G. Kriaunevičienė: „Dėk skiautę prie skiautės“

„Lietuvoje skiautiniai žinomi jau kelis šimtus metų ir dažniausiai siuvami iš trijų sluoksnių. Viršutinis – puošnus, tai įvairiausi ornamentai, susiūti iš atskirų mažų skiautelių. Į vidurinį sluoksnį dedama šiltinamosios medžiagos, kuri siuviniui suteikia putlumo, minkštumo. Apatinis sluoksnis arba pamušalas turėtų būti praktiškas, neteplus.

Visi trys sluoksniai sudaigstomi, atkartojant skiautinio rašto linijas ar sukuriant visai naują papildomą ornamentą. Vienokie ar kitokie skiautiniai žinomi beveik kiekvienoje kultūroje. Ypač jie populiarūs ten, kur tokio pobūdžio siuvinių reikėjo dėl pačių gyvenimo sąlygų – šalto klimato, neturto, karų.

Su skiautinių apsiaustais vaizduojamos ir Egipto faraonų skulptūrėlės, išdrožtos iš dramblio kaulo. Be to, šią technologiją puikiai išmanė ir senovės kinai. Norėdami apsaugoti kūną nuo nutrynimų, po sunkiais šarvais kimštus ir daigstytus drabužius pasivilkdavo kryžiuočiai.

Skiautinių siuviniai lovai užkloti yra paminėti XIII amžiuje, bet dar 200 metų jie nebuvo populiarūs“, – tai trumpa ištrauka iš menininkės Gražinos Kriaunevičienės išleisto mokomojo vadovėlio „Dėk skiautę prie skiautės“.

Menininkė lankėsi Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centre Arnetų name, kur mokė siuvinių technologijos.

Išleido prieš 10 metų

„Išleistoje knygoje sudėta kone visų Lietuvoje dirbančių ir kuriančių skiautininkių, kurias aš pažįstu, darbai.

Minėtoji knyga išleista prieš dešimt metų, tačiau džiugina tai, jog tuo metu tai buvo vienas iš pirmųjų vadovėlių lietuvių kalba, kuris padarė didelę įtaką mokant lietuvių moteris skiautinių technikos“, – pirmąja išleista knyga pasidžiaugia G. Kriaunevičienė.

Įdirbio svarba

Po mokslų baigimo Dailės institute dailininkė G. Kriaunevičienė skiautiniais užsiima net 35 metus.

„Kiekvienam norinčiam pasiekti užsibrėžtą tikslą reikėtų žinoti, jog gero rezultato reikalauja įdirbis. Daug kas stebisi, liaupsina skiautinių kūrybinius darbus, tačiau kartais nesuvokia, kiek reikia įdėti pastangų ir darbo, norint pasiekti rezultatą.

Iš patirties galiu teigti, jog reikia dirbti bent dešimt metų ir taip kiekvieną dieną, kad norimas tikslas būtų įgyvendintas“, – teigia G. Kriaunevičienė.

Moko kitus

Skiautinių meno dailininkė mokosi ne tik pati, turima patirtimi ir žiniomis ji dalijasi ir su kitais.

„Pats geriausias būdas pasiekti aukštų rezultatų yra noras keistis pačiam, o dar svarbesnis kriterijus – pradėti mokyti kitus. Raginu, susirasti už save mažiau mokantį, jį pamokyti ir tokiu būdu įsisavinti norimą techniką“, – pabrėžia dailininkė.

Atspindi senus skiautinius

Elementaru, jog norint sukurti aukšto lygio meninį darbą, teks pasistengti, tačiau koks viso to kūrybinio proceso pradžiamokslis?

„Skiautinių technologijos mokymasis prasideda nuo labai paprastų, lengvų, kai skiautelės yra ant kartonėlio, siuvinių. Būtent tokie darbai sukurti prieš daugelį metų ir yra randami muziejuose bei padeda atspindėti senus, tradicinius lietuviškus skiautinius, kuriuos pasitelkdamos pačią paprasčiausią siuvinių siuvimo technologiją siuvo siuvėjos.

Žinoma, yra ir labai sudėtingų technologijų, kurioms prireikia specialių priemonių, specialių audinių. Tačiau svarbiausia turėti noro, o jo turėdamas kiekvienas gali pasiekti sau norimą rezultatą“, – sako menininkė.

Svarbu laikas

Pasiteiravus, ar mažesni, ar didesni darbai G. Kriaunevičienei arčiau širdies, menininkė patikina, jog priklauso nuo to, kiek ji turi laisvo laiko.

„Jeigu žinau, jog laiko turiu į valias ir man nereikės blaškytis tai šen, tai ten, imuosi siūti didelius darbus.

Labiausiai man patinka lovatiesės arba didelio formato sieniniai kūriniai.

Žinoma, tam reikia ne tik laiko, bet ir idėjos, minčių, koks bus darbo dizainas, kokie audiniai jį sudarys, o svarbiausia nepamiršti vidinės laisvės. Tada gautas rezultatas trykšta ir spinduliuoja fantastiškumu. Tuo tarpu kai esu užsiėmusi, labai patogu kurti nedidelius darbus, pavyzdžiui, pagalvėles, rankines ar kepurėles.

Būtent tokių kūrinių rezultatas kur kas greitesnis ir kur kas labiau džiuginantis“, – tikina dailininkė.

Tikslas – prikelti antram gyvenimui

Skiautinių kūrimas, anot G. Kriaunevičienės, labai ekologiška, šiuolaikinį gyvenimą atitinkanti tekstilės technika, nes skiautinių filosofija yra panaudoti jau naudotus audinius ir taip prikelti juos antram gyvenimui.

„Dabar esame „užteršę“ save ir aplinką įvairiausiais sintetiniais audiniais, todėl skiautiniai, jų įvairios technikos leidžia praktiškai visų rūšių audinius panaudoti ir sukurti gražius ir praktiškus darbus.

Taigi pagrindinė mintis, kuria norėčiau pasidalyti, yra siūlymas neteršti gamtos, o tiesiog imti ir kurti grožį“, – pabrėžia G. Kriaunevičienė.

Pamena pirmuosius darbus

Patirties įgijusi ir jau daugiau nei 30 metų su skiautiniais dirbanti menininkė puikiai pamena ir savo pirmuosius darbus.

„Puikiai prisimenu savo pirmuosius darbus. Kuriant skiautinius patariama, kad jie turėtų virpėjimą, vyrautų margumas, netrūktų audinių ir spalvų suderinamumo, kas man asmeniškai ir buvo sunkiausia bei sudėtingiausia pradedant siūti skiautinius.

Prisipažinsiu, buvo nepaprastai sunku derinti margą su margu, o jei tarpusavyje jų atsirasdavo daugiau nei penketas, tapdavo dar sunkiau. Todėl pačioje kūrybinio kelio pradžioje stengiausi siūti mažesnio formato siuvinius, pavyzdžiui, pagalvėlių užvalkalus.

Paprastesnių, lengvesnių darbų kūrimas leido man priprasti ir perlipti tą sudėtingąjį barjerą, kuris tarsi davė pradžią gimti sudėtingesniems, laisvesniems, įvairesniems darbams“, – akcentuoja dailininkė.

Mokė skiautinių siuvimo

Į Arnetų namą atvykusi G. Kriaunevičienė po parodos pristatymo surengė nemažai kraštiečių dėmesio sulaukusią edukaciją, kurios metu pamokė skiautinių siuvimo. „Kėdainietėms pristačiau vieną iš lengvesnių skiautinių siuvimo būdų, kuris puikiai atspindi tradicinio lietuviško skiautinio fragmentą“, – pristato menininkė.

Tapyba – dvasinė meditacija

Pasirodo, G. Kriaunevičienei artimi ne tik skiautiniai. Dailininkė prisipažino, kad turėdama laisvo laiko ir norėdama atsipalaiduoti ir bent trumpam pabėgti nuo medžiagos skiaučių, pasineria į tapybą.

„Kas artimiau širdžiai: tapyba ar skiautiniai, pasakyti sunku, nes tai yra skirtingi dalykai ir jų palyginti tiesiog neįmanoma.

Skiautiniai tapo mano darbu, o akvarelė ir taškymasis teptuku man yra dvasinė meditacija ir atsipalaidavimas nuo pagrindinio darbo“, – tikina G. Kriaunevičienė.

Dėkoja mamai

Skiautiniai, tapyba… Pašnekovė mano, jog kūrybinę gyslelę šiems menams ji paveldėjo iš mamos.

„Mano mama buvo labai kūrybiška. Žinoma, tuo metu gyvenimo sąlygos neleido turėti tokių priemonių, kokias mes turime dabar, tačiau puikiai prisimenu mamos jaunystės darbus, pieštus akvarele.

Pati mėgusi kurti mama skatino ir mane, todėl nė kiek neabejoju, jog kūrybinius gebėjimus perėmiau būtent iš jos ir už visa tai, ką esu pasiekusi turiu dėkoti jai. Ji vienintelė mane skatino, motyvavo ir ragino siekti užsibrėžto tikslo.

Todėl norėčiau kreiptis į šiuolaikines mamas ir pabrėžti, jog jei matote, kad jūsų vaikas rodo iniciatyvą ir norą užsiimti menine veikla darykite viską, kad jis galėtų savo svajones įgyvendinti“, – ragina menininkė.