai, kelionės, daiktai – tą vidinį žmogų kažkaip nutildydavo, o prasidėjus pandemijai, visi pasijuto kaip į kalėjimą pasodinti ar ištremti į negyvenamą salą.
Tada lieki pats su savimi.
Pasirodo, tai – pats sunkiausias buvimas. Išlenda visi baubai, nerimai, baimės, kompleksai – viskas lenda lauk. Lenda beprasmybė.
Labai akivaizdu – kam anksčiau suteikdavome prasmę, dabar daugelis tų dalykų nebeteko prasmės.
Aš dažnai visiems rekomenduoju paskaityti Victor E. Frankl knygą „Žmogus ieško prasmės“ apie išgyvenimus lageryje. Mes esame tik tolimas atspindys to lageriuko.
Man, kaip pragyvenusiam sovietmetį ir visą laiką buvusiam opozicijoje, rezistencijoje, panašu, kad per pandemiją ribojimo, draudimų prasme sugrįžome į tą patį sovietmetį. Nieko čia nuostabaus nėra.
[quote author=“A. Valkauskas“]Taigi yra tokia tarsi saviapgaulė – prikūrėme technologijų, su kuriomis greičiau nuvažiuojame, greičiau nuskrendame, susisiekiame. Bet kas iš to? Santykio tame tai nėra. Žiūrėkite, didžioji šeimų dalis subyrėjo, vaikai auga nesaugūs. Jie ieško saugumo. O kur jį rasti? Mažai, kas šneka apie tai.[/quote]
– Kunige, Jūsų misija kiek kitokia nei įprastų dvasininkų – siekiate pagelbėti apsėstiems, su blogomis dvasiomis susidėjusiems žmonėms. Ar viešoje erdvėje daug pastebite žmonių, kuriems reikėtų Jūsų, kaip egzorcisto, pagalbos?
– Neužsiimu tokiais dalykais. Ne mano reikalas. Praktiškai visiems Lietuvoje turbūt reikėtų (šypsosi).
Kas Dievo ieško? Jeigu neieškai Dievo, vadinasi, esi kažkieno kito dvasioje ir kažkas kitas tau daro įtaką.
O kai yra konkretūs apsėdimo atvejai, čia jau kitas dalykas. Daugelio gal net nereikia apsėsti piktoms dvasioms – savaime joms tarnauja.
– Ir tai negali būtų įvardijama kaip piktųjų dvasių apsėdimas, tai – natūralus žmogaus gyvenimo būdas?..
– Jeigu žmogus gyvena nuodėmėje, tai jis jau savarankiškai, laisva valia pasirinko gyvenimą be Dievo. Ką tu ten iš jo išvarysi, jei jis laisva valia taip pasirinko?
– Tiesa, visai neseniai viena viešumoje gerai žinoma moteris laisva valia atsisakė bažnyčios, viešai parodydama tai įrodantį raštą. Tai yra apsėdimas?..
– Nežinau, ar ten apsėdimas, ar natūralus pasirinkimas ir ką ji turėjo minty, kuo tiki, ką įsivaizduoja, kaip žmogus mato pasaulį – čia sunku vertinti.
Gal paprasčiausiai žmogus pasiklydęs, net nesupranta, kas yra bažnyčia, ką išvis reiškia būti žmogumi ant Žemės, ypatingai, ką reiškia būti krikščionimi.
Krikščionis – tas, kuris per krikštą gavo šventą dvasią.
Laiške kolosiečiams apaštalas Paulius sako, kad „ su džiaugsmu dėkotumėte Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje, kuris išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę; jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą.“
Taigi, turime kalbėti svarbesnius dalykus – apie žmogaus gyvenimo prasmę. Jei jis nesupranta arba mato tą prasmę kažkaip savotiškai, ką padarysi.
– Bet turbūt didysis susipriešinimas visuomenėje įvyko, kai viešai buvo pradėta kalbėti apie Stambulo konvenciją…
– Nemanau. Tai tik toks savotiškas „plyšimas“ įvyko.
Mes jau seniai ėjome ne į tą pusę. Nieko čia naujo. Atgavome išorinę laisvę, o vidinė laisvė atvirkščiai – vergystė nuodėmėm. Žiūrėkite, viskas čia susideda – ir narkotikų įteisinimas, ir abortų leidimas, ir apskritai atšalimas nuo tikėjimo.
Tai, jeigu žmogus netiki Dievą, o įsivaizduoja, kad jis yra Dievas, tai tegul tada tvarko pasaulį. Kuo tas baigsis, pasižiūrėsime. Bet baigsis blogai. Tai – faktas.
[quote author=“A. Valkauskas“]Pavyzdžiui, kai nebuvo pandemijos, ką žmonės darė – prekybos centrai, kelionės, daiktai – tą vidinį žmogų kažkaip nutildydavo, o prasidėjus pandemijai, visi pasijuto kaip į kalėjimą pasodinti ar ištremti į negyvenamą salą.[/quote]
– Jūsų nuomone, pastaruosius kelerius metus vyraujantys neramumai įvairiose srityse, įvairiose šalyse – per didelės išorinės laisvės pasekmė, išraiška?
– Žmogaus neteisingos laisvės naudojimo problema.
Gyvuliukai tokių problemų neturi.
Jeigu žmoguje nėra Dievo, tai viską daro pagal savo sužeistą protelį, o protelis ribotas, tai taip ir išeina. Ar tai būtų Amerika, ar Kinija, ar kokia kita šalis – nėra jokio skirtumo.
Apie tai filosofai kalba jau seniai – konsumizmas, vartojimas – tapo stabai, dievai…
– Jūs tikite, kad kada nors viskas gali pasikeisti, kad žmonės atsivers į tikėjimą?
– Tai jau Dievo valioje. Mūsų reikalas yra skelbti, o žmogaus – pasirinkti.
– Bet anksčiau ar vėliau juk vis tiek turi kažkaip pasibaigti tie neramumai…
– Gal žmonija pasibaigs… Su tokiu pagreičiu, kokiu lekia į savęs naikinimą, tikrai turėtų pasibaigti. Juk žmonija lekia į savęs naikinimą – lyčių kaitaliojimas, prigimties naikinimas. Patinka kam ar nepatinka. Taip vyksta visose srityse, nėra taip, kad tik vienoje srityje, apie kurią ypatingai daug kalbame pastarosiomis savaitėmis.
Pažiūrėkite, ką žmogus daro su savo gyvenimu – tiek vartojimas, tiek gaminimas, beprotiškos kelionės: važiuosiu ten, važiuosiu ten – ko ten važiuoti? Jis nekelia esminių klausimų – išvis, ką aš čia veikiu ant šios Žemės? Jeigu nekeli tokio klausimo, vadinasi, gyveni betikslį gyvenimą.
– Tada, galima sakyti, žmonės yra pasimetę – turi laisvę, bet nemoka ja naudotis, neranda atsakymo į klausimą, kaip Jūs sakote – ką aš čia veikiu ant šitos Žemės?..
– Tai kad jie nelabai ir ieško. Dabar stabu tapo gera savijauta. Ir tada viskas faina.
Tarnystė dvasiai yra retas reiškinys, dauguma jo neturi. Man viskas turi būti parengta. Tas geras gyvenimas sukūrė prielaidas visiškam išlepimui.
Labai gerai apie tai kalba psichologas Erikas Fromas savo knygoje „Pabėgimas iš laisvės“. Nors tai labai seniai išleista knyga, bet ji aktuali dar ir šiandien.
– Bet žmonės tobulėja, atranda vis kažką naujo, vysto išradimus, bet jie tampa vis nelaimingesni…
– Išranda technologijas, o žmogaus širdis lieka nepatenkinta.
Žmogų gali patenkinti tik santykis su tolygiu kaip jis pats, su asmeniu. Kitaip tariant, meilės santykis ir prasmė. Jei šito dalyko nėra, tada viskas.
O technologijos nei santykio, nei prasmės nesuteikia.
Taigi yra tokia tarsi saviapgaulė – prikūrėme technologijų, su kuriomis greičiau nuvažiuojame, greičiau nuskrendame, susisiekiame. Bet kas iš to? Santykio tame tai nėra.
Žiūrėkite, didžioji šeimų dalis subyrėjo, vaikai auga nesaugūs. Jie ieško saugumo. O kur jį rasti? Mažai, kas šneka apie tai. Bet iš tikrųjų nesaugi meilė sukonstruoja visišką žmogaus vidinį diskomfortą. O kaip jis bus saugus, jei nepatyrė jokio saugumo, prasmės, tikro santykio, savivertės šeimoje?
Egoizmo daug, o tikros savivertės nėra, kad aš suprasčiau, kas aš esu. Todėl savo identitetą bando įtvirtinti labai keistais būdais – auskarų prisikabina, tatuiruočių prisidaro. O jei žmogus būtų savyje nurimęs, jam to nereikėtų.
– Bet tai išeina toks kaip užburtas ratas – nesaugūs vaikai, užaugę kuria lygiai tokias pat nesaugias aplinkas, šeimas savo vaikams…
– Žiaurus. Kaip yra posakis: ydingas ratas. Visame tame nėra atgailos, o ką jau kalbėti apie santykį. Nėra savo klaidų pripažinimo. Yra tik aš, aš, aš.
– Aišku, tokių ydingų dalykų ir daug „nesaugių“ žmonių yra viešumoje, kuriais, kaip pavyzdžiu, seka dar nesusiformavę paaugliai ir jiems daro milžinišką įtaką. Bet ar matote kokių nors teigiamų pavyzdžių?
– Kažkiek matosi… Bet blogiausia šioje situacijoje, kaip sako Šventas Raštas: jeigu aklas aklą ves, tai abu į duobę įkris.
Taigi tokių teigiamų pavyzdžių nelabai kas klauso, nes jie tylūs, ramūs, savo darbą dirba ir nesikiša.
O tie neigiami dažniausiai būna tušti, jie garsiai rėkia, kaip sako liaudies išmintis: tuščia statinė garsiai barška. Nes iš to vidinio skausmo žmogus rėkia, kad save kažkaip nuramintų.
Tas, kuris savy ramus, jam rėkti nereikia, dirba savo darbą.
[quote author=“A. Valkauskas“]Mes ieškome, kaip sukurti ar pagauti laimę, sėkmę, bet iš tikrųjų yra svarbiausia – mano minėtas santykis su Dievu. Ir po tokios patirties ateina tas giluminis supratimas: ko tu, žmogau, čia taip nerimauji? Aišku, nėra taip paprastai neišgyventi, nesijaudinti, bet gilumoje kažkas sukirba daug gilesnio.[/quote]
– Kunige, grįžtant prie švenčių ir šventinės nuotaikos, prašau, papasakokite, ką Jums reiškia Kristaus prisikėlimo diena?
– Man ji reiškia labai daug.
Švęsdavome Velykas šeimoje. Susirinkdavome kelios šeimos – tėvai, seneliai, dėdės su tetomis, pusbroliais. Aišku, pirmiausia – nueidavome į bažnyčią, paskui būdavo šventiniai pusryčiai ar pietūs – priklausydavo, į kurias mišias eidavome. Stengdavomės į prisikėlimo, ankstų rytą eiti, žmonių gausiai dalyvaudavo… Iškilminga nuotaika būdavo, viskas įstrigę giliai atminty.
– O kaip švenčiate šiuo metu?
– Dabar jau su parapija, parapijiečiais. Liturgija, paskui labai svarbus pabuvimas prie stalo, pasidalinimas, nusiraminimas su artimais žmonėmis, bendražygiais.
– Marginate kiaušinius?
– Aš tai asmeniškai ne (juokiasi). Man tai neturi ir niekada neturėjo didelės reikšmės. Tegul kas nori, tie dažo. Man svarbu yra mišios, pasimelsti, pabendrauti su artimaisiais, pasidžiaugti, tiesiog pabūti ar į gamtą išeiti.
– Deja, bet dažnai šių dienų vaikai ne tik nemoka švęsti Kristaus prisikėlimo šventės, nežino tradicijų, bet jiems net neįdomu ridenti kiaušinius, varžytis, kuris daugiausiai jų susirinks… Ar tai reiškia, kad tradicijos, palaipsniui grimzta užmarštin? Liūdna dėl to?
– Tai kad jie jau ir į lauką nebenori eiti, futbolo nebenori žaisti. Jie nori tik sėdėti prie planšetės arba mobiliojo telefono. Aišku, šeimos tradicijos taip pat nutrūkę, tai irgi turi įtakos.
Pavyzdžiui, man kiaušinių ridenimas buvo įdomu, bet dažymas – ne. Būdavo įdomesnių veiklų – ateidavo pusbroliai, mums patikdavo išeiti į lauką, dviračiais pasivažinėti, kažkuo kitu užsiimti.
– Šios, kaip ir praėjusių metų Šv. Velykos, bus kitokios – galbūt kažkam labai liūdnos ir vienišos. Gal turite kokį sušildantį ir nuotaiką pakeliantį patarimą tokiems žmonėms?
– Tikrai tai yra labai negerai. Nepaprasta tokioje situacijoje. Gerai, kad dar yra internetas, televizorius ar radijas, kur transliuojamos šventos mišios.
Siūlyčiau pasimelsti už visą tautą, už save, už artimuosius. Vis tiek susikurti sau šventinę aplinką. Būtinai apsirengti švariai, gražiai, šventiškai.
Gal ir paliūdės, paverks tie vieniši žmonės, bet svarbiausia, kad pirmiausia maldoje pajaustų tą pilnatvę. Aišku, gerai būtų, kad tokius žmones galėtų kažkas palaikyti, kažkokiu būdu pasiekti.
– Kunige, labai dėkoju Jums už atsakymus ir įkvepiantį pokalbį. Linkiu jaukių, šiltų ir spalvingų Šv. Velykų bei pagaliau atėjusio pavasario.
