Gimtinėn grįžę po dešimčių metų – šiukštu neaplenkia koplytėlės
Vos keli kilometrai nuo Beinaičių yra nutolęs ir įsikūręs Juciūnų kaimas. Jame – jauki ir miela, nedidukė koplytėlė, kurioje tiesiog gera pabūti. Pabūti ramybėje, su savo mintimis, o širdimis – su jau iškeliavusiais.
Kasmet liepos pabaigoje Juciūnų koplytėlėje vykstantys Šv. Onos atlaidai. Kiek metų tiksliai nenutrūkstanti ši tradicija, įvardyti sudėtinga, tačiau vyriausieji aplinkinių kaimų gyventojai ir čia vis sugrįžtantys gimtinės aplankyti „emigrantai“ sako: „Kiek pamenu, dar kai buvau vaikas, Šv. Onos atlaidai čia jau buvo šventas reikalas.“
[quote author=“Antanina“]Mišios mūsų gražiojoje koplytėlėje vyksta keturissyk per metus – Visų šventųjų, Tėvo, Motinos dieną ir per Onines. Tačiau grįžtu ir į vienokius ar kitokius giminės susibūrimus – na, bent dešimt kartų per metus tai drąsiai.[/quote]
Užgimė nauja tradicija?
Tiesa, šiųmetė Šv. Onos šventė Juciūnuose buvo kiek kitokia. Po Šv. Mišių niekas neskubėjo skirstytis.
„Žinote, norisi, kad po atlaidų žmonės pabūtų, pasikalbėtų kiek ilgiau. Juciūnai kadaise buvo labai didelis kaimas, tačiau daug žmonių išmirė, o jų vaikai išsivažinėjo. Vaikai, jau, tiesa, užaugę, vis dar myli gimtinę, tačiau kai kas čia jau nebeturi giminaičių, todėl išsyk po atlaidų skirstosi namo, nors ir norėtų dar kiek ilgėliau drauge pabūti. Tad šiemet sugalvojome visi krūvon susiburti po atlaidų, – „Rinkos aikštei“ pasakojo Beinaičių kaimo bendruomenės pirmininkė Rita Lankelienė.
„Iš Beinaičių susivežėme suolus, stalus, šeimininkutės priruošė sūrių, pyragaičių, kanklėmis skambino mūsų kaimo kanklininkė Oksana Morozovaitė, mus linksmino armonikierių kapela iš Kėdainių „Dobilėlis penkialapis“. Esu labai dėkinga Dalmantų šeimynai, kuri mus visus – kone septyniasdešimt žmonių priėmė savo sodyboje. Karštą dieną labai gardžiai suvalgėme ledus, kuriuos atvežė labdaros ir paramos fondo „Viltis–Vikonda“ vadovė Irena Staliorienė. Žodžiu, šventė buvo fantastiška, o užvis smagiausia, kad dar nepasibaigus šiai, jau buvo kalbama apie kitų metų šventę“, – sakė R. Lankelienė.
Pirmas blynas neprisvilęs
Kasmet į Šv. Onos atlaidus Juciūnų koplytėlėje renkasi ne tik Juciūnų, Beinaičių bei Akmenių kaimų gyventojai. Suvažiuoja čia žmonės iš visos Lietuvos. Tie, kurie vienaip ar kitaip susiję su šiomis vietovėmis.
Neliko abejinga ir septyniasdešimt aštuonerių Antanina Simniškienė, gyvenanti Panevėžyje. Nelieka ji kasmet abejinga, nors išsikėlė iš gimtojo Beinaičių kaimo prieš keturiasdešimt metų – būdama aštuoniolikos.
„Prie koplytėlės palaidoti mano proseneliai, seneliai, tėvai, brolis, sesė. Iš šeimos gyva likau viena. Laimei, tose vietovėse ūkininkauja vienas giminaitis, tad dar turiu su kuo pabendrauti čia, pasikalbėti. Štai kiti atvažiuoja tik į kapus ir nebeturi nei pas ką užeiti, nei su kuo pasikalbėti. Tad labai smagu, kad šiemet buvo suorganizuota tokia šventė. Sako, kad pirmas blynas būna prisvilęs. Sakyčiau, kad šitas neprisvilo“, – juokiasi A. Simniškienė.
Prieš egzaminus melsdavosi koplytėlėje
„Mišios mūsų gražiojoje koplytėlėje vyksta keturissyk per metus – Visų šventųjų, Tėvo, Motinos dieną ir per Onines. Tačiau grįžtu ir į vienokius ar kitokius giminės susibūrimus – na, bent dešimt kartų per metus tai drąsiai“, – pasakojo Antanina.
Moteris prisiminė kaip dar ketvirtoje klasėje, prieš pat pirmuosius egzaminus vietos pradžios mokykloje, kuri šiandien vadinama Akmenių dvaru, ši koplytėlės šventoriuje poteriavusi.
„Buvome septyni ketvirtokai. Ėjom prie koplytėlės, ji buvo užrakinta, todėl teko melstis šventoriuje – kad tik išlaikytume pirmuosius egzaminus. Padėjo“, – prisiminusi vaikystės metus, šypteli A. Simniškienė.
Gimtųjų sodžių išparceliuoti neskuba
„Manau, kad ši šventė – tradicija tapsiančių susitikimų po Šv. Onos atlaidų pradžia. Žmonės mielai bendravo. Iš tikrųjų šventės būta labai gražios. Aš čia kasmet atvykstu – jau tik, žiū, artėja liepos pabaiga, tai ir kalendoriuje, ir širdyje ši diena rezervuota Oninėms Juciūnų koplytėlėj, – žemietei antrino jau trisdešimt šešerius metus svetur gyvenanti jonaviškė Bronė Zubrickaitė, nieku gyvu nepraleidžianti progos aplankyti gimtąjį sodžių. – Tėvų sodyboje dabar gyvena mano brolis. Neretai čia atvykstu. Žinote, Beinaičių kaimui charakteringas vienas dalykas – kai miršta tėvai, vaikai sodybų neišparduoda. Kur jie bebūtų – neparduoda. Tvarkosi sodybas, grįžta čia, kad ir savaitgaliams. Ryšių su gimtosiomis vietomis nepraranda.“
B. Zubrickaitė pusiau juokais, pusiau rimtai tikina, kad Juciūnų kapinaitėse, kuriose ilsisi aplinkiniuose kaimuose gyvenę žmonės, taip pat – ir jos pačios artimieji, norėtų atgulti ir ji: „Aš jonaviečiams sakau – tik nedrįskite manęs Jonavoje laidoti, – šypteli Antanina. – Koplytėlė turi stebuklingą aurą. Labai gerą. Nenusakomą. Čia norisi grįžti vėl ir vėl.“
