Gėlių slėnį įkūrusi mokytoja pomėgį pavertė verslu

Nors veiklų begalė, tačiau net telefono ragelyje galima girdėti, kaip Lomeikiškių kaimo gyventojos, Surviliškio Vinco Svirskio pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Aušros Kuliešienės širdis dainuoja, o ne skundžiasi jų gausa ir nuovargiu. Kartu su vyru Aurimu bei dukromis Aiste ir Aine 48-erių moteris vos prieš kelerius metus užsiėmė iki tol buvusia svetima veikla – gėlių auginimu. Ir tai nėra tik paprastas gėlių auginimas bei jų realizavimas – šeimos įkurtame „Gėlių slėnyje“ gali apsilankyti visi, norintys patys išsirinkti jiems patinkančių gėlių ir susikurti savo unikalią gėlių kompoziciją.  Pasak Aušros, visi čia yra labai laukiami. Lyg tarp kitko moteris užsimena, kad, be pedagogės darbo, gėlių auginimo, jų šeima turi ir nemažai bičių, kurioms, kaip žinia, taip pat reikalinga nemenka priežiūra. Nepaisant darbų gausos, šeima vis tik randa laiko ir kelionėms bei pramogoms. Plačiau apie darbus ir kartais užklumpantį jausmą viską mesti Aušra mielai sutiko pasidalinti ir su „Rinkos aikštės“ skaitytojais.

– Aušra, Jūsų veiklų skalė ir įvairovė labai plati. Iš kur Jūs turite tiek energijos ir jėgų joms?

– Turbūt tai lemia, kad aš visą laiką, nuo pat mokyklos laikų, buvau labai žingeidi. Mano tėvai, artima aplinka visada tokia, kuriems visko reikia (juokiasi). Taigi tiek vyrui, tiek man visą laiką viską tik duok. Turbūt dėl to ir tos mano veiklos tokios skirtingos. Be to, fizinė veikla papildo protinę, labai norisi nuo vienos pailsint užsiimti kita.

– Bet mokytojo darbas, ypatingai pradinių klasių, manau, ne tik protinės, bet ir fizinės veiklos nemažai reikalauja. Tačiau Jums vis tiek užtenka energijos gėlėmis rūpintis, jas auginti…

– Nesakau, kad nebūna sunkių momentų. Tikrai būna: ir para būna per trumpa, ir per sunku tampa – tai ypatingai jaučiasi rudenį ir pavasarį, kada tikrai labai stipriai dubliuojasi abu darbai. Tačiau gėlės nėra tik mano vienos rūpestis, tai – mūsų visos šeimos darbas, todėl susitelkę vienas kitam padedame.

– O kokias gėles auginate savo gėlyne?

– Tas, kurios auga pas mus, Lietuvoje. Iš tiesų tai labai tradicinės gėlės – mūsų močiučių, mamų darželių gėlės: jurginai, astros, zinijos. Taip pat stengiamės ir visokių naujesnių gėlių atsivežti, pavyzdžiui, siauralapį medvilnės krūmą, žvirgžulius, laukines morkas, dantikrapščius, Egipto žvaigždes, juodgrūdes, rugiagėles. Vis tik daugiausia pas mus – klimato zonai skirtų gėlių. Jos visos yra vienmetės, vasarinės.

Kiekvieną pavasarį sėjame viską patys, nieko neperkam iš tiekėjų. Tuomet auginame, pikuojame ir rudenį, užėjus šalnoms, atsisveikiname. Bet mes neturime ypatingai didelių plotų. Tai yra daugiau mūsų hobis, kuris padeda emociškai išsikrauti ir dar papildomai užsidirbti.

– Koks Jūsų žemės plotas yra skirtas gėlėms?

– Kiekvienais metais jis laviruoja, bet ne mažiau kaip penkiolika arų.

– Suprantu, kad Jūsų ūkis yra išskirtinis tuo, kad pas jus atvažiavę žmonės gali patys kurti savo puokštes, kompozicijas…

– Mes visą laiką esame labai laimingi, kai vietiniai žmonės užsuka pas mus pasiskinti gėlių. Esame turėję ir nuotaką, kuri vaikščiojo po mūsų gėlių lauką ir skynėsi gėles vestuvinei puokštei. Man buvo labai malonus jausmas, kad žmogus pasiima sau tai, kas jam tuo metu gražiausia, kokia jo emocija, jo spalvos, jo gėlės. Tad taip, labai džiaugiamės, kai kas nors atvažiuoja. Visą laiką prašome!

Nesakau, kad nebūna sunkių momentų. Tikrai būna: ir para būna per trumpa, ir per sunku tampa – tai ypatingai jaučiasi rudenį ir pavasarį, kada tikrai labai stipriai dubliuojasi abu darbai. Tačiau gėlės nėra tik mano vienos rūpestis, tai – mūsų visos šeimos darbas, todėl susitelkę vienas kitam padedame.

A. Kuliešienė

– Ar yra kažkokie reikalavimai, taisyklės, ką žmogus gali daryti, ką gali skinti, ko negali?

– Neturime kažkokių prabangių augalų, kuriuos ypatingai prižiūrėtume, neturime ir kolekcinių augalų, kur negalėtume niekam duoti. Pas mus viskas labai paprasta. Todėl ir pagrindinė taisyklė, kad eitų žmonės takeliu ir nusiskintų pagal technologiją. Kadangi mes neturim didelio kiekio žmonių, tikrai su visais bendraujame, kartu vaikštome, pasitariame.

Dažniausiai gėlių skynimas nėra labai jau malonus darbas, kadangi visi augalai išskiria labai daug sulčių, o nuo jų rankos tampa žalios. Todėl dažniausiai gėles tenka nuskinti man (juokiasi), žmonės tiktai išsirenka gėles, kurių nori. O jau rinktis žiedo formą, spalvą, dydį – visą laiką prašom. Tai ir suteikia laimės, kad žmogus gali pats pasirinkti tą gėlę, žiedą, kuris jam patinka, priklausomai nuo emocijos, kuri šiandien jį valdo.

– Kaip Jums apskritai kilo tokia mintis užsiimti tokia veikla?

– Mes bandėm labai daug visokių žemės ūkio veiklų. Gyvename kaime, mūsų sodyba yra šiek tiek daugiau negu hektaras, tad žinote, tos žalios pievos mums atrodė per daug, todėl esame išbandę viską: ir svogūnus, ir česnakus, ir krapus, ir braškes. Netgi kmynus auginome. O šitas etapas prasidėjo po to, kai mano sesė grįžo iš Amerikos. Ten labai populiarūs šeimos ūkiai, kurie augina sezonines skinamas gėles. Tai ji parvežė man šitą idėją. Pirkom iš amerikiečių pamokas, kaip jie tai daro, mokėmės. Tada viena iš atstovių, pas kurią vežame gėles į Vilnių, padovanojo knygą apie tokio ūkio priežiūrą ir puoselėjimą (Erin Benzakein, Julie Chai „Cut Flower Garden“). Tuomet dar šiek tiek pasitobulinau Jonavos profesinio rengimo centre apie gėlių komponavimą. Taip ir tęsiasi ilgiausias mūsų veiklos etapas, kuris džiugina iki šiol.

– Kaip smagu. O šiaip analogiškų ūkių esate Lietuvoje matę, girdėję apie juos?

– Taip, jų tikrai yra labai daug. Labai džiaugiuosi, kad žmonės moka auginti. Vieni yra labiau specializuoti, pavyzdžiui, „Jurginų laukas“ Telšiuose. Jie labiau specializuojasi jurginų auginime, bet taip pat turi ir visokių kitokių gėlių. Tikrai yra ne vienas toks ūkis, jų vis atsiranda ir aš labai džiaugiuosi, kad žmonės geba pamatyti ir pasidžiaugti tuo augalu, kuris auga pas mus, bei geba jį užauginti. Aš kol kas čia matau vienus privalumus. Aišku, žiūrint iš pardavimų pusės, norėtųsi, kad jų būtų mažiau (juokiasi).

– Aušra, bet jūs šnekate ir džiaugiatės kitais nejausdama jokio pavydo. Nėra konkurencijos jausmo, lietuviško pavydo, kad kitam irgi sekasi?

– Gal, kai auginome daržoves, buvo sunkiau, nes jei nepardavei, pats visko juk nesuvalgysi. O su gėlėmis jau kitaip: nepardavei – jos liko tau, gali vakare atsisėdus pasidžiaugti. Turbūt jau iš mokyklos yra įaugęs tas dalykas, kad reikia mokėti džiaugtis už kitus. Kitas irgi turi patirti sėkmę. O kai džiaugiesi, daliniesi, žinokit, ir pačiam ne taip skauda.

Kiekvieną pavasarį sėjame viską patys, nieko neperkam iš tiekėjų. Tuomet auginame, pikuojame ir rudenį, užėjus šalnoms, atsisveikiname. Bet mes neturime ypatingai didelių plotų. Tai yra daugiau mūsų hobis, kuris padeda emociškai išsikrauti ir dar papildomai užsidirbti.

A. Kuliešienė

– Iš mokyklos gerąją praktiką perkėlėte į asmeninį gyvenimą. Vadinasi, ko mokote vaikus, to ir pati stengiatės mokytis, rodyti pavydį?

– Turbūt iš giliau reikėtų žiūrėti, tai – jau yra šeimos tradicijos. Neturėjau pavydžių tėvų, niekada nebumbėjo, kad tas turi daugiau, tas turi mažiau. Tai persidavė ir mūsų šeimai. Mes mokame pasidžiaugti kito sėkme.

– Taigi suprantu, kad jau ilgesniam laikui esate apsistoję ties gėlių verslu ir apie jo pakeitimą ar nutraukimą negalvojate kaip yra buvę anksčiau su kitais verslais?

– Kiekvieną rudenį, žinokit, tikrai galvoju (juokiasi). Bet tas tamsus žiemos laikotarpis, ilgesniais vakarais sėdžiu prie kompiuterio, o ten kaip tyčia vis išmeta gėlių reklamas, naujas puokštes, naujus augalus. Ir sausį vėl pradedi ieškoti, siųstis sėklas. Beje, visas sėklas kol kas siunčiamės iš užsienio sertifikuotų ūkių. Tai va, kiekvienais metais vis ir kyla tas noras nutraukti ir vėl iš naujo pradėti. Pavargsti rudenį, o pavasarį vėl norisi.

– Tai gal galvojate apie veiklos plėtrą?

– Labai plėstis kol kas neplanuojame, nes realizacija tikrai yra gana sudėtingas dalykas, o skintų gėlių gyvavimo laikas yra labai trumpas. Kol kas didžiąją dalį savo asortimento vežame į Vilnių, kur priduodame į parduotuves. Bet visą laiką mielai priimame mūsų vietinius žmones, kurie kas nori apsilankyti, pasiskinti gėlių šventei ar šiaip pasipuošti namus.

– Bekalbant pagalvojau: Aušra, Jūs – mokytoja. Tai Jums nereikia nešti gėlių nei Rugsėjo pirmosios proga, nei Mokytojų dienos proga – Jūsų nebenudžiuginsi, nebenustebinsi.

– Oi ne. Visą laiką nudžiugina ir nustebina. Atvirai pasakius, niekaip negaliu prisijaukinti kardelių. Jie pas mane vis suserga, neužauga, nesuformuoja tinkamo gražaus žiedyno. Todėl aš kiekvieną Rugsėjo pirmąją labai džiaugiuosi kardeliais. Aš jų ir gaunu didžiausią kiekį. Tai čia yra tikrai mokytojo gėlė, kuri man nepaklūsta ir kuria tikrai visą laiką labai džiaugiuosi.

– O jūs, kaip mokytoja, savo ūkyje edukacijų mokiniams neorganizuojate?

– Apie tai, aišku, niekada nebuvau pagalvojusi, bet galvoju, kad šiuolaikiniams vaikams turbūt tai nėra įdomu. Jų kitoks pasaulis. Jiems reikia daugiau interaktyvių veiklų. Jie nori kitokio pažinimo, kitokio pasaulio. Aš manau, kad pomėgis gėlėms ateina su amžiumi. Tam turbūt jie dar yra per jauni.

– Minėjote, jog šiais metais mokote ketvirtokus. Vadinasi, jau paskutiniai Jūsų auklėtinių metai. Liūdna bus atsisveikinti?

– Kaskart atsisveikint su ketvirtokais būna liūdna. Žinot, per ketverius metus nuolatos bendraujant tikrai užsimezga labai glaudus ryšys. Būna visokių nuoskaudų, bet būna sunkiau atsisveikinti negu sutikti naujus mokinukus. Nostalgija po ketverių metų, praleistų kartu, tikrai būna.

„Man buvo labai malonus jausmas, kad žmogus pasiima sau tai, kas jam tuo metu gražiausia, kokia jo emocija, jo spalvos, jo gėlės. Tad taip, labai džiaugiamės, kai kas nors atvažiuoja. Visą laiką prašome!

A. Kuliešienė

– Ar turite tokią savo klasę, kurios nepamiršite niekada ir ji Jūsų širdyje ir atmintyje išliks visada?

– Būsiu labai neoriginali: visą laiką pirma laida būna tokia, kuri nusėda giliausiai. Nors kiekviena laida turi savo perliukų, kurie kelia malonius prisiminimus.

– Aušra mokytojaujate jau ketvirtį amžiaus, 25-erius metus, gal jau ir Jūsų auklėtiniai pas Jus savo vaikus atveda?

– Dar kol kas tokios laimės neturėjau. Tikriausiai taip yra todėl, kad visą laiką nedirbau vienoje mokykloje, keitėsi mano veiklos geografija, mokyklos, kuriose dirbau.

– Iš savo profesinės veiklos, kokius didžiausius pliusus įvardintumėte?

– Kad niekada negali pasenti, nes visą laiką reikia vytis tą jaunimą, kuris daug daugiau moka.

Kartais iš tiesų būna sudėtinga, bet įdomu.

– Bet rasti bendrą kalbą vis tiek pavyksta?

– Čia jau sunkų klausimą pateikėte… Vaikai yra labai skirtingi ir su kiekvienu reikia rasti tą skirtingą taką: vienas labiau džiaugiasi akademiniais pasiekimais, kitas labiau nori per pertrauką prie mokytojo priėjęs pasikalbėti, pasiguosti. Kartais gal ir nepataikau su vaiko noru, užgaunu jo savimeilę – tai yra labai sunku. Turbūt labiausiai tai atsiskleidžia, kai po kokių penkerių šešerių metų susitinki tą jau aštuoniolikinį žmogų ir jisai sako: „Atsimenat, kaip jūs ten man patarėt, ar kaip jūs į mane pažiūrėjot“. Tada supranti, kad tą ryšį turėjome, tiesiog jo nespėjome įvertinti. Jis praėjo.

O šiuo metu mes jau labai stipriai skiriamės amžiaus supratimu, gebėjimais. Gal tas ryšys tarp mūsų vis tiek išlieka tik profesionalus – yra mokytojas ir mokinys. Vienas dirbam vieną darbą, kitas kitą darbą. O kalbant apie emocinį ryšį, kaip ir sakiau, turbūt labiausiai jis atsiskleidžia, kai sutinki buvusį auklėtinį po kelerių metų ir jis kažką tokio primena. Gal tai nėra teisinga nuomonė, bet toks yra mano požiūris.

– Žinot, labai neseniai kalbėjau su vienos pradinės mokyklos direktore, kuri labai privertė susimąstyti pasakiusi: „Šita vaikų karta yra neišmylėtų vaikų karta, nes vos tik išeini į koridorių, jie apspinta, nori apsikabinti, pasimyluoti. Net didčkiai ketvirtokai, kurie jau beveik lygūs ūgiu, ir tie atbėga, nesigėdija apsikabinti“. Ar jūs sutiktumėte su ta nuomone, kad auga neišmylėtų vaikų karta?

– Klausimas labai priverčia susimąstyti. Man gal kaip tik atrodo, kad dabar mūsų vaikai yra per mažai savarankiški, kad galbūt mes per daug už juos viską darom, kad jie labai elementarių dalykų negaliu sakyt, kad nemoka, bet tiesiog nenori daryt.

– Sakoma, pirmas mokytojas yra labai svarbus vaiko gyvenime. Jūs jaučiatės tokia?

– Aš to labai nesureikšminu. Negaliu pasakyti, kad aš pati prisimenu savo pradinių klasių mokytoją, kad ji man būtų įstrigusi, kad negaliu pamiršti visą gyvenimą. Aš negalvoju, kad pradinių klasių mokytojas turi būti kelrodė žvaigždė. Šiaip ar taip daugiausia žmogaus gyvenime turi jo tėvai ir aš nenorėčiau konkuruoti su tėvais. O mokytojų mūsų gyvenime bus daug, tik reikia išsirinkti tą, kuris tikrai vertas to apdovanojimo nešiotis širdyje visą gyvenimą.

– Aušra, prakalbote apie apdovanojimus. Šiais metais Kėdainių rajono savivaldybės organizuotame „Metų žemdirbio“ konkurse „Už gebėjimą pomėgį paversti darbu“ buvote apdovanota specialiu prizu…

– Taip. Mane tai labai nustebino. Tiesą pasakius, tai yra tam tikra istorija iš mūsų bendruomenės gyvenimo. Kai pradėjome auginti gėles, nedrįsome reklamuotis – mums Kėdainių rajone tai atrodė beviltiškas reikalas. Visi mes turime gana daug žemės, esame toks agrarinis kraštas dar visi nepavargę nuo industrijos… Kai pradėjome šiek tiek daugiau atsiverti, draugams papasakoti, ką darome, kuo užsiimame, tada ir pasimatė tikrasis bendruomenės indėlis – jie ateidavo pas mus gėlių savo šventėm, padrąsino mus ir bendruomenės iniciatyva buvome pasiūlyti konkursui.

„Šiaip ar taip daugiausia žmogaus gyvenime turi jo tėvai ir aš nenorėčiau konkuruoti su tėvais. O mokytojų mūsų gyvenime bus daug, tik reikia išsirinkti tą, kuris tikrai vertas to apdovanojimo nešiotis širdyje visą gyvenimą.

A. Kuliešienė

– Koks jausmas apėmė tapus nugalėtojais?

– Labai sunkus, nes tikrai yra žmonių, dirbančių daug daugiau ir turbūt daug įdomesnėse srityse. Kad ir Kėdainių rajone, Josvainiuose esantis Roberto Jačiunskio ūkis. Pasižiūrėjus į socialinius tinklus, jie daug daugiau daro įdomesnių dalykų. Tai žinot, konkuruoti truputį yra sunku. Tai nėra mano gyvenimo moto. Aš labiau turbūt noriu stiebtis, juos vytis.

– Jūs labai kukliai priimat savo apdovanojimą ir savo įvertinimą.

– Visą laiką smagiau, kai už tave pasidžiaugia kitas nei tu džiaugiesi pats savimi.

– Tai jūs tada taip ir priimkit, kad už jus džiaugiasi kiti, bet jūs tiesiog apdovanojimą gavote.

– Būtent taip ir nutiko.

– Suprantu, kad jūs esate labai užsiėmę veiklomis – mokytojo darbas iš tiesų atima labai daug laiko ir gėlės taip pat, – bet ar turite dar laisvalaikio, kurį galbūt kažkaip kitaip mėgstate leisti, kad pailsėtumėte ir nuo vienos, ir nuo kitos veiklos?

– Na, šitoj vietoj dar turėtume pasigirti, kad mes dar turim ir bičių nemažai. Tai, kad diena neprailgtų, kad nereikėtų jos ilgintis sukant ratą, mes tikrai turim ką veikti (juokiasi). O šiaip gana daug keliaujame su šeima. Bent jau vieną du kartus per metus išsiruošiame į kokią tolimesnę kelionę. Dažnai savaitgaliais kažkur išvykstame, šiek tiek sportuojame. Ir į filmą nuvažiuojam, ir skanesnių, įdomesnių patiekalų išvažiuojam į naują restoraną kur nors paragauti. Na turbūt kaip ir visi šiuolaikiniai žmonės.

– Aušra, esate laimingas žmogus?

– Tai žinoma.

– Galėčiau pasakyti, labai nelietuviškas Jūsų požiūris į gyvenimą, tik Jūsų kuklumas labai lietuviškas…

– Bet jeigu verkšlensiu, niekas nuo to nepasikeis: nei kambario niekas neišplaus, nei valgyt padarys, nei gėlių tos lysvės nuravės. Su pozityviu požiūriu yra lengviau gyventi. Daug paprasčiau.

– Ko sau palinkėtumėte tose veiklose, o galbūt norėtumėte atrasti dar kokių naujų veiklų?

– Turbūt labiausiai norėtųsi susidraugauti su gamta, kad neužsnigtų gegužės 12 dieną, kai jau būna pasodinti visi augalai, kad tos vėtros būtų gražios ir tik šalia mūsų namo, kad neguldytų visų mūsų gėlių visų – čia būna didysis skausmas, kai žiūri ir supranti, kad nieko negali pakeisti, kai esi toks mažas prieš gamtą.

Mums visiems norėtųsi palinkėti, kad mokėtume ir toje blogoje situacijoje pamatyti tai, kas pakeltų ir toliau norėtumėm dirbti.

– O pedagoginėje profesinėje veikloje ko sau galėtumėte ir norėtumėte palinkėti?

– Visą laiką suprasti tą mažą žmogų.