Gražiausių gėlių – į Dotnuvą!

Rūta ŠVEDIENĖ

Dotnuvoje yra kelios vietos, kur parduodamos gėlės, daržovių daigai. Daugiausiai, įvairiausių ir gražiausių gėlių ištisus metus rasite jau beveik išvažiuodami iš Dotnuvos link Akademijos, prieš tiltą per Dotnuvėlę. Čia stovi nedidelė parduotuvėlė šalia kelio, šalia sklypo, kur gėlės ir auginamos. Virmantas Klimantavičius – šios parduotuvėlės savininkas, šio verslo savininkas, ne tik stengiasi užauginti kuo įvairesnių ir kokybiškesnių gėlių, bet ir savo sodybą puoselėja išskirtinai. Žydinčios gėlės, mažosios architektūros elementai, prižiūrėta veja žavi praeinantįjį, na, ir tą, kuris sustoja nusipirkti gėlių. Gėlių pirkti čia einu ir aš, nes žinau, kad gėlės bus kokybiškos, kad galėsiu pasirinkti iš daug rūšių. Be to, žinau, kad čia bus maloniai aptarnauta. Kalbamės su gėlininku Virmantu Klimantavičiumi.

– Jūs esate dotnuviškis?

– Ne visai. Dotnuvoje gyvenu 27 metus, atsikėlėme iš Kėdainių. Ten irgi gyvenome nuosavame name. Nusipirkome čia sklypą su senu namu ir gyvenam. 

– Tai seną namą renovavote?

– Ūkiniai pastatai pastatyti, o namas renovuotas. Čia buvo beveik džiunglės, kai atvykome gyventi, teko nemažai padirbėti, nes viskas buvo užleista. Tam namui jau 110 metų, dabar, po renovacijos, jis tarsi neatpažįstamas. 

– Kai čia kraustėtės, ar jau galvojote apie gėlių verslą?

– Aš visą gyvenimą esu gėlininkas. Iš mamos paveldėjau. Aš jau ir Kėdainiuose gėles auginau. Iš to ir gyvenu. Esu dirbęs Biochemijos gamykloje. 

– Nuo kokių gėlių pradėjote savo kaip gėlininko karjerą?

– Kai gyvenau Kėdainiuose, pradėjau auginti rožes. Dar auginau tulpes.

– Kur gėles parduodavote?

– Veždavau į Panevėžį.

Žmonės nebenori daug gėlių pirkti. Anksčiau žmonės kapams apsodinti pirkdavo daug gėlių, dabar vieną kitą gėlytę. Tai plokštes deda ant kapo, tai kokią vieną gėlytę pasodina. Į sodybas irgi mažiau perka.

Virmantas Klimantavičius

– O dabar ar vežate kur nors parduoti?

– Ne, dabar turime savo parduotuvėlę prie namų, prie kelio. Kažkur kitur vežti nėra nei laiko, nei jėgų. Užtenka, kiek perka čia, vietoje. Stengiuosi tiek užauginti, kiek man reikia parduoti čia. 

– Kiek arų yra Jūsų sklypas, kuriame ne tik gyvenamasis namas bei ūkiniai pastatai, bet ir keli šiltnamiai bei išpuoselėta aplinka dėl grožio?

– 60 arų. 

– Kėdainiečiai augina agurkus, pomidorus ar jūs bandėte?

– Kažkada bandyta. 

– Gėlininkystė yra didelė investicija?

– Taip, daug kainuoja įsirengti, daug kainuoja, kol pradedi sezoną, reikia pirkti daigus, šildyti šiltnamius. 

– O Jūs tuos mažus daigelius perkate, ne patys auginate? Iš kur perkate?

– Taip, perkame, užsisakome prieš daugiau nei pusę metų. Daigai atkeliauja iš Olandijos. Dar iš Vokietijos šiek tiek. 

– Kokių rūšių gėlių užsisakote?

– Aš viską auginu.  Nuo serenčių ir našlaičių iki begonijų. Stengiamės auginti  visas. Kad kuo platesnis asortimentas pas mus būtų. Aš turiu turėti viską. Klientai turi turėti galimybę rinktis. 

– Kiek jums reikia padėjėjų, darbininkų, kad tokie kiekiai daigų būtų globojami?

– Aš pats labai daug dirbu, turiu dar žmogų, kuris prižiūri augalus, na, ir du žmonės pardavinėja.  Dar samdau žmogų tvarkyti buhalterinius dalykus.

– O tuos šiltnamius irgi pats statėte?

– Pats. Jie nėra modernūs. Dabar svajoju įsirengti šiuolaikiškus, europinius. Tai būtų didelė investicija. 

– O šiuos dabartinius šiltnamius šildote žiemą, pavasarį?

– Taip. Vienokios šilumos reikia, pavyzdžiui, našlaitėms, kitokios begonijoms. Šildyti brangu, tad aš geriau perku jau paaugintus daigelius. Taip pigiau, nei per žiemą laikyti motininius augalus. Šildau kiekvieną šiltnamį atskirai. Kai statysiu naujus, modernius šiltnamius, tai darysiu centralizuotą katilą.

– O jūs turite laiko pasidžiaugti savo darbu ir jo rezultatais?

– Pavasarį, vasarą laisvo laiko nėra. Laisviau mums žiemą. Jau rudeniop atitrūkstam.

– Auginat gėles reikia labai daug žinoti…

– Iki galo niekad nežinosi. Per praktiką ateina žinojimas. Kartais tą negerai padarai, kartais tą, taip ir mokaisi iš patirties. 

Darželis su žydinčiomis gėlėmis – prabanga, nes turi  ravėti, laistyti, tręšti, prižiūrėti, o štai pasodinai spygliuočių, veją užsėjai ir ramu. Sako, štai graži sodyba, bet joje tik pievutė ir keli spygliuočiai. Atrodo tvarkingai, bet ar iš tikro gražu be žydinčių gėlių? 

Virmantas Klimantavičius

– Gėlės ima ir nužydi dar neparduotos, jas reikia laistyti, skabyti, ravėti. Ar viską pats darote?

– Taip, ir mano darbuotoja padeda.

– Kiek per dieną parduodate vazonėlių? 

– Sunku pasakyti. Kai būna, pavyzdžiui, Motinos diena, Tėvo diena ar Joninės, tai daug. Tada jau visi mes, dirbantieji, einam prie pardavimų. Reikia paruošti pardavimui, reikia atnešti parduotuvėlėn, reikia parduoti, bendrauti su pirkėjais. Daug gėlių negali pasistatyti parduotuvėje, nes jos darosi ne tokios gražios. Iš šiltnamio ką tik atneštos daug kokybiškesnės. 

– Ar pelnas su metais didėja?

– Ne, tikrai, ne. Žmonės nebenori daug gėlių pirkti. Anksčiau žmonės kapams apsodinti pirkdavo daug gėlių, dabar vieną kitą gėlytę. Tai plokštes deda ant kapo, tai kokią vieną gėlytę pasodina. Į sodybas irgi mažiau perka. Darželis su žydinčiomis gėlėmis – prabanga, nes turi ravėti, laistyti, tręšti, prižiūrėti, o štai pasodinai spygliuočių, veją užsėjai ir ramu. Sako, štai graži sodyba, bet joje tik pievutė ir keli spygliuočiai. Atrodo tvarkingai, bet ar iš tikro gražu be žydinčių gėlių? 

– Jūsų sodyba yra išskirtinio tvarkingumo ir grožio. Ir pievutės yra, ir spygliuočių, ir žydinčių gėlių, taip pat yra mažosios architektūros elementų. Patys visa tai kuriate ar samdote dizainerius?

– Pats einu keliais (šypsosi). Kai pirkau čia namą, tai čia šabakštynas buvo, bet man vieta patiko, rinkausi prie kelio galvodamas apie verslo perspektyvą. Planavome statyti parduotuvėlę šalia kelio, prie namų, kad būtų patogu. 

– Gal buvote kada apdovanotas kaip gražiausios sodybos savininkas?

– Prieš keletą metų mūsų aplinka buvo įvertinta kaip gražiausia įmonės aplinka. Gavome raštą (šypsosi).

– O galėtumėt bute gyventi, be žemės sklypo?

– Niekada bute negyvenau ir nenorėčiau. 

– Sakėt savo verslą pradėjote nuo rožių žiedų pardavimo. O dabar ar rožes auginate?

– Ne, neapsimoka. Atveža pigių iš Olandijos, Ekvadoro. Rožei reikia daug šilumos, o  kuras dabar brangus.

– Dabar pardavimui atsivežate rožių žiedų?

– Taip, yra tiekėjai, kurie veža, mes iš jų perkam ir pas save perparduodame. Ne tik rožių žiedus. Štai ir orchidėjas, chrizantemas. 

– Pasitaiko broko?

– Visko būna. 

– Kokie yra jūsų klientai?

– Dauguma klientų geri ir su pagarba žiūri į mūsų darbą. Kartais būna ir negatyvo, bet gėris vis tiek nugali. Juk mes stengiamės, kad tik ta gėlė būtų kokybiška, kad tik klientui patiktume, kad jis ir kitą kartą norėtų atvažiuoti pas mus pirkti gėlių. Geriau jau aš nurašysiu tą gėlę, nei parduosiu, jei žinau, kad ji prie mirties. Būna, atvažiuoja klientai ir sako: „O, jūsų rožės žydėjo tris savaites vazoje“.

– O nuo ko priklauso tas išsilaikymas?

 − Aišku, nuo to, kada ta gėlė skinta, bet taip pat ir nuo veislės. Kai kurių veislių augalai yra tvirtesni, ilgiau gražiai atrodo nuskinti, bet tokie augalai ir brangesni.

– Ar daug turite nuolatinių klientų?

– Dotnuviškiai perka, bet taip pat atvyksta ir iš Kėdainių, Kauno, Vilniaus, Šiaulių. Ėmė, pabandė, patiko ir, žiūrėk, vėl atvažiuoja. 

– Dotnuvoje dar yra kelios vietos, kur pardavinėjamos gėlės….

– Na, laisvas pasaulis, žmonės renkasi. Pas mane yra gerai tai, kad gėlės kokybiškos ir jų yra įvairiausių. 

– Labai darbštus esate…

– Gyvenimas… Reikia stengtis. 

– Ar kartais kur išvažiuojate? 

– Kas tų kelionių nemėgsta. Ir mes išvažiuojame.

– Koks Jūsų artimiausias darbas? 

– Statau pirtį. Ir noriu naujų, modernių šiltnamių.