Garsus vaikų neurochirurgas nuo vienos specialybės pailsi užsiimdamas kita

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Kėdainiuose jis praleido vos dešimt pirmųjų savo vaikystės metų. Tačiau dar ir šiandien, jau sulaukęs penkiasdešimties, puikiai pamena kiekvieną gimtojo miesto gatvelę, pirmąją mokytoją ir net darželio auklėtoją, kuri įskiepijo meilę gamtai. Kalbantis su garsiu vaikų neurochirurgu Ramūnu Raugalu, junti, kaip jis kaifuoja nuo savo darbo. Ramybę ir jaukumą skleidžiantis gydytojas nė akimirkai neparodo, koks sunkus, įtemptas, be galo daug žinių bei kruopštumo reikalaujantis jo darbas. O pacientų ir jų tėvelių atsiliepimai kone kelia jį iki dangaus. Tačiau pats R. Raugalas išlieka kuklus ir, paprašytas interviu, juokiasi: „Gaunu progą pasijausti išskirtiniu“.

– Gerb. Ramūnai, man labai įstrigo pirmasis mūsų pokalbis-pažintis, kai Jūs prisipažinote, jog kėdainietis buvote vos dešimt pirmųjų savo gyvenimo metų, o tiek daug visko prisimenate. Kodėl Jums viskas taip įstrigę atmintin? Kuo įsiminė gyvenimas Kėdainiuose?

– Vaikystės prisiminimai dažniausiai būna ryškūs. Belaukdamas jūsų skambučio, pagalvojau, kad ir namų adresą atsimenu, ir draugų vardus, ir mokyklą, kurią lankiau, tik nežinau, kaip ji dabar vadinasi. Tai buvo Kėdainių 2-oji vidurinė mokykla.

Netgi klasę, į kurią ėjau, rasčiau – viskas mintyse išlikę gana aiškiai. Nors Kėdainiuose paskutinį kartą buvau su savo vaikais prieš maždaug penkerius metus, bet tie atsiminimai gana ryškūs. Jiems parodžiau, kur mano mokykla, kur gyvenau, savo vaikystės vietas.

– Tai kurioje Kėdainių vietoje gyvenote?

– Nežinau, ar gatvės pavadinimas dabar išlikęs tas pats, bet anksčiau ji buvo Tiesioji. Tuomet tai buvo miesto pakraštys, nauji rajonai, šalia parduotuvės „Jaunystė“. Ir dabar yra ir tas namas, kuriame gyvenau, ir kiemas, ir netgi buvau įlindęs į laiptinę apsižvalgyti – netgi buto durys tos pačios, kurios buvo tada!

– Gana ilgai išlikę viskas tas pats, niekas nepasikeitė…

– Taip. Šitas dalykas fenomenalus. Man buvo galvoje kaip laiko kapsulė. Labai malonu. Didžiausias skirtumas buvo tas, kad mano prisiminimuose tas rajonas, kuriame gyvenau, buvo miesto pakraštys ir mes su draugais eidavome pro besiplečiantį miestą, statybas. Ten dar buvo kažkokie kolūkio javų laukai (mes bėgdavome pasiskinti tų javų varpų – jos saldžios, kai kramtai)…

Kol aš atradau, kad miestas jau gerokai pasislinkęs į Josvainių pusę ir kad jau tas mano vaikystės kiemas gerokai mieste, o nebe pakraštyje… Buvo labai keista.

– Kodėl taip trumpai gyvenote Kėdainiuose, kur keliavote toliau?

– Iš Kėdainių kraustėmės į Kauną. Tėveliai gydytojai, dirbo Kėdainių ligoninėje. Matyt, kažkokie darbiniai klausimai „išvijo“ į Kauną. Ir nuo dešimties metų buvau kaunietis. Kaune mokiausi nuo ketvirtos klasės, kol baigiau universitetą, o tada jau rezidentūrą tęsiau Vilniuje. Taigi, jau keliolika metų gyvenu sostinėje.

– Jaučiate kokią nors nostalgiją vaikystės vietoms, Kėdainiams ar tai tiesiog praeitas gyvenimo etapas ir tiek?

– Jaučiu. Jaučiu, nes tikrai buvo labai šiltas laikas. Ir labai džiugu, kad, kai paskutinį kartą lankiausi Kėdainiuose, senamiestis toks gyvas, atsinaujinęs. Apskritai man Kėdainių senamiestis labai patinka – nedidukas, kamerinis, tikras senamiestis.

Vaikystės pasivaikščiojimų vietos: Kėdainių muziejus, prie muziejaus saulės laikrodis, stovintis pievelėje (nežinau, ar iki šiol jis vis dar yra), anksčiau ant kalno būdavo tuberkuliozės ligoninės seni pastatai, kur dirbo mano mama. Taigi, viskas mano ten nuklajota…

Lygiai taip pat pasivaikščiojimai po Kėdainių parką ir ta mečetė – visa tai atspindyje ir tas gyvenimo laikotarpis asocijuojasi su nerūpestingumu, tikrai labai gražus ir šiltas.

Dar iki šiol atsimenu savo darželio auklėtoją, kuri turbūt pirmoji pasėjo manyje tokį domėjimąsi gamta, biologiniais dalykais.

Aš netgi darželyje daržą turėjau, grupė turėjo ir ežį, ir akvariumą, kas dabartiniais standartais turbūt nelabai įmanoma, ir visokių kopūstinių baltukų drugelių vikšrų. Labai patikdavo žiūrėti, kaip ten tas drugelis susiformuoja.

– Kiek daug prisiminimų…

– Prisimenu ir mokytoją Almonaitienę iš vidurinės. Mokytojos vardo nežinau – visą laiką pagarbiai į mokytojus kreipdavomės. Manau, kad dabartiniams pedagogams iš moksleivių ne visada tos pagarbos pakanka, bet mes juos gerbėme.

Pačiame centre, šalia cerkviukės būdavo kažkoks vykdomasis komitetas ar savivaldybės analogas iš sovietinių laikų, kur kabėdavo miestiečių garbės lenta. Ir man labai malonu būdavo, kad joje buvo ir mano mokytoja. Atsimenu, kaip ji mane „tarkuodavo“ už daugybos lentelę, kurią man taip sunkiai sekėsi mokytis.

Mokykla buvo šalia – tereikėdavo pereiti per mokyklos stadioną ir atsidurdavau joje. Tai toks tas prisiminimas apie mokyklą.

– Užsiminėte, kad Jūsų tėveliai buvo gydytojai. Tai dabar kaip ir aišku, kodėl Jūs pats juo tapote. Kurios srities medikai buvo Jūsų tėveliai?

– Tėtis buvo traumatologas. Dirbo Kėdainiuose, o mama buvo ftiziatrė, gydė tuberkuliozę. Tačiau vėliau dirbo administracinį darbą – buvo ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja.

– O kaip neurochirurgija atsirado Jūsų profesijoje?

– Gydytoju būti svajojau dar nuo Kėdainių laikų. Bet vaikystėje, paauglystėje save nuvertindavau, niekada nebuvau medalininkas, kad gerai mokyčiausi, ir kad vien penketai būtų pažymių knygelėje. Visokių pažymių būdavo. Bet jau vyresnėse klasėse gerokai pasitempiau.

Taigi, kad būsiu mediku ar gydytoju klausimų jau kaip ir nekilo. Reikėjo tik išsirinkti, kurios srities. Apie neurochirurgiją universitete būdavo toks kaip ir pasvajojimas, nes į šią specialybę konkursai milžiniški.

Vien tik į chirurgiją pakliūti jau gana didelė konkurencija, o neurochirurgija apskritai atrodė kaip iš fantastikos serijos. O ta specialybė mane traukė turbūt dėl to, kad ji intelektualiausia, daugiausiai technizuota, greičiausiai besivystanti. Joje labai daug ne tik darbo rankomis, bet ir galva.

Taigi, įstojau į rezidentūrą, kurią pradėjau Kaune, paskui tęsiau Vilniuje, kur pasirodė daugiau erdvės. Ir šioje vietoje buvau teisus, nes čia nebuvo vaikų neurochirurgijos.

Po rezidentūros iš karto nuėjau dirbti į Santariškes, vaikų ligoninę ir prasidėjo intensyvesnė vaikų neurochirurgija. Laimė buvo tą padalinį kurti, statyti ant kojų, kolektyvą burti. Man patinka organizuoti, suburti žmones. Taip ir gyvenam (šypsosi). Jaučiuosi savo vietoje.

– Esate Santaros klinikų vaikų ligoninės Neurochirurgijos padalinio vienas iš įkūrėjų?

– Iki to laiko Vilniuje vykdavo keliolika neurochirurginių operacijų per metus. Vaikus atvažiuodavo operuoti suaugusiųjų gydytojai. 2007 metais buvo jau juridiškai įkurtas padalinys. Bet jis buvo be įrangos, be personalo, žodžiu, jis buvo daugiau „poperinis“, o 2008 metais, baiginėdamas rezidentūrą, sužinojau, kad eisiu dirbti į vaikų ligoninę, pabaigiau rezidentūrą ir su tuometinio Vaikų ortopedijos traumatologijos centro vadovo, vaikų stuburo ortopedijos pradininko Lietuvoje docento dr. Kęstučio Saniuko visokeriopa pagalba: profesine, logistine, finansine, kontaktų, pažinčių – pavyko apsirūpinti įranga, ligonių srautu. Ir jau praėjo 13 metų, o augimas vis dar yra iki šiol.

– Kodėl pasirinkote darbą su vaikais? Ar apskritai yra skirtumas, su kuo dirbti – su vaikais ar suaugusiais?

– Oi, ne tas žodis – skirtumas kaip diena ir naktis. Man turbūt galima būtų pritaikyti tą lietuvių patarlę „Nespjauk į šulinį, nes teks pačiam iš jo gerti“ (juokiasi). Tiek studijų, tiek rezidentūros metu sau sakiau, kad su vaikais nedirbsiu niekada. Bet nutiko taip, kaip nutiko ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Skirtumas dirbant su vaikais išties didelis. Turi pacientą, kuris gali būti ne tik nuo kilogramo svorio naujagimio iki beveik 18 metų ir šimtakilograminio jaunuolio, bet dar yra ir jo tėvai. Su jais taip pat tenka dirbti. Galų gale vaikas patenka į emocinę, jam svetimą būseną, aplinką.

Tame labai daug atsakomybės, mechanizmų, kaip sudoroti tokią sunkią patirtį.

Skiriasi pacientų susirgimų spektras. Labai daug lengvų traumų, bet kartu nemažai ir sunkios chirurginės patologijos – beveik nėra arba labai mažai viduriuko. Arba lengva, arba labai sunku. Dirbant su vaikais labai reikalinga darni profesionalų komanda, t.y. kitų sričių specialistų, su kuriais dirbi labai glaudžiai. Galbūt glaudžiau negu suaugusiųjų neurochirurgijoje. Tai – reabilitologai, neurologai, endokrinologai, okulistai, veido žandikaulių chirurgai, anesteziologai, reanimatologai, kiti specialistai ir tu su jais dirbi kas dieną. Kiekvieną dieną kiekvienas atvejis yra vis kitoks.

Turi tą pacientą „paimti už rankytės“ ir vesti per jo ligą iki pasveikimo, o dažnai dar ir iki pat aštuoniolikos metų, kai jam iškyla kokių nors klausimų ir turi pakonsultuoti. Turi nuolat palydėti į suaugusiojo gyvenimą, į sveikatą.

– Galima sakyti, tai, kad pradėjote dirbti su vaikais, gavosi kaip ir atsitiktinumas?

– Laimingas atsitiktinumas. Pajutau, kad man tai patiko. Kažkaip ir tą bendrą kalbą pavyksta surasti tiek su didesniu, tiek su mažesniu. Pasijutau savo vietoje.

– Prisimenate savo pirmąją operaciją?

– Vaikų ligoninėje prisimenu tai buvo paauglys, patyręs traumą. Ligoninėje dirbau pirmąsias dienas: esi visiškai vienas, nėra nei vieno labiau patyrusio kolegos. Kolega traumatologas asistavo operacinėje ir operacija sėkmingai įvyko.

– Gydytojau, rengdamasi mūsų pokalbiui, internete peržiūrėjau pacientų atsiliepimus, tiksliau, turbūt reikėtų sakyti, pacientų tėvelių atsiliepimus apie Jus. Tarp jų neradau nei vieno neigiamo, visi labai geri. Iš kur Jumyse tiek empatijos, atsidavimo. Apskritai, kokių savybių turi turėti gydytojas, kad pacientai jį taip gerbtų ir mylėtų? Turbūt tam įtakos turi ne tik geras darbo išmanymas, bet ir kažkas daugiau?

– Turi žmogus mylėti žmogų, neužtenka gerai išmanyti savo amatą, savo darbą. Kitas dalykas, aš galvoju, kad turi domėtis žmogumi. Ir jeigu tau įdomus žmogus, kaip asmenybė, jo gyvenimas, situacija, socialinis kontekstas, randi laiko pasišnekėti, esi pasiekiamas, jeigu žmogų ištiko kažkokia bėda – tuomet taip ir įvyksta.

– Bet iš tikrųjų gydytojai dažnai skundžiasi, kad jie užkraunami popierizmais, biurokratizmais ir jiems tiesiog neužtenka laiko domėtis žmogumi ir visais kitais Jūsų paminėtais dalykais. Bet Jums tai pavyksta…

– (juokiasi) Žinoma, visko būna. Žinot, man labai įstrigo kažkuriuo metu mano buvusio vadovo Vaikų ligoninėje pasakymas: „Žinai, Ramūnai, kuo skiriasi geras gydytojas nuo labai gero? Geras gydytojas kiekvieną dieną pavizituoja savo pacientus, o labai geras gydytojas užeina dar ir darbo dienos pabaigoje pavizituoti“. Tai čia būtent apie tą laiką kalbama. Tenka išeiti iš darbo gerokai vėliau negu, kad yra darbo valandos…

Viską įmanoma padaryti, kai patinka darbas, kurį darai. Tada ir savaitgalį galima pasidarbuoti, ir šeima nelabai jau ir pyksta, o jei ir pyksta, tai tyliai, kai skiri asmeninį laiką savo darbiniams klausimams spręsti – tada visa erdvė ir aplinka padeda tau.

– Sprendžiant iš Jūsų atsidavimo darbui, manau, prisimenate savo pacientus. Dėl ko dažniausiai jie įstringa atmintin?

– Prisimenu ir jie mane prisimena. Tokių pacientų yra nemažai, nors kai kurie jau ir suaugę. Taip pat prisimenu ir tuos atvejus, kai nepavyko mažo pacientuko pagydyti ir netgi yra tokių atvejų, kai pacientas jau seniai miręs, bet su tėvais bendravimas vis tiek tęsiasi.

– Jūsų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje vasarą mačiau, kaip viena mergina Jums dėkojo už dovanotą gyvenimą. Turi išsaugojusi laikraščio iškarpas, kuriose buvo aprašoma jos nelaimė ir Jūsų daryta operacija… Daug tokių atvejų Jūsų praktikoje būna?

– Ta pacientė buvo pradinėse klasėse, kai įvyko eismo įvykis, kuriame ji stipriai nukentėjo, buvo labai sunki trauma, ilgai prabuvo komoje. Regioninis laikraštis parašė apie ją, jos traumą straipsnį. Ir, jai pasveikus, ji rado tą laikraštį.

Net nustebau, kai aplankė: bar bar į duris šią vasarą. Buvo labai miela pasišnekėti. Aš ją prisimenu, ji beveik nei kiek nepakito nuo tos mergaičiukės, kuri buvo.

Tokių pacientų, kurie kažką išsaugo, išties yra. Lygiai taip pat yra, kad pacientai dovanoja savo piešinius, kurie kabinete atranda vietą, dar kažkokios detalės – tikrai prisimeni tuos pacientus, kurie buvo ir prieš dešimt, dvylika metų ar su dabartiniu susiasocijuoja… Ryšys su pacientu išlieka ir, manau, kad jis yra abipusis.

– Užsiminėte apie nepavykusias, nepasisekusias operacijas. Išgyvenate dėl to ar tai priimate kaip natūralią darbo dalį?

– Tai labai ambivalentiški jausmai. Išgyvenu, net labai išgyvenu, bet tas išgyvenimas visada eina su pamoka, ką aš galėjau padaryti kitaip.

Antra vertus, nesėkmė negali chirurgo uždaryti labai ilgam, nes jeigu išgyvensi labai ilgai, – mėnesių mėnesiais, metų metais – tada negalėsi dirbti. Chirurgijoje visuomet reikia balanso.

Turbūt esate girdėję, kad chirurgai savo nei giminių, nei artimųjų, nei šeimos narių neoperuoja? Nes tu turi šiek tiek atsitapatinti nuo paciento, kad gerai atliktum savo darbą. Negali būti su juo susitapatinęs.

Kita vertus, negali į darbą žiūrėti vien tik kaip į mechaninį darbą – turi jausti, matyti ir gydyti žmogų. Taigi, tokie visiškai priešingi dalykai, kur reikia ieškoti balanso.

Dažnai apie chirurgus šnekama, kad ir sarkazmo, ir ironijos juose yra. Tai yra ne kas kita, kaip tam tikra gynybos forma nuo savo paties širdies virpulio, nuo per didelio susitapatinimo su pacientu.

Aišku, pacientui ta gynybos forma gali atrodyti nepriimtina, aš pats stengiuosi kaip įmanoma to dalyko vengti, bet, norint padėti žmogui, formuojasi tokia būsena ir bendravimas.

Aš netgi savo vaikus, kai atvedu pas kolegą konsultuotis ar gydyti, paprastai su jais leidžiu žmoną, o pats lieku už durų. Taip elgiuosi, kad nedaryčiau jokios įtakos kolegos darbui, pats labai neįsitraukčiau į tą procesą. Todėl stengiuosi pabūti paciento tėvo pozicijoje, net ir savo buvimu kabinete nespausti kolegos.

Tarkim, buvo sūnus susilaužęs ranką. Tikrai nesiveržiau pas kolegą traumatologą į operacinę, nors dirbame tame pačiame skyriuje, tik skirtinguose poskyriuose, puikiai esame pažįstami.

– Kalbant apie šeimos ir darbo derinimą, Jūs ir pats paminėjote, jog tokių atsidavusių gydytojų šeimos kenčia dėl dėmesio, laiko stokos. Iš savo šeimos sulaukiate priekaištų, kad galbūt per daug esate atsidavęs darbui? O gal Jūsų žmona taip pat medikė ir ji puikiai supranta šio darbo specifiką?

– Mano žmona taip pat medikė, ji – slaugytoja ir puikiai suvokia, kaip čia viskas yra. Šeimai esu labai dėkingas už palaikymą, supratimą. Laiko prasme iš tiesų aš savo šeimą apvagiu. Kita vertus, jaučiu iš vaikų pasididžiavimą, kad tėtis gydytojas, čia jo darbas. Paklausia: „Tėti, ką šiandien operavai?“. Mano vaikams dabar 10 ir 12 metų. Būna, kad kartais užeina į ligoninę, mano kabinetą.

Aš pats nuolatos Kėdainių ligoninėje pas tėvus būdavau. Net ir į operacinę mane nuvedė, kai buvau gal 6–7 metų amžiaus. Slaugytojos aptaisė chalatu ir pamačiau, kaip tėtis operuoja. Padovanojo net chirurginių instrumentų paslapčiom! Turėjau patį tikriausią savo skalpelį ir traumatologinių vinių, varžtų.

Aš ir savo vaikams noriu tą patį perteikti, parodyti, kad tai yra darbas ir koks jis. Paprašo kartais parodyti kažkokį paveikslėlį iš vadovėlio, paaiškinti. Tačiau aš tokių ambicijų neturiu, kad mano vaikai būtų medikai. Bet jeigu vaikas domisi, ką tėtis dirba, kodėl nepapasakojus?

– Tai jau tikriausiai net nereikia klausti, ar Jūsų vaikai bus medikai. Dabar beliko jiems apsispręsti, kurios srities?

– (juokiasi) Nežinau. Abu vaikai mokosi VGTU inžinerijos licėjuje, tai lyg ir ne ta kryptis. Aš stebiu, kaip jiems sekasi konstravimai, varžtukai ar technikos projektai ir galvoju, ar tik nebus į mano brolį, kuris yra inžinierius. Bet aš į tai žiūriu visiškai lengvai ir tokio primygtinio tęstinumo, tikrai nepateisinu – vaikai tegul renkasi savo kelią, domisi, studijuoja tai, kas jiems prie širdies.

– O jie nepakalba, nesidalina mintimis, kad norėtų vienoje ar kitoje medicinos srityje dirbti?

– Ne, bet va, kad norėtų būti toks kaip dėdė, tai jau pakalba, bet kaip tėtis – ne (juokiasi). Žmogus gyvenime turi dirbti tai, kas prie širdies. Tų pavyzdžių savo aplinkoje turbūt rastume kiekvienas, kai žmogus ne savo vežime sėdi. Norisi, kad vaikai eitų savo keliu, kuris mielas.

Man apskritai labai patinka dabartinis jaunimas, kai po vidurinės, kokius metelius paverda kavą kokioje kavinėje ar padirba padavėju, pakeliauja po pasaulį, pasidarbuoja kokį juodą darbelį, kol susivokia, ko nori.

Aš netgi suprantu tuos studentus, kurie įstoja, pasimoko kokį semestrą ar kursą ir turi drąsos pripažinti, kad tai ne jo. Labai myliu ir gerbiu tuos žmones, kurie studijavo kažkokią specialybę, baigė universitetą, o gyvenime dirba visai kitus darbus arba turi drąsos apskritai keisti specialybę būdami keturiasdešimties. Kartais išties užtrunka rasti, nuo ko širdis dainuoja.

Aš prisimenu mano biochemijos dėstytojas dr. Rolandas Maskoliūnas labai domėjosi fantastika. Tuo metu televizijoje pasirodė laida „Videokaukas“, kurią jis vedė ir mums sakydavo: „Žinot, vaikai, yra didžiulė laimė valgyti duoną iš savo hobio“. Va čia yra tas grūdas, kurį linkiu visiems surasti, ypač savo vaikams.

– Kalbant apie Jūsų paties darbą, kokia darbo dalis Jums yra maloniausia, o kuri sudėtingiausia?

– (susimąsto) Maloniausia, kai organizuoji, užsiimi logistika, finansais, įrangos pirkimas, pacientų suradimas, pritraukimas – žodžiu, kažkas naujo ir tai įvyksta.

Tarkime, kaip tik neseniai gavome įrangą, kurią įsigijome su TV3 akcijos pagalba. Nupirkome neuroendoskopą. Dešimt metų visokių bandymų, rašymų, įrodinėjimų kelių nuėjome, kol ta įranga jau fiziškai atsirado operacinėje. Tikiuosi neužilgo bus išoperuotas pacientas savoje operacinėje su sava įranga, tada bus didžiausias kaifas.

Dar labai malonu, kai pasveiksta ir savomis kojomis iš ligoninės išeina pacientai, kurių situacija buvo labai sudėtinga. Pavyzdžiui, kaip ta mergaitė, apie kurią prieš tai kalbėjome. Arba situacijos, kai praktiškai be jokių liekamųjų reiškinių išeina iš ligoninės, o galėjo numirti, tiesiog balansavo ant ribos.

Dar labai įsimena tie pacientai, kai tenka operuoti naujagimius. Dažnai būna reikalingos net kelios operacijos ir sutinki jau kokią trimetę ar penkiametę merginą, kuri būna kaip eilinis vaikas ir visiškai nesimato, jog jai kažkas prieš tai buvo negerai. Tada pagalvoji, kad tos dienos, naktys ne veltui praėjo.

O sunkiausia… pagalvojau, kad būčiau laimingiausias žmogus, jeigu galėčiau tiesiog gydyti. Tas biurokratinis darbas kartais labai sekinantis, mažai rezultato duodantis ir tikrai daug laiko ir jėgų atimantis.

– O toks biurokratizmas yra tik pas mus, Lietuvoje, ar ir kitose šalyse?

– Kai pasižiūriu kolegas, dirbančius užsienyje, ten daugiau yra pagalbinio personalo, mechanizmai, padedantys gydytojui daugiau likti su pacientu. Pas mus labai daug užkraunama gydytojui: pradedant popieriniais reikalais, kvalifikacijos kėlimas tėra tik tavo asmeninis reikalas tiek laiko, tiek finansų atžvilgiu. Būna sunku, mintyse nusikeiki, išsimiegi ir vėl toliau eini.

– Iš tiesų Jūsų darbas yra labai atsakingas, skrupulingas, įtemptas, todėl net neabejoju, kad po darbo dienos jaučiatės „išsunktas“. Kaip Jūs pailsite? Juk ir pats užsiminėte, kad net ir per išeigines ar atostogas gali paskambinti koks pacientas su savo problemomis ir poilsis – šuniui ant uodegos…

– Būna dažnai, kad paskambina ir per išeiginę, ir naktį. Tikrai esate girdėję apie homeopatiją. Pirmieji homeopatai turėjo tokį pasakymą: „Panašiu panašų gydome“. Galiu pasidžiaugti, kad turiu dar ir antrą specialybę – psichoterapeuto kvalifikaciją, kurią taip pat praktikuoju. Taigi, darbas psichoterapijos srityje padeda atgauti jėgas po neurochirurgijos, o neurochirurgija – po psichoterapijos. Taip gyvenimas ir eina.

– Tai čia yra atsakymas į prieš tai buvusį klausimą, ką turi turėti gydytojas, kad jį pacientai taip mylėtų…

– (juokiasi) Psichoterapija gyvenime atsirado kaip atsvara chirurgijos pasauliui. Jau patys psichoterapijos mokslai Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) dr. Juliaus Neverausko kurse, vien tik nuvažiavimas į tą užsiėmimų bloką, pakliuvimas į kitą terpę, problematiką, su kitokiais žmonėmis, kurie yra kitokie viskuo ne tik savo dirbamu darbu, bet hobiais, pašnekesių temomis, bendravimo būdu, tuoj pat atgaivindavo.

Lygiai taip pat ir dabar, kai nuvažiuoji, tarkim, į psichoterapeutų konferenciją, nors ji trunka visą savaitgalį nuo ryto iki vakaro ir atrodo, turėtum pavargti, bet atvirkščiai – ten yra visiškai kita medicinos sritis, kuri labai kontrastuoja su neurochirurgija, bet kartu ir labai gražiai susigroja.

– Cha, tai dabar aišku: į „Facebooką“ Jūsų keliami gražūs vaizdai iš įvairių nuostabių pasaulio kampelių yra psichoterapijos dalis?

– (ilgai juokiasi) Tarp kitko, tie vaizdeliai užkliūva dažnam iš mano „Facebook“ draugų su pasipiktinimu: „Ramūnai, kiek tu mus nervinsi?“. Tie vaizdai yra kažkokios svajonės, siekiamybės, tai, ką matau užsimerkęs po sunkios darbo dienos, leidžiu plaukti savo fantazijai.

– O realiai ne tik „Facebooke“ mėgstate keliauti? Galbūt turite kažkokią kitokią mėgstamą veiklą?

– Keliauju, bet į tolimesnę kelionę ištrūkstu nedažnai. Tačiau ačiū šitam karantinui, kuris vėl parodė Lietuvą ir, manau, ne tik man vienam, bet ir daugeliui, tas gražias vietas, įdomius istorinius objektus, galbūt ir senokai primirštus. Važinėju dažnai. Dievinu lietuvišką pajūrį, man gražesnio kampelio nuo vaikystės, nuo Kėdainių laikų, kur širdis išties dainuoja, už Nidą nėra. Aš persikeliu Smiltynėje, atsidarau langą ir įvyksta momentinis persijungimas į kitą režimą.

Man labai patinka Dzūkija. Nežinau, kodėl – neturiu ten nei giminių, nei artimųjų, nei šaknų kokių nors.

Pirminę rezidentūrą po šešių kursų, kai jau buvo mano savarankiškesnio darbo etapas, metus atlikau Varėnos ligoninėje. Ir nuo to laiko prasidėjo mano meilė tam kraštui.

Dabar dar porą savaitgalių per mėnesį važinėju į Druskininkus konsultuoti žmonių. Atrodo, nuo namų 140 km, bet man tie šeštadieniai, kad ir darbiniai, vis tiek relaksas. Pati kelionė, pabuvimas su dzūkais man patinka.

– Gydytojau, sutinkate daug ligonių, pacientų ir tikriausiai dažnas iš jų ligoniais tampa dėl netinkamo gyvenimo būdo, veiklos, kažkokių apsileidimų. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, kaip jie turėtų rūpintis savimi, savo sveikata, artimaisiais, kad nereikėtų peržengti ligoninių slenksčio?

– Sudėtingas tas mano palinkėjimas bus. Tiek iš vienos, tiek iš kitos savo specialybės – neurochirurgijos ir psichoterapijos – savo psichoterapijos pacientus aš mokau pajausti, kada tu žmogus gyveni iš savo vidinių resursų, kada skoliniesi iš savęs ir kada tuos resursus papildai.

Nežinau, ar tai tinkamas pavyzdys, bet galima su kibiru alkoholio praleisti audringą savaitgalį, po kurio reikia atsigauti, bet galima bendrauti su žmonėmis ir po susitikimo, po bendravimo tu jauti, kad tavo galvoje šviesiau. Ir tai galioja visame kame – mityboje, profesijoje, pasirinkimuose – arba tu spaudi iš savęs, arba kaip tik tu daraisi pilnesnis.

Man labai patinka žmogaus palyginimas su romėnišku fontanu (kai pradžioje užsipildo viršutinės taurės, tada pildosi žemiau esančios ir t.t.): tu, žmogau, turi būti pakankamai pilnas, kad galėtum aplinkiniams ir pasauliui kažką duoti. Taigi, aš palinkėčiau savo gyvenimus kurti taip, kad ne iš savo resursų gyventum, bet kad būtum pakankamai pilnas ir galėtum duoti kažką kitiems ir aplinkai.