Energodaro gyventojas: „Iki branduolinės katastrofos – tik žingsnis“

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Dnipro, Ukraina

„Tai, ką Zaporižės atominėje elektrinėje, didžiausioje Europoje ir šeštoje pagal galingumą pasaulyje, išdarinėja okupantai, turi neraminti visą žmoniją“, – pareiškė minėtą elektrinę statęs Energodaro gyventojas Vitalijus.

Vyriškis paprašė neminėti jo pavardės, mat maskolių okupuotame Energodare liko gyventi jo žmona, o Zaporižės AE vieno skyriaus vadovu liko dirbti metais jaunesnis jo brolis.

Iki karo Vitalijus su žmona gyveno Kamenkos kaime, esančiame Energodaro prieigose. Penkiasdešimt tūkstančių gyventojų turintis Energodaras yra savotiškas Visagino atitikmuo Lietuvoje.

Visaginas buvo įkurtas tam, kad jame galėtų gyventi Ignalinos atominę elektrinę statę ir aptarnavę specialistai. Lygiai dėl tokių pat priežasčių stepių dykynėje prieš penkiasdešimt metų iškilo Energodaras.

Tačiau šio miesto gyventojams buvo lemta aptarnauti ne vieną, o dvi elektrines – Zaporižės hidroelektrinę ir Zaporižės AE. Nors abi elektrinės iškilo Energodaro pašonėje, joms kažkodėl buvo suteiktas už 120 kilometrų esančio regiono sostinės Zaporižės vardas.

Prieš statant hidroelektrinę buvo užtvenkta Dnipro upė, o užtvankos vanduo vėliau buvo pradėtas naudoti aušinti atominės elektrinės reaktorius.

„Zaporižės AE, turinti šešis reaktorius, yra keleriopai galingesnė, nei Černobylio AE, kurioje įvykusi avarija sukrėtė visą pasaulį; Zaporižės AE reaktoriai yra kitokio tipo, modernesni ir saugesni, tačiau tai, ką dabar joje išdarinėja okupantai, visiems specialistams kelia šiurpą“, – pareiškė Vitalijus.

„Nors nesu fizikas ar chemikas, tačiau apie elektrines išmanau daug, nes mano visas gyvenimas yra susijęs su jų statymu ir remontu; vadovaudamas suvirintojų montuotojų brigadai tokius darbus vykdžiau 74 valstybėse“, – gyrėsi Vitalijus.

Vyriškis teigia, jog niekas Energodare netikėjo, kad miesto šturmo metu rusų tankai ims šaudyti į elektrinę, juolab kad Energodarą gynė nedidelis karių būrys. Vitalijaus pasakojimu, vasario 24 dieną Rusijos kariams įsiveržus į Ukrainą ir artėjant Energodaro link, miesto gyventojai nuskubėjo padėti kariams kasti gynybinius apkasus.

Visą savaitę kovos vyko miesto prieigose, bet elektrinei jokios grėsmės nebuvo. Tačiau kovo 4 d. maskoliai ėmė pulti Energodarą ir vienas tanko sviedinys pataikė į elektrinės administracinį pastatą, sukeldamas jame gaisrą.

„Mes tik vėliau sužinojome, kad, nuspėjant rusų šturmą, specialiai buvo sustabdyti du iš šešių elektrinės energoblokų; kadangi prieš tai planiniam remontui buvo sustabdyti dar du, tad veikė vos du energoblokai, bet vis vien pavojus buvo rimtas, nes gaisras galėjo išplisti“, – pasakojo Vitalijus.

Vyriškio teigimu, persigandę dėl gaisro jį gesinti puolė patys okupantai, numetę į šonus visus ginklus. Tai esą sukėlė kuriozinę situaciją, nes patalpų valytoja, radusi viename koridoriuje išmėtytus ginklus, visus juos sunešė į sandėliuką, o okupantai pagalvojo, kad juos kažkas pavogė.

„Situacija Energodare nėra gera, dalis žmonių su šeimomis spruko prieš įsiveržiant okupantams, ir AE trūksta darbuotojų; okupantai veža talkininkus iš Krymo, tačiau jie neturi reikiamos kvalifikacijos, nemoka ukrainiečių kalbos, be to, elektrinėje dirba keliasdešimt tūkstančių žmonių, o tiek neįmanoma privežti“, – teigia Vitalijus.

Vyriškio tvirtinimu, okupantai pradžioje bandė priversti visus AE darbuotojus pasirašyti, kad pereina dirbti į Maskvos energetikos įmonę „Rosatom“, gąsdindami, kad priešingu atveju išmes iš darbo. Tačiau ukrainiečiams masiškai atsisakant tuos dokumentus pasirašyti Kremlius paliko juos ramybėje, nes išsigando, kad nebus kam AE dirbti.

Baimė dėl galimos avarijos ir sprogimo elektrinėje visgi neišnyko, mat Ukrainos karinės pajėgos perėjo į puolimą ir ėmė artėti Energodaro link. Tai matydami okupantai savo karinę techniką ėmė vežti į elektrinės teritoriją, tuo esą norėdami pagąsdinti ukrainiečius, kad jų nepultų, jei nenori sukelti atominės katastrofos.

Nerimą dėl nesaugios situacijos Zaporižės AE išsakė ir Tarptautinė atominės energijos agentūra TATENA. Agentūra paviešino, jog Maskva neduoda leidimo jos inspektoriams atvykti į elektrinę, be to, įtariama, kad įmonės teritorijoje yra dislokuojami ginklai ir vyksta konfliktai tarp darbuotojų bei Rusijos karių.

Vitalijaus teigimu, okupantai darosi nervingi, nes Energodare bei apylinkėse stiprėja partizaninis ukrainiečių judėjimas. Partizanai iškabino afišas, kad žudys okupantus ir baus jiems talkinančius asmenis.

Tai nėra tušti grasinimai, nes jau buvo nušauti keli gatves patruliuojantys kariškiai, o neseniai buvo susprogdintos trys kovinės rusų mašinos, stovėjusios prie okupantų gyvenamo viešbučio.

Sužlugo ir maskolių reklamuota rusiškų pasų įteikimo šventė, nes juos gauti panoro vos keliasdešimt žmonių. Pajuoka esą tapo ir gegužės devintosios paradas, nes jam surengti autobusais buvo suvežti žmonės iš Krymo, prie kurių prisijungė vos keli šimtai vietos pensininkų.

„Maskoliams ramybės Energodare bei visame Zaporižės regione nebus, bet kartu neramu, kad AE neįvyktų sprogimas; reaktorių aušinimui reikalingas ne tik vanduo bet ir elektra, kuri yra tiekiama iš hidroelektrinės, o jei ši bus pažeista per sprogimus, tai išves iš rikiuotės ir visą aušinimo sistemą“, – postringavo Vitalijus.

Jis iki karo gyveno Kamenkos kaime, tačiau įsiveržus maskoliams spruko į Zaporižę, o vėliau į Dniprą. „Nemaniau bėgti, tačiau vieną dieną, kai garaže tvarkiau mašiną, į namus užsuko ir mane ėmė kamantinėti rusų policininkai. Tuomet supratau, kad galiu būti suimtas“.

Sprendimą bėgti paskatino ir žinojimas, kad vieną kaimyną okupantai išsivežė tardymui ir šis daugiau nebegrįžo, o kitas kaimynas, buvęs kariškis, nepanoro būti suimtas ir, ėmęs atsišaudyti, buvo nukautas.

Vitalijus apgailestavo, kad nedidelė dalis Energodaro gyventojų ėmė tarnauti okupantams, tapo tautiečių išdavikais ir padeda maskoliams sudaryti nepatikimų žmonių sąrašus. Tokius suėmę okupantai pradžioje išveždavo apklausai į Krymą, tačiau dabar juos tardo čia atgabenti policininkai ir saugumiečiai iš Rusijos.

Vykstant 120 kilometrų iki regiono sostinės Zaporižės Vitalijus privalėjo kirsti net 36 okupantų kontrolės punktus. Kad juos visus sėkmingai pravažiuotų, vyriškis kyšiams išleido apie pusantro tūkstančio eurų.

Kyšius duoti esą šantažavo rusų kareiviai, ėmę priekabiauti prie dokumentų, gąsdinę nepraleisti arba tiesiogiai klausę, ką duos už galimybę pravažiuoti.

Zaporižėje Vitalijus išbuvo tik savaitę, nes žmona nerimavo dėl dažno miesto apšaudymo ir maldavo vykti toliau. Vyriškis Dnipre, nutolusiame 215 kilometrų nuo Zaporižės, laikinai įsidarbino taksistu, bet nervinasi, kad dėl menko klientų kiekio mažai uždirba.

Pikta jam ir dėl gendančio derliaus namų ūkyje, mat su žmona augino plantaciją pomidorų ir agurkų, o maskoliams uždraudus juos vežti parduoti į Ukrainos rinką derlių tenka mesti lauk.

„Jei žmona būtų paklausiusi manęs ir pripirkusi paršiukų, tai pomidorus ir agurkus būtų galėjusi šiems sušerti, o dabar teks viską išmesti, nes Energodare yra daržovių perteklius“, – apgailestavo vyriškis.

„Aš turiu tris pasus, mat jei dirbi kai kuriose šalyse, tai vėliau su tokia paso atžyma nebūsi įleistas į kaimynines valstybes ar JAV; pernai per vieną Lietuvos firmą dirbau tris mėnesius JAV, o šiemet ji mane turėjo išsiųsti metams, tačiau karas sužlugdė planus“, – pasakojo Vitalijus.

Vyriškis prasitarė, jog mintys apie galimą incidentą Zaporižės AE jį neramina ir todėl, kad Černobylio katastrofos likvidavime dalyvavęs jo dėdė susirgo ir po metų pasimirė.

Tragedija Černobylyje įvyko prieš 36 metus, ir ją likviduodami susirgo nemažai lietuvių. Sovietinėje armijoje tarnavę arba skubiai vėl į ją pašaukti lietuvių vyrai buvo verčiami gesinti gaisrą bei statyti apsaugos kupolą, kas juos pasmerkė gauti didžiulį kiekį pavojingos radiacijos.