Finansų analitiką į priekį veda noras augti ir tobulėti

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Martynas Šopa (32) „Vikonda grupėje“ dirba jau trečius metus. Būdamas atsakingas, iniciatyvus ir kruopštus darbuotojas per šį laikotarpį pakilo karjeros laiptais ir prieš porą mėnesių iš finansų analitiko tapo Finansų analitikų skyriaus vadovu. Kaip sako Martynas, darbas nėra lengvas, tačiau įdomus, o įmonei, kurioje dirba, jis negaili geriausių vertinimų.

Šiuo metu – pereinamasis laikotarpis

„Čia jaučiuosi labai gerai. Esu laimingas, kad patekau į šią įmonę, jos kolektyvą. Jau vien tai, kad įmonės vertybės nėra deklaruojamos tik „ant popieriaus“, pavyzdžiui, šeimyniškumas, atsakingumas, veržlumas, modernumas ir pan.

Darbo aplinkoje ir kultūroje visos šios vertybės jaučiasi realiai, vertinamos pastangos, darbai, rezultatai, už kuriuos atlyginama ir skatinama tiek finansiškai, tiek ir geru žodžiu ar net pareigų paaukštinimu“, – kalbėjo M. Šopa.

Anot pašnekovo, jam tai pirmiausia reiškia įvertinimą ir pasitikėjimą, šansą augti ir tobulėti kaip finansų specialistui.

„Šiuo metu yra pereinamasis laikotarpis, kuomet su kiekviena diena ar savaite vis tenka prisiliesti prie naujų darbų bei užduočių. Naujos pareigos skatina neapsiriboti tik iki šiol kuruotų gamybinių įmonių analize, o tenka gilintis ir į kitus verslus bei jų niuansus priklausančius įmonių grupei, – apie pareigų pasikeitimo atsakomybes ir darbus pasakojo Martynas. – Pasikeitus skyriaus struktūrai atsirado papildoma atsakomybė ne tik už savo atliekamą darbą, bet ir už kito asmens, kuomet vienu metu tenka ir mokytis būti vadovu, ir kartu mokyti naują žmogų.“

Visada turi, su kuo pasitarti

M. Šopa pasidžiaugė, kad net ir pasikeitus jo paties pareigoms dirbant „Vikonda grupėje“ nėra jokios baimės kreiptis į vadovą, su juo diskutuoti, pasitarti, prašyti kolegų patarimo ar pagalbos.

„Ne gėda pasakyti, kad kažko nežinai, galbūt kažkurioje vietoje užstrigai. Visada turi, su kuo pasitarti. Žinai, jog būsi išklausytas, išgirstas, suprastas. Jautiesi komandos dalimi.

Esu turėjęs įvairių patirčių, todėl tikrai turiu, su kuo palyginti ir įvertinti, – teigė finansų analitikas. – Tikrai jaučiu šeimyniškumą, atsakingumą tiek už fizinę, tiek ir už emocinę bei psichologinę darbuotojo būseną. Vadovai, savo ruožtu, būdami atsakingi, savo pavyzdžiu skatina ir darbuotojų atsakomybę už savo darbus.“

Skeptiškai vertino darbą regione

M. Šopa atviravo, kad anksčiau į darbą užmiestyje net nekreipdavo dėmesio. Tačiau ankstesnis požiūris į regionuose esančias darbovietes po įsidarbinimo „Vikonda grupėje“ stipriai pasikeitė.

„Kadangi pats esu kaunietis ir šiuo metu gyvenu Kaune, atvirai pasakius, iki pradedant dirbti Kėdainiuose, turėjau skeptišką požiūrį į darbą už Kauno ribų, – sakė Martynas. – Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad atsirado galimybė išbandyti savo, kaip finansų analitiko, jėgas „Vikonda grupėje“, kuris turėjo būti atsakingas už gamybines įmones.

Iki tol jau buvau nemažai dirbęs gamybinėje įmonėje ir žinojau, koks tai yra darbas. Jis man patiko, man tai yra įdomu.

Esu jėgas išbandęs ir paslaugų bei pardavimų srityje. Tačiau, nors ir daugiausiai iššūkių keliantis, vis tik arčiausiai širdies – darbas su gamybinėmis įmonėmis. Būtent šią sritį mačiau savo karjeros kelyje, kuriame noriu augti, tobulėti, mokytis. Taigi, taip ir išėjo, kad prieš nepilnus trejus metus atsidūriau Kėdainiuose.“

Su darbdaviu nereikia bijoti kalbėtis

Nors Kauną ir Kėdainius skiria daugiau nei penkiasdešimt kilometrų, o kelionė pirmyn atgal kasdien trunka apie valandą, tačiau M. Šopos tai negąsdina ir, jo nuomone, toks atstumas tėra vieni juokai važinėti į mėgstamą darbą.

„Kadangi aš gyvenu Kauno rajone Šilainiuose, t.y. netoli išvažiavimo į autostradą, tad esant palankioms oro bei eismo sąlygoms, man kelionė į vieną pusę trunka vos pusvalandį. Kai pačiame mieste važiuojant keturis kartus trumpesnį atstumą, tenka sugaišti tą patį laiką, – skaičiuoja finansų analitikas. – Kai dirbau vienoje įmonėje, kurios pagrindinis biuras buvo įsikūręs Vilniuje, tuomet tekdavo iš dienos „išmesti“ apie tris valandas, kurias sugaišdavau kelionei. Namo grįždavau apie septintą valandą vakaro. Taigi, dabar Kėdainiai atrodo, kaip Kauno priemiestis. Strategiškai labai patogi vieta.“

Vis dar dvejojančiam jaunimui, ar verta rinktis darbą ne didmiestyje, bet mažesniame mieste, Martynas turi ne vieną padrąsinančią priežastį: „Darbuotojams patrauklios įmonės, kuriasi nebūtinai didmiesčiuose. Tikriausiai jauniems žmonėms mažesni miestai vis dar asocijuojasi su modernumo, inovatyvumo stoka. Tačiau beveik trejus metus dirbant „Vikonda grupėje“ stebiuosi, kaip tiek technologijos, tiek požiūris, tiek bendravimas žengia į priekį, nei kiek neatsilieka nuo Vakarų pasaulio šalių įmonių.“

Kaip dar vieną darbo Kėdainiuose privalumą Martynas įvardija ir jaukią bei šiltą pačio miesto dvasią.

„Ypač žavi Kėdainių senamiestis, po kurį gali išeiti pasivaikščioti, pravėdinti galvą, kad ir pietų pertraukėlės metu ar po darbo kokioj jaukioj kavinukėj tiesiog išgerti kavos.

Manyčiau, kad Kėdainiai, ypač kauniečiams, yra strategiškai patogi darbo vieta. Kita vertus, tai netgi lengviau pasiekiama, puiki darbo vieta su ne mažesnėmis karjeros galimybės nei jos būtų dirbant Kaune, Vilniuje ar kitame didmiestyje“, – savo darbo teigiamus bruožus vardijo pašnekovas.

Darbas, kuriam reikia ne tik tikslumo, bet ir kūrybos

Paprašytas apibūdinti savo darbo specifiką ir ką reiškia būti finansų analitiku, M. Šopa paaiškino: „Analitikas yra pagalbinė funkcija, ne visada matoma dešinioji ranka, įmonės ar padalinių vadovams, kuriems padeda suprasti vienokį ar kitokį finansinį nuokrypį.

Darbe yra šiek tiek ir monotonijos, pavyzdžiui, kas mėnesį reikia teikti standartines tam tikras ataskaitas už mėnesio rezultatus su įvardintais pagrindiniais nuokrypiais nuo plano ar kito atskaitos taško.

Taip pat šiame darbe yra ir labai daug kūrybos, veiklos, kurioje reikia analizuoti, svarstyti, galvoti, kodėl atsitiko vienoks ar kitoks nuokrypis. Neužtenka vien tik pasakyti, kad nuokrypis yra, pavyzdžiui, 10 proc. X tūkstančiui eurų. Bet reikia ieškoti atsakymo: KODĖL? Tai ir yra pati įdomiausia darbo dalis, skatinanti mąstyti, interpretuoti“.

Nors gali pasirodyti, jog analitiko darbas yra individualus ir mažai bendro turintis su kolektyvu, tačiau, Martynas patikslina, jog tai – komandinis darbas.

„Tai, kad tu padarysi ataskaitą, sudėliosi skaičiukus, tai – gali būti nieko verta, jeigu nepateiksi ar nekelsi tam tikrų klausimų komandoje, įmonės skyriuose, kad vyktų tolimesni žingsniai. Analitikas yra tas žmogus, kuris indikuoja tam tikrą nuokrypį, problemą, bet jis kartu turi skatinti ir kitus skyrius įsitraukti, kad tą problemą bendromis jėgomis bandytų išspręsti“, – aiškino pašnekovas.

Svarbu – noras tobulėti

Vadybos ir verslo administravimo, tarptautinio verslo bakalaurą Kauno technologijos universitete įgijęs M. Šopa magistro studijoms tikslingai pasirinko finansus, nes maždaug trečio kurso pabaigoje, kuomet buvo finansų modulis, jam ši sritis pasirodė įdomi. Pradėjo į ją labiau gilintis, o vėliau tiesiog įstojo į finansų magistratūrą: „Mačiau save šioje srityje ir norėjau joje augti“.

„Kruopštumas, atidumas, loginis mąstymas – kertinės analitiko savybės, – įsitikinęs Martynas. – Netgi ne finansinės žinios ar kažkokios metodikos, nes viso to išmokstama. Žmogus turi turėti noro tobulėti.

Dar kai mokiausi universitete, man labai įstrigo vienos audito įmonės tuometinių personalo skyriaus vadovų pasakymas, kad jų įmonėje yra skatinamas žmogaus augimas ir tobulėjimas. Jeigu, tarkim, dešimt metų tu tik nuostabiai dėlioji skaičiukus, tačiau nesieki nieko daugiau, jiems toks žmogus nėra labai aktualus. Jie ieško tokio darbuotojo, kuris norėtų augti, tobulėti, progresuoti. Šiandien kuo toliau, tuo labiau yra vertinama ir skatinama „mokymosi visą gyvenimą“ strategija, tai, mano nuomone, turėtų būti labai svarbu kiekvienam darbdaviui.“

Po darbo ir savaitgaliais – laikas šeimai

Kalbėdamas apie asmeninį gyvenimą, Martynas pabrėžė, kad yra ketverius metus laimingai vedęs.

„Auginame trejų metų dukrytę Mildą. Niekada neatmetu galimybės, kad ateityje turėsime ir daugiau vaikų. Kodėl gi ne?“ – šypteli laimingas vyras ir tėtis, paklaustas apie gausesnę šeimą.

O pristatydamas žmoną Jūratę, su kuria susituokė po maždaug pusantrų metų draugystės, negaili jai komplimentų ir yra įsitikinęs, kad tiek laiko pažinti žmogų ir suprasti, jog tai tavo antra pusė, pakankama.

„Man visada keistai atrodydavo, kai poros draugauja dešimt metų. Mano supratimu, radus žmogų, kuris tau tinka, patinka, tave papildo, pusantrų metų – pakankamas laikas, kad tai suprastum.

Mano žmona dirba Kauno klinikų filiale logoterapeute su mažais vaikais. Paprastai sakant, moko vaikučius kalbėti. Darbo sritis yra visiškai kitokia nei mano, Nepaisant to, manau, mums labai gerai sekasi suderinti tiek asmeninį, tiek profesinį gyvenimą“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, tai, kad jų darbai visiškai skirtingi, yra vienas iš geriausių ir idealiausių šeimos modelių, nes namuose nekalbama apie darbą.

„Grįžti namo po darbo ir visas laikas skiriamas šeimai, namams. Mes tikrai stengiamės propaguoti šeimoje tokią taisyklę, kad 5 darbo dienos – darbas, o savaitgaliai – šeimos laikas. Siekiame praleisti kuo daugiau laiko vienas su kitu šeimoje, kur nors bendrai išvykti ar išeiti pasivaikščioti į parką ar mišką. Kai buvo sniego, su rogutėmis pačiuožinėti – vienas iš pagrindinių mano pomėgių yra laikas su vaiku, su šeima“, – apie šeimyninį gyvenimą atviravo M. Šopa.

Mėgsta aktyvų laisvalaikį

Tačiau kuomet pavyksta kažką nuveikti be šeimos, vyras pasakojo, jog labai mėgsta važinėti dviračiu.

„Šį pomėgį turiu jau nuo seno. Tai labai geras būdas pravėdinti galvą, pabėgti nuo darbo, minčių – sėdi ant dviračio ir važiuoji 30–40 km. Taip pat patinka ir riedučiai. Tai – pabėgimas nuo protinio darbo. Vis tiek visą dieną praleidžiu prie kompiuterio, todėl, manau, ne tik reikalinga, bet ir būtina tokia „užklasinė“ veikla, kuri yra priešinga protiniams užsiėmimams“, – įsitikinęs Martynas.

Nors dviračiu važinėja daug, tačiau profesionaliai dviračių sporto M. Šopa teigia niekada nepropagavęs.

„Mėgėjiškai, savo malonumui su šeimos nariais, ar vienam patinka išvažiuoti pabūti su savo mintimis. Metų pabaigoje ir pradžioje finansų srities atstovams visada sunkesnis metas, todėl kiek buvau apleidęs savo pomėgį, bet kiekvienas galime susigalvoti daugybę pasiteisinimų, kodėl nedarome vieno ar kito dalyko. Kai nori, visada galima padaryti tai, ką mėgsti. Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai“, – reiklų savo būdą demonstravo finansų analitikas.

Jis prisiminė, kad anksčiau su savo tėčiu mėgdavo nuvažiuoti į Klaipėdą ir tiesiog iki Šventosios ar Nidos minti dviračiais.

„Pajūrio takai – labai gera vieta ir labai smagu pasivažinėti dviračiais. Ryte išvažiuoji, vakare grįžti. Ir laiką turiningai praleidi, ir kartu pailsi“, – apie aktyvų laisvalaikį pasakojo pašnekovas.

Atrado netikėtą pomėgį

„Muzika, menai nėra mano pomėgiai“, – sakė Martynas. Tačiau visai netikėta, kai įsirenginėjo namus, atrado kitą artimą širdžiai veiklą – darbą su medžiu, staliaus amatą.

„Galbūt kada nors gyvenime, jeigu aplinkybės susiklostytų taip, kad imčiausi kitokios veiklos, tikriausiai norėčiau, kad ji būtų susijusi su medžiu, išmėginti jėgas gaminant baldus.

Atrodytų, tai yra visiškai priešingas dalykas tam, ką dabar veikiu gyvenime ir iš ko valgau duoną, bet man tai patinka“, – šyptelėjo finansų analitikas.

Buhalterių diena

Be finansininkų ir buhalterių kiekvienos įmonės ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas taptų žymiai sudėtingesnis. Buhalteriai atlieka ūkinių operacijų apskaitą. Jie tvarko daugybę dokumentų: sudaro ataskaitas, išrašo sąskaitas, stebi duomenis apie įmonės turtą ir finansinę būklę, skaičiuoja pelną ir kt. Todėl siekiant atkreipti dėmesį į šios profesijos svarbą, kasmet antrąjį gegužės penktadienį, o šiais metais tai yra gegužės 13-oji, minima Buhalterių diena.

Prisimindamas profesinę šventę M. Šopa sau ir kolegoms linkėjo būti geriausiais: „Nenuilstamai tobulėti ir džiaugtis savo sėkme. Linkiu, kad balansai visada balansuotųsi, kad ramiai galėtumėt miegoti naktimis, o savaitgalius leistumėte šeimos rate. Su mūsų švente!“