Garso terapija – kelias į harmoniją

Mokslų daktarė, atradusi save gongų maudynėse

Ar nustebtumėte, jei jums gerai pažįstamas žmogus, sparčiai kopęs karjeros laiptais, sėkmingai įgijęs daktaro laipsnį, dirbantis Vytauto Didžiojo universitete vieną dieną imtų ir praneštų, kad jis viso to nebenori? Nes nuo šiol jis nori… groti gongais. Ir dar kaip nustebtumėte!

„O štai manęs pačios toks sprendimas visai nenustebino, – juokiasi iš Šėtos miestelio kilusi, tačiau šiuo metu Kaune gyvenanti ir dirbanti mokslų daktarė Ligita JUDICKAITĖ-PAŠVENSKIENĖ (35 m.). – Mane visuomet domino ezoterika: tai, kas dedasi žmogaus viduje ar su jo dvasine raida, bei tai, ko negalima apčiuopti.“ 

Garso poveikis žmogui jau seniai įrodytas moksliniais tyrimais, o garso terapija vis dažniau pasirenkama dėl savo švelnaus, subtilaus poveikio ir malonaus proceso. Anot Ligitos, garsų dėka mūsų smegenys persijungia į poilsio režimą, todėl fizinis kūnas atsipalaiduoja, sumažėja įtampa, nurimsta protas, paleidžiamos susikaupusios neigiamos emocijos, nerimas. Trumpai tariant, mūsų fizinis ir emocinis kūnas sugrįžta į sveikatos „režimą“, vėl jaučiame harmoniją su savimi ir aplinka.

Kai atsiranda pajautimas, atsiveria visi keliai

– Ligita, esate ne tik anglų kalbos dėstytoja, bet ir mama, žmona. Kaip Jūsų veiklų sąraše atsidūrė dar ir toks užsiėmimas kaip grojimas gongais?

– Kiekvieno žmogaus gyvenime atsitinka kažkas neigiama, kas vėliau virsta teigiamu rezultatu – taip būtų galima pavadinti ir manąjį gyvenimo etapą, kai turėjau beprotiškai daug veiklos: rašiau disertaciją, tuo pat metu dirbau, kopiau karjeros laiptais ir staiga netikėtai atėjo diena, kai turėjau sustoti, tačiau to nepadariau. Na o kai pats nesustoji, tave sustabdo… 

Taigi, kai pasidarė visko per daug, kai minčių srautas tapo nesustabdomas ir ėmė trūkti poilsio, pradėjau ieškoti būdų, padedančių nusiraminti, sumažinti stresą. Radau jų daug, pradėjau domėtis.

– Tokie netradiciniai, o gal netgi egzotiški atsipalaidavimo būdai Jus ir anksčiau domino?

– (šypsosi) Taip, ezoteriniai atsipalaidavimo būdai mane visuomet labai domino, todėl pradėjau lankyti įvairius seminarus bei terapijas, viena iš tokių praktikų – gongai, baigiau bioenergetikos ir Reiki mokymus.

Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, leidusi man suprasti, jog aš tikrai tikrai dabar grosiu (juokiasi). Tuomet dar nelabai supratau, kaip visa tai vyksta, nes mano tikslas tąsyk buvo tiesiog atsipalaiduoti. Priešiškos reakcijos garsų terapijai nepajutau, tačiau išėjusi jaučiausi fiziškai negerai, man skaudėjo galvą. Pamaniau, kad nieko čia gero (juokiasi). Tačiau tada papasakojau apie tai draugei, kuri taip pat labai panoro apsilankyti tokioje garsų sesijoje, taigi nuėjau antrą kartą, o trečią kartą su mama (šypteli). Visgi ir trijų kartų neužteko, kad suprasčiau, kokie procesai vyksta su mūsų kūnais garso terapijos metu. 

Kuriam laikui palikau visa tai užnugaryje ir nieko bendro su garsų terapija neturėjau, bet atėjo momentas, kai supratau, kad kai kurie darbo aspektai kertasi su mano asmeninėmis vertybėmis, tad ėmiau galvoti apie sritis, kurios man išties yra įdomios. Pradėjau vėl tuo domėtis ir vieną dieną tiesiog kažkas įsijungė, nes supratau, jog noriu, kad tai turi būti gongai. Ir taškas.

– Ar sunku buvo realizuoti save naujoje sferoje?

– Kai atsiranda pajautimas, ko tu išties nori, atsiveria ir visi keliai. 

Atsitiktinai suradau Lietuvoje organizuojamus garso terapijos mokymus, užsirašiau ir nuvažiavau mokytis. Mokymu metu ir supratau, kodėl būna, kad skauda galvą (juokiasi), bei kaip visa tai veikia. 

Žinote, apskritai tai labai džiaugiuosi, kad žmonės pradeda domėtis įvairiomis praktikomis, kaip atsikratyti streso, jie ima suprasti, kad nesame tik kraujas ir kaulai, o kur kas daugiau. Galiu tuo tik pasidžiaugti. Tai yra perėjimas į sąmoningesnį, jautresnį, su kitokia pajauta gyvenimą. 

„Kaip aš iš normalios tapau tokia nenormali“

– Ligita, kai aplinkiniams pasakote, jog esate dėstytoja, viskas būna aišku, o kai užsimenate apie tai, kad grojate gongais, kokios reakcijos sulaukiate?

– Tada pasidaro neaišku (juokiasi), todėl dažniausiai net ir nesakau. Daugelis mano kolegų ir draugų dar ir dabar jaučia vidinę nuostabą, kaip aš iš tokios normalios tapau tokia nenormali (juokiasi). O kas gi nesistebėtų sužinojęs, kad žmogus, sėkmingai kopęs karjeros laiptais, įgijęs daktaro laipsnį, turintis gerą darbą universitete vieną dieną pasakytų, kad jis viso to nebenori, nes nori stovėti prie gongų ir groti (juokiasi)? 

Keista kitiems, bet ne man (šypteli), nes aš visada domėjausi gilesniais dalykais. Savęs tokiu sprendimu nenustebinau, tik savo kolegas.

– O kaip su skeptikais? Ar dažnai su tokiais tenka susidurti?

– Manau, kad skeptikų turime kiekvienoje profesinėje srityje. Vieni skeptiškai žiūri į tradicinę mediciną, kiti į netradicinę. Yra žmonių, kurie man sako: „Įrodyk!“, yra tokių, kurie ateina į sesiją pirmą kartą, tad jiems visada paaiškinu, ko galima tikėtis, kokių rezultatų galima pasiekti, tačiau žmonės labai dažnai klysta manydami, jog pagulėję terapijoje valandą ant kilimėlio išeis iš jos kaip niekad sveiki. Taip nebūna (šypsosi). Reikia įdėti daugiau asmeninių pastangų ir investuoti laiko.

Gal todėl skeptiškumas dažniausiai ir pasireiškia po pirmosios sesijos, kai nėra pateisinami žmogaus lūkesčiai, tada kartais pasigirsta kritika, nusivylimas, kad kažkam dabar skauda galvą ar jaučiami kiti ne itin malonūs pojūčiai. Įprastai aš tuo labai džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad kažkas visgi su žmogaus kūnu vyksta (šypteli). 

Kelias į vidinę ir išorinę harmoniją

– Ligita, koks yra garsų sesijos tikslas ir koks čia yra jūsų vaidmuo?

– Tikslų gali būti labai daug – tiek, kiek į sesiją ateina žmonių. Mano vaidmuo yra minimalus, aš tik įrankis sukurti garsui. 

Garso terapija yra tam tikras gydymas, nebūtinai fizinės problemos, tai – kūno harmonizavimas, kūno „užvedimas“ ant teisingo tako, kad jis pradėtų spręsti kažkokias problemas, pavyzdžiui, emocinį disbalansą.

Garso terapija yra unikali tuo, kad į procesą įtraukia patį žmogų, kuris ateina kaip vartotojas. Jo intencija čia yra labai svarbi, tačiau mes turime būti atviri nežinomybės elementui, suvokti, kad ne viską žinome, kad ne viskas yra paaiškinama protu. 

Mano vaidmuo tik pagalbinis, visą kitą darbą daro žmogus, atėjęs su savo intencija ir, žinoma, pats garsas, kuris ir atlieka čia svarbiausią vaidmenį. 

Tiesa, pati garso terapija veikia įvairiomis kryptimis, tačiau mes tai galime vadinti holistine medicina arba tokios medicinos principais veikiančiu dalyku, nes jis negydo simptomų, jis harmonizuoja visą žmogų. Kai mes esame harmonijoje su savimi, su aplinka, vadinasi, problemos išsisprendžia savaime.

– Taigi, garso terapijos esmė – harmonija?

– Esminis jos poveikis – visokeriopos harmonijos atstatymas. Mes kiekvienas gimstame harmoningas, tik vėliau dėl išorinių veiksnių mes pradedame jausti disharmoniją, nes mus išderina stresas, įtampa, kiti faktoriai. 

Žinoma, negalima sakyti, kad tai vienintelis terapijos tikslas, tačiau pagrindu visgi yra laikoma vidinė žmogaus harmonija, nes tik jos dėka mūsų fizinė harmonija pasireikš fiziniame kūne. 

Garso terapija iš esmės veikia keliomis kryptimis. Viena iš jų – stresas ir užslopintos emocijos. Nors žmonės to nelinkę pripažinti, per ilgą laiką tokia būsena sukelia netgi lėtines ligas. Garso terapija labai efektyviai tom užslėptom emocijom leidžia pasirodyti ir pasireikšti, jų atsikratyti. 

Kita kryptis – mūsų garsinės auros suderinimas. Mūsų visi organai vibruoja, skleidžia tam tikrus mums negirdimus garsus, taigi štai šį garsinį lauką mes ir deriname. Be to, ypatingai šiais laikais turime daug negatyvių minčių. Dabar jau ir mokslas pripažįsta, kad jos turi didžiulę galią sukelti ligas arba jų išvengti. Tų minčių transformacijai daug įtakos turi garsų terapija, kuri padeda neigiamas mintis paversti teigiamomis.

Audros ir uraganai, vykstantys žmogaus kūne

– Neįtikėtinai skamba tai, kad žmogaus kūno organai gali skleisti garsus. 

– Garsas yra vibracija. Mūsų organai vibruoja tam tikrais dažniais. Tai lyg puikiai suderintas orkestras, kuriame vieno instrumento išėjimas iš rikiuotės ilgainiui gali išderinti visą orkestrą. O mes esame vanduo, todėl esame tobuli garso laidininkai, garsas per mus keliauja, sukelia vidines audras ir uraganus, tad kodėl tuo nepasinaudojus (šypsosi)?

– Kokius instrumentus pasitelkiate tam?

– Instrumentų išties yra labai daug. Jei kalbame apie garso terapiją, tai nebūtinai yra tik gongai, gali būti dainuojančių Tibeto arba Himalajų dubenų terapija, kurie dar vadinami mažaisiais gongais, taip pat krištolo dubenų terapija, įvairūs varpeliai, barškučiai. Dar galima paminėti koši varpelius, lietaus lazdas, įvairius pučiamuosius instrumentus, atkeliavusias iš labai tolimų kraštų. Įspūdingas styginis instrumentas yra monochordas, atsiradęs Graikijoje dar Pitagoro laikais.

Instrumentų ir jų kilmės spektras yra labai platus, o tie garsai sukuria mini koncertą – gydančią garsų sesiją.

– Visgi garso terapija tinka ne visiems.

– Dažniausiai garso terapijos nerekomenduojamos ir netgi draudžiamos žmonėms, sergantiems epilepsija, kadangi garsas gali sukelti priepuolį, ir ypač tiems, kurie serga garso sukeliama epilepsija. 

Labai daug diskusijų yra dėl besilaukiančių moterų, tačiau manau, kad daug kas priklauso nuo to, kaip dažnai anksčiau moteris lankėsi garso terapijose bei kaip jose jautėsi. Pirmasis trimestras nėra itin palankus, nes garsas gali iššaukti emociją, tad saugantis trapiausios nėštumo dalies, tiesiog reikėtų to išvengti. 

Būna sesijų, kai žmogui ant kūno yra dedami instrumentai, taigi žmonėms, kurie turi širdies stimuliatorius, ant kūno instrumentai neturėtų būti nededami, taip pat po širdies operacijų. Bet per atstumą neturėtų niekam kenkti.

– Ligita, garso terapijas vedate ir vaikams. Kaip jie reaguoja į įvairius garsus?

– Tokiose sesijose lankosi labai įvairaus amžiaus vaikai, netgi kūdikiai. Yra išties kažkas nuostabaus žiūrėti, kaip vaikai priima gongų garsą – jis primena motinos širdies plakimą, kol vaikelis dar buvo įsčiose. 

Vaikas yra švarus, tobulas kūrinys, tad jam kažko išgyventi tikrai nereikia, jis tiesiog pabūna harmonizuojančiame fone.

Batsiuvys be batų

– Ar garsų terapija Jums pačiai yra vienintelis būdas atrasti savyje ramybę ir atsipalaiduoti?

– Aš kol kas esu batsiuvys be batų (juokiasi). Dažniausiai sau negroju, žinoma, baru save dėl to, sąžinė graužia, kad instrumentai verkia, jog groju tik kitiems (šypsosi). 

Tačiau būna, kai reikia restarto, tuomet einu į gongų sesijas pas kolegas ir ten atsipalaiduoju. 

– Ar su savimi vedatės vyrą ir sūnų?

– Vyras yra iš tos grupės žmonių, kurie nesupranta, kaip aš iš normalios tapau tokia nenormali (juokiasi). Jam kol kas tai nėra priimtinas atsipalaidavimo būdas, o sūnų kartais vedu į vaikų terapiją.  Manau, suaugusiųjų sesijose norisi maksimalios ramybės, o vaikui ten būtų per sunku išbūti.

Misija – mokytis

– Ligita, šioje srityje, galima sakyti, dar esate visai naujokė. Ar ateityje planuojate įgytas žinias perteikti kitiems?

– Taip, aš dar mokausi, ateityje taip pat planuoju mokytis, o ir apskritai man labai patinka mokytis (juokiasi). Manau, jog mano misija šiame gyvenime yra mokytis, o tik tada mokyti (šypsosi). 

Grojimas gongais – viso gyvenimo mokymasis. Šioje srityje aš išties jaučiuosi dar visai mokinukė. 

Kartais, iš šono žiūrint, gali pasirodyti, kad esu nepastovus žmogus, nes buvo laikas, kada buvau atsidavusi akademinei karjerai: buvau pasinėrusi į disertaciją, dariau tyrimus, rašiau straipsnius ir gyvenau tik tuo, vėliau kelerius metus daug savęs atidaviau konditerijai, visus įmanomus kursus turbūt baigiau, puikiausius tortus kepiau, beje, anuomet irgi daug kas stebėjosi, kaip mokslų daktarė gali tortus kepti (juokiasi), o štai dabar visa galva esu panėrusi į garsų terapiją. Kas žino, gal dar kažkas įdomaus atsiras mano gyvenime…

Tačiau aš labai džiaugiuosi, kad gyvenime turiu tiek daug mokytojų, šviesių žmonių, kurie ne tik švietė mane, bet ir ugdė.

– Garsas kaip upė – Jūsų pseudonimas?

– Galima sakyti ir taip. 

Kai pradėjau veiklą, reikėjo kažkaip šią veiklą įvardinti. O gimė jis labai natūraliai, nes mes įneriame į vandenį ir išneriame iš jo į krantą jau būdami kitokie, taip pat ir įnėrę į garsą sugrįžtame į save jau šiek tiek pasikeitę (šypsosi).

– Ačiū už pokalbį.

Prierašai:

„Mane visuomet domino ezoterika: tai, kas dedasi žmogaus viduje ar su jo dvasine raida, bei tai, ko negalima apčiuopti“, – sako garsų terapiją praktikuojanti kraštietė Ligita Judickaitė-Pašvenskienė.

Jei kalbame apie garso terapiją, Ligita sako, kad tai nebūtinai yra tik gongai – gali būti dainuojančių Tibeto arba Himalajų dubenų terapija, kurie dar vadinami mažaisiais gongais, taip pat krištolo dubenų terapija, įvairūs varpeliai, barškučiai. Dar galima paminėti koši varpelius, lietaus lazdas, įvairius pučiamuosius instrumentus, atkeliavusias iš labai tolimų kraštų.

Ligita – batsiuvys be batų. Na, bent jau kol kas. „Baru save dėl to, kad negroju sau, sąžinė graužia, kad instrumentai verkia, jog groju tik kitiems“, – šypsosi pašnekovė.

Išnašos:

„Kai pasidarė visko per daug, kai minčių srautas tapo nesustabdomas ir ėmė trūkti poilsio, pradėjau ieškoti būdų, padedančių nusiraminti, sumažinti stresą. L. Judickaitė-Pašvenskienė

„Keista kitiems, bet ne man, nes aš visada domėjausi gilesniais dalykais. Savęs tokiu sprendimu nenustebinau, tik savo kolegas. L. Judickaitė-Pašvenskienė

„Manau, jog mano misija šiame gyvenime yra mokytis, o tik tada mokyti. L. Judickaitė-Pašvenskienė

„Grojimas gongais – viso gyvenimo mokymasis. Šioje srityje aš išties jaučiuosi dar visai mokinukė. L. Judickaitė-Pašvenskienė

„Mes įneriame į vandenį ir išneriame iš jo į krantą jau būdami kitokie, taip pat ir įnėrę į garsą sugrįžtame į save jau šiek tiek pasikeitę. L. Judickaitė-Pašvenskienė

Asmeninio archyvo nuotr.