Emigracija požiūrio į gimtąjį kraštą nepakeitė
Svečios šalies taisyklės ir gyvenimo būdas ne visada būna priimtinas į ją atvykusiems užsieniečiams. Prie visiškai kitokio gyvenimo būdo teko priprasti ir kraštietei Aldonai LOGINAUSKIENEI, kuri jau dvejus metus negyvena Lietuvoje.
Šiuo metu savo namais Aldona vadina Švediją, kur įsikūrusi kartu su savo vyru ir dviem sūnumis, tačiau net ir gyvendama užsienyje pašnekovė savam kraštui visuomet jautė ir jaučia ypatingų sentimentų, o nuolatiniai prisiminimai apie gimtąją šalį, gimtuosius Kėdainius, jai sukelia pačius šilčiausius jausmus.
Dvi priežastys
– Prieš dvejus metus palikote Lietuvą. Daugelis žmonių į tokias keliones leidžiasi ko nors ieškodami ar galbūt nesijausdami laimingi gyvendami savoje šalyje. Kokia buvo Jūsų išvykimo priežastis?
– Mano atveju labai tinka patarlė „Niekada nesakyk niekada!“. Nors visada turėjau gana griežtą nusistatymą prieš gyvenimą kitoje šalyje, visiems draugams bei pažįstamiems nuolat sakydavau, kad gyvenimas svetur tikrai ne man, bet, matyt, pats likimas iškrėtė man pokštą (nusišypso).
Pasirinkti gyvenimą užsienyje buvo tikrai ne spontaniškai priimtas sprendimas.
Gerus metus apie tai mąsčiau, kol galiausiai kartu su šeima priėmėme sprendimą. Svarbiausios priežastys, dėl ko teko palikti gimtuosius Kėdainius, buvo dvi.
Visų pirma, tai – šeima. Vyras jau kelerius metus dirbo Švedijoje, o aš su atžalomis gyvenau Lietuvoje, Kėdainiuose. Tai buvo tikrai sunkus laikas. Sūnūs ilgą laiką nematė tėčio, o aš – vyro. Bendraudavome tik internetu.
Kaskart matydama liūdnas vaikų akytes, kai reikėdavo atsisveikinti po pokalbio su tėveliu ir vėl laukti kito virtualaus susitikimo, spausdavo širdį, keldavo vidinį graudulį, o kartu ir nerimą – kas bus toliau.
Sunku nupasakoti tą padėtį, bet, manau, kas yra bent dalele su tuo susidūręs, žino šį nemalonų jausmą. Man visada svarbiausia buvo ir bus šeima. Nuo vaikystės mano pačios tėvai nuolat
kartodavo, kad šeima turi būti kartu, o vaikai augti mylinčioje ir darnioje aplinkoje. Kadangi auginame du berniukus, mamos meilės neužtenka, jiems labai svarbus ryšys ir su tėčiu.
– Viena iš priežasčių, kodėl teko išvykti, – šeima, kokia gi antroji?
– Pasirinkti emigraciją paskatino ir sūnaus sveikata. Šeimos jaunėlis turėjo sveikatos problemų. Medikai buvo pripažinę jam bronchinę astmą.
Dėl šios priežasties dažnai sirgdavome, retai lankydavome ugdymo įstaigą. Gydytojai ne kartą rekomendavo dėl sūnaus sveikatos pakeisti gyvenamąją aplinką, išvykti ten, kur grynesnis oras ir nėra tokio didelės oro taršos.
Ir džiugu, jog medikų siūlymai pasitvirtino. Esame be galo laimingi, nes mažėlis jau kurį laiką nesusiduria su astmos priepuoliais ir kitomis ligomis, ko nepajėgėme išvengti gyvendami gimtinėje.
Ko gero, pasikeitimus ir lėmė gyvenimas Orust saloje. Tai vietovė visai šalia jūros. Čia gyventojų nedaug, tik vasaros sezonu atvyksta kiek daugiau poilsiautojų, tvyro rami aplinka, tyras oras.
Nenori prisišnekėti
– Tai, galima sakyti, aplinkybės susidėliojo kaip ir buvo tikėtasi?
– Na, ko gero (nusišypso).
Šie dveji metai leido apmąstyti, ko iš tikrųjų noriu savo gyvenime, ko tikiuosi ateityje, taip pat išvykimas padėjo susivokti savyje ir, kaip sakoma, sudėlioti visus taškus ant „i“.
Nors kol kas labai sunku kalbėti apie ateitį, niekada žmogus negali žinoti, kada, kaip ir kas gali nutikti, juk gyvenimas nestovi vietoje, jis gali bet kada apsisukti 360 laipsnių kampu, bet
minčių apie sugrįžimą į gimtuosius Kėdainius šalin nevejame. Žinoma, grįšime, bet ne dabar, vėliau. Aš savo ateitį sieju tik su Lietuva, o kaip bus, nežinia. Apie tolimesnius planus šiuo metu nekalbėsiu, nenoriu ir vėl prisišnekėti (nusijuokia).
[quote author=“A. Loginauskienė“]Visur aplink tvyrojo švarus oras, dėmesį patraukė čionykščių gyventojų aktyvus gyvenimo būdas (švedai nė dienos neįsivaizduoja be sporto) ir, žinoma, kokybiškas maistas, kuris yra išskirtinis šios šalies įvaizdis. Mane užbūrė tradiciniai švedų patiekalai: mėsos kukuliai, rūkyta lašiša su krapais (Gravad lax), medaus pyragas (Honungskaka) ir kitoks gardus maistas.[/quote]
Išpildyti negali
– Prieš išvykdama iš Kėdainių dešimt metų dirbote mokytoja-auklėtoja su priešmokyklinio amžiaus vaikais. Kuo užsiimate Švedijoje?
– Dabar mane drąsiai galima vadinti studente (šypsosi), kuri jau pusantrų metų studijuoja švedų kalbą.
Neslėpsiu, mokytis šios kalbos – reikalas nelengvas, bet kartu labai įdomus ir naudingas. Mano nuomone, nesvarbu, kokio esi amžiaus, mokytis niekada nėra vėlu.
Kas susiję su darbu, tik atvykusi į Švediją, norėjau tęsti Lietuvoje pradėtą veiklą ir pasirinkti darbą su vaikais, nes tai visada teikė man daug džiaugsmo, leido save realizuoti tiek dvasine, tiek ir kūrybine prasme.
Neabejoju, jog tai – mano tikrasis pašaukimas, kurio, gaila, kol kas čia, Švedijoje, išpildyti negaliu. Visi turimi mokslų baigimo diplomai, įgyti Lietuvoje, Švedijoje negalioja.
Norėdama tapti vaikų pedagoge šioje šalyje, viską turėčiau pradėti iš naujo: tektų stoti į universitetą, baigti mokslus švedų kalba, na, o tada jau būtų galima visapusiškai pasinerti į darbo paieškas.
Truko neilgai
– Žinia, jog kol kas tikrai negalėsite dirbti mėgstamo darbo, nenuvylė?
– Kai atvykau čia, buvo labai gražus metų laikas – vasara. Viskas skendėjo nuostabioje gamtoje, šalia ošia jūra, prie kurios įstabaus dydžio paplūdimiai. Visur aplink tvyrojo švarus oras, dėmesį patraukė čionykščių gyventojų aktyvus gyvenimo būdas (švedai nė dienos neįsivaizduoja be sporto) ir, žinoma, kokybiškas maistas, kuris yra išskirtinis šios šalies įvaizdis.
Mane užbūrė tradiciniai švedų patiekalai: mėsos kukuliai, rūkyta lašiša su krapais (Gravad lax), medaus pyragas (Honungskaka) ir kitoks gardus maistas.
Tačiau ši euforija truko neilgai – maždaug mėnesį laiko. Jausmas, kad neturiu nuolatinės veiklos, t. y. darbo, privertė sugrįžti į realybę. Na, o tada mane užvaldė namų ir artimųjų ilgesys.
Nauja kalba, kultūra, tradicijos – viskas taip svetima ir nesava. Žmonės čia draugiški, geranoriški, bet vėlgi – ne savi, o adaptacija, ko gero, nepaisant to, jog šalia mylimas vyras, brangūs vaikai, dar ir dabar manyje gyvena.
Ko nepamiršau, gyvendama Švedijoje, tai – meilės bei silpnybės rankdarbiams. Savęs realizacija per kūrybą ramina, atpalaiduoja, suteikia daug gerų emocijų ir laimės akimirkų, nukreipia nuo blogų minčių ir liūdesio.
Ilgisi gimtojo krašto
– Akivaizdu, jog vos dveji metai emigracijos padėjo suprasti, kokia svarbi Jums yra gimtoji šalis, artimieji, draugai ir bičiuliai. Ar pastaraisiais metais, kai nebegyvenate Lietuvoje, atradote kažką tokio, apie ką iki išvykimo, paprastai nesusimąstydavote?
– Aplinkos pakeitimas ir išvykimas svetur labai sustiprino mano ryšį su gimtine. Tik būdama toli supratau, koks gali būti svarbus gimtasis kraštas, tik gyvendama Švedijoje supratau, kiek daug reiškia ir kaip gražiai skamba lietuviški žodžiai ir kokios nuostabios yra mūsų trispalvės spalvos, kokie brangūs yra artimi žmonės, draugai, kolegės.
Tie metai labai sustiprino mano ryšį su gimtine ir leido suprasti ką vis tik aš praradau. Kaip sakoma „Visur gerai, bet gimtuosiuose namuose geriausia“.
Laimės pojūtį šiuo metu suteikia tik žinojimas, kad čia esu ne viena.
Domėtis nenustoja
– Kaip manote, ar įspūdžiai, kuriuos suteikia svečia šalis, ilgainiui galės pakeisti Jūsų asmeninį požiūrį?
– Žinau daug tokių pavyzdžių, kai išvykę žmonės nė nenori pagalvoti apie gimtinę, tuo labiau apie grįžimą į ją. Taip pat negaliu teigti, kad emigracija yra blogas dalykas. Esu daug girdėjusi, apie žmones, gyvenančius svetur, kurie sukuria šeimas, dirba ir yra dėl to labai laimingi, jiems tai kelia nepaprastai daug džiaugsmo.
Ko gero, tai priklauso nuo pačio žmogaus požiūrio, įsitikinimų. Juk visur galima atrasti minusų ir pliusų. Svarbiausia, neišsižadėti savęs, savo įsitikinimų, nuomonės, tikėjimo.
Tačiau mano atveju kitaip. Nors, kaip ir minėjau, gyvename nuostabioje Švedijos saloje. Tai – tikrai labai graži vieta, kuri užburia nuostabiais gamtos rezervatais, kraštovaizdžiais bei tyru oru.
Vasarą čia netrūksta turistų, keliautojų, šurmulio, o žiemą ši vieta tampa ramiu gamtos kampeliu. Tačiau mano širdyje – vis dar Lietuva. Aš ten gimiau, užaugau, svajojau, mylėjau. Į žodį „gimtinė“ telpa tiek daug. Tai – mano šalis, mano gimtasis kraštas, mano kalba, prieglobstis, užuovėja…
Todėl nesvarbu, jog esame toli, tačiau domėtis savo kraštu nenustojame. Per televiziją, radiją bei įvairius socialinius tinklus sužinome visas naujienas, kurios vyksta Lietuvoje, gimtuosiuose Kėdainiuose.
Gyvendami Švedijoje, minime visas valstybines Lietuvos šventes. Tai darau ne dėl savęs ar vyro, o dėl savo vaikų. Labiausiai bijau, kad mano mažėlis ilgainiui pamirš Lietuvą ir jos svarbą mums, todėl atsakingai ruošiamės kiekvienai progai, kartu gaminame atributus, su atžalomis daug kalbamės apie tai, jog mes esame Lietuvos piliečiai, kad turime mylėti savo šalį, kalbą bei laikytis savų tradicijų.
Labai džiugina, kad vaikai noriai, su dideliu užsidegimu laukia paminėjimų, švenčių ir su malonumu padeda joms ruoštis.
Tai įrodo, jog nesvarbu kur mes esame, kur gyvename ir kur apsistojome, svarbiausia, kur yra mūsų širdis ir kuo mes alsuojame.
[#gallery=2602#]
