Edita Užaitė: nebandome tą vieną dieną apsimesti tuo, kuo nesame

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Teatro ir TV aktorė bei laidų vedėja Edita Užaitė (40) su vyru prodiuseriu, aktoriumi ir režisieriumi Linu Ryškumi (51) jau ne vienerius metus praktikuoja budizmą. Gerai žinoma pora netgi baigia įrenginėti savo kuriamą meditacijos centrą, į kurį, pasak jų pačių, kvies ne tik budizmą praktikuojančius, bet ir kitas religijas išpažįstančius žmones. Atėjus didžiosioms katalikiškoms šventėms, „Rinkos aikštė“ pasidomėjo, kaip aktoriai jas švenčia ir kokią reikšmę jų gyvenimams turi Kūčios, Kalėdos ar Velykos. Tačiau pokalbio metu Edita patikina, kad ji netgi ir dabar vaikšto į bažnyčią. Jai tai yra ypatinga vieta: „Ir man viduje niekas nesikerta, nes tai yra irgi kelias į tą patį absoliutą, tiesiog jis yra kitoks“.

– Edita, kaip budizmas atsirado Jūsų gyvenime?

– Budizmu susidomėjau dar mokyklos laikais. Man labai patikdavo skaityti Jurgos Ivanauskaitės knygas, taip pat Kastanedą, kurio knygos persmelktos šamanų tradicijomis. Mane traukė nepažįstami dalykai, man tai labai patiko. Bet ilgą laiką visa tai buvo tarsi po mistikos šydu.

Linas taip pat domėjosi budizmu. Vėliau jo dėka susipažinau su daugiau žmonių, kurie tai praktikuoja, pati pradėjau daugiau domėtis, gilintis. Pajaučiau, kad man tai tinka.

Man labai svarbu, kad dalykas būtų panaudojamas praktiškai. O budizme yra daug meditacijos, kurios praktikavimas su laiku man tampa vis aiškesnis. Taip pamažu ši filosofija atėjo į mano gyvenimą. Plečiasi ratas žmonių, pažįstamų vienuolių ir tai tampa natūralia gyvenimo dalimi.

– Įdomus Jūsų kelias į budizmą. Atvirai pasakius, maniau, kad jis prasidėjo kur kas vėliau, sulaukus trisdešimties ar kiek daugiau. Nes paprastai žmonės tokiu metu pradeda iš naujo ieškoti savęs, gyvenimo prasmės ar po kažkokių gyvenimo įvykių, sukrėtimų atsiverčia į religiją. O pasirodo, Jūs apie tai pradėjote galvoti dar paauglystėje…

– Taip, paauglystėje buvo labai daug egzistencialistinės literatūros, mirkau knygose (juokiasi) ir pasisėjo manyje šitas dalykas labai anksti. O paskui, matyt, reikėjo tik kažkokio impulso, kad tas kelias taptų tvirtesnis, tikresnis.

– O kaip į tai reagavo Jūsų tėvai? Nemanė, jog tai galbūt tik paaugliškas savęs ieškojimas? Neprieštaravo Jūsų pasirinkimui?

– Mano tėtis yra fizikos mokytojas, mama – muzikos. Mama domisi senąja baltų kultūra, tikėjimu ir ji save laiko pagone. Tėtis tiki aukštesniąja jėga, bet neišpažįsta jokios religijos. O mane su religija labai anksti supažindino močiutė. Aš dar buvau visai mažiukė.

Man tuomet katalikų bažnyčia turėjo smilkalų paslapties, netgi kažkokio baugulio…

Aš netgi ir dabar vaikštau į bažnyčią. Man tai yra ypatinga vieta. Netgi jeigu būnu kokiose nors gastrolėse, visada užeinu į bažnyčią pasėdėti.

Ir man viduje niekas nesikerta, nes tai yra irgi kelias į tą patį absoliutą, tiesiog jis yra kitoks.

– O kodėl nėjote mamos pėdomis ir nepasukote į pagonybę?

– Nes trūksta aiškumo ir daugiau žinių apie pačią religiją bei jos išpažinimą. Nėra aišku, kaip ją praktikuoti, nes, pavyzdžiui, apie budizmą yra labai daug tekstų, daug aiškinimo, suvokimo, o pagonybės nieko neišlikę.

– Tikriausiai, nors ir nedidelės, bet Romuvos bendruomenės nariai Jums dabar labai stipriai prieštarautų…

– Kiekvienas turi teisę prieštarauti (juokiasi). Tačiau nesu mačiusi jokių išlikusių dokumentų, raštų apie religijos praktikavimą.

Aš nesakau, kad tas kelias yra blogas. Tai yra jų kelias ir jis yra geras, tiesiog ne mano.

– Bet Jūs pripažįstate, kad tikėjimas, Dievas Jums gyvenime yra svarbus ir reikalingas…

– Ne tikėjimas, o dvasingumo, sąmoningumo paieškos man yra labai svarbu gyvenime. Tai yra kasdienio gyvenimo dalis.

– O kuo, Jūsų požiūriu, skiriasi dvasingumas nuo tikėjimo?

– (ilgai galvoja) Žinot, aš galbūt norėčiau dabar aiškinti, bet kita vertus, galvoju, kad nereikėtų man to daryti vien dėl to, kad nesupykdyčiau žmonių, nes nesu tam kompetentinga.

Pykčio ir kiršinimo pastaruoju metu aplinkui ir taip daug, todėl nenoriu sukelti dar daugiau neigiamų emocijų ir minčių.

– O kaip Jūsų sesė, ar ji taip pat praktikuoja kokią nors religiją?

– Sesė ir jos šeima labiau laikosi mūsų tėčio pozicijos – aukštesniąja jėga tiki, bet konkrečios religijos neišpažįsta.

– Edita, Jūsų dešimtmetė dukra Marija jau taip pat yra pakankamai protinga suprasti, kas yra religija ir, manau, turinti nuomonę daugeliu klausimų. Ar ji yra kada pasisakiusi apie tikėjimą ir religiją?

– Na, ji šiais klausimais tikrai labai anksti pradėjo savo teorijas apie Jėzų ir Mariją dėstyti ir jau būdama trejų pareiškė savo nuomonę (juokiasi).

Man viduje buvo labai svarbu pakrikštyti vaiką. Klausiau mūsų vienuolių, domėjausi, kokios yra procedūros. Jie atrado, jog budizme yra tam tikros krikšto apeigos, ceremonija ir mes ją pakrikštijome.

Marija apskritai dalyvauja visose šventėse, ceremonijose, kuriose būname mes patys.

Jų daug vyksta mūsų meditacijų vietoje ir mes patys daug kur keliaujame.

Vienuoliai budistai yra ne tik dvasininkai, bet ir mūsų draugai, jais tapę per daug bendravimo metų. Taigi, bendraujame ir apeigų metu, ir neformaliai, kviečiamės pietų, susitinkam. Tikslas – šiltas bendravimas.

Marija visa tai mato, visur dalyvauja ir ji man yra pasakiusi: „Mama, čia yra jūsų. Aš norėsiu tikybos pamokas lankyti“. Sakau, prašau, Marija, jokių problemų. Aš jos visiškai neverčiu išpažinti budizmą ar dalyvauti apeigose. Juolab budizmas nėra religija. Tai yra daugiau filosofija, sąmoningumo paieškos, meditavimas, proto būsenos nuraminimas.

– Minėjote, jog dukrytę krikštijote pagal budizmo tradicijas. Gal galėtumėte trumpai nupasakoti, kaip visa tai atrodė?

– Buvo specialūs giedojimai, dalyvavo trys Kauno abatai ir vienas vienuolis iš Korėjos. Taigi, Marija dabar turi keturis krikštatėvius.

Po oficialios ceremonijos vyko vaišės Kauno centre artimiausių žmonių draugijoje. Dalyvavo mano ir Lino tėvai bei kiti artimieji. Žodžiu, buvo labai jauki, šventiška ceremonija.

– Užsiminėte apie šventes. Pakalbėkime plačiau apie jas. Kūčios, Kalėdos, Velykos – katalikiškos šventės. Ar budizme taip pat yra šios šventės ar jų atitikmenų?

– Kalbant apie budistines šventes, mes švenčiame tik Budos gimtadienį. Nei azijietiškų naujų metų pagal kinų kalendorių, nei kažkokių kitokių švenčių mes nešvenčiame. Nematau poreikio ieškoti to, kas man nėra priimtina.

Visas šventes, kurios nuo pat vaikystės yra priimtinos pas mus – Kūčios, Kalėdos, Velykos – švenčiame. Tik mūsų šeimoje tai daugiau yra pabuvimo kartu, šeimos, o ne religinė šventė.

Mes neinam Kūčių vakarą ar Kalėdų rytą į bažnyčią, nesidalijame plotkeliu, bet visa kita vyksta, kaip ir daugelyje šeimų.

Tiesa, tradicijos dėl dvylikos patiekalų taip pat griežtai nesilaikome ir nesekame, kad būtų reikiamas jų skaičius ar tiksliai tradiciniai.

Apskritai mano aistra yra maisto gaminimas ir kartais ant šventinio stalo gali atsirasti ir keistų patiekalų (juokiasi).

Tarkim, mama iš senųjų papročių turi prikaupusi ir atlieka būrimus Kūčių vakarą.

Taip pat mūsų su sese mergaitės pačios susigalvojo tradiciją rodyti tam tikrą programą ir tai tapo neatsiejama šventės dalimi. Jos pačios ruošiasi, galvoja pasirodymą. Būna labai džiugu ją pamatyti.

Aišku, man labai patinka ir tradiciniai dalykai. Pavyzdžiui, mama visada kepa kūčiukus, tėtis daro aguonų pieną. Viskas yra labai susimaišę, bet mes stengiamės, kad tai nevaržytų, neapsunkintų gyvenimo ir nebandytumėm tą vieną dieną apsimesti tuo, kuo nesame.

– Užsiminėte apie mamos organizuojamus burtus. Iš tiesų juk pagoniškame tikėjime jų turbūt tikrai yra žymiai daugiau…

– Oi, mano mama yra raganavota (juokiasi). Kaip aš ją vadinu – pagonių ragana.

– Tuos jau tradiciniais tapusius apie šiaudo traukimą, žvakės liejimą į vandenį, bato metimą per petį ir pan., visi gerai žinome. Gal galite papasakoti kokių nors kitokių mamos atliekamų burtų?

– Mama pasiuva nedidelius maišelius ir į juos sudeda kokius nors daiktus. Tarkim, balto popieriaus lapelį, monetėlę, žirnio grūdą, cukraus gabaliuką, druskos, pipirų… Paskui traukiame ir mama aiškina, kokie metai mūsų laukia.

Buvo toks juokingas dalykas. Vienu gyvenimo momentu pildėme paraiškas, jas teikėme. Tuo viskas tarsi ir baigėsi. Juk užpildai ir paleidi, gyveni toliau. Kūčių vakarą per mamos burtus aš ištraukiau balto popieriaus lapą. Mama išsigando. Aš nesupratau, klausiau, kas nutiko. Sakau, juk geras ženklas: artėja naujų metų pradžia, baltas popieriaus lapas, bus kažkokių naujų dalykų – aš taip sureagavau. O mama sako: „Oi, vaikuti, pildysi popierius valstybinėse įstaigose“. Praėjo gal pusė metų, o aš sėdėjau ir pasirašinėjau didžiausius pundus dokumentų. Tada ir prisiminiau, ką aš ištraukiau Kūčių vakarą (juokiasi).

Taip pat tais metais buvo mano monospektaklis, kur niekada gyvenime negalvojau, kad aš tai darysiu. Man tai buvo kažkokia utopija, absoliučiai nauja pradžia. Dar pradėjau savarankišką darbą su kita aktore, rašyti pjeses. O man rašymas – pats baisiausias dalykas!

Tai va ir tikėk, ir netikėk burtais. Bet juk pats ištrauki tuos dalykus, matyt, pasąmonė kažkur veikia. Bet man tie burtai labai faini, nes jie nėra iki galo išrašyti ir gali interpretuoti, kaip nori.

– Išėjo taip, kad lyg ir nebuvote labai tikinti burtais, bet štai ėmė ir išsipildė…

– Kaip ir taip. Dar vienas burtas, kurį atlieka, manau, daugelis – atsitiktinės eilutės iš knygos interpretavimas. Kadangi mano mamai labai patinka poezija ir ji turi sukaupusi daug visokių poezijos knygelių, tai kartais ji prašo pasakyti puslapio ir eilutės numerį, o mama tą eilutę perskaito. Būna labai juokinga.

Arba sentencijų traukimas. Buvo toks atvejis. Aš labai daug dirbu, man visada reikia ką nors veikti, esu nepasėdintis vietoje žmogus. Pavyzdžiui, kai važiuojame į gastroles, aš apsikraunu kaip čigonė, nes vežuosi jogos kilimėlį, maudymuką, rankšluostį (nes maudausi ir bėgioju visur, kur nuvažiuoju), sveiko maisto, kad nereikėtų valgyti degalinėse, kompiuterį, nes tik automobilyje galiu pasižiūrėti filmus (kitaip neturiu laiko). Taigi, ištraukiau tokią sentenciją: „Net Sizifo darbas turėjo prasmę – jis augino raumenis“. Tai taip ir apie mane (juokiasi). Linksmi būna tie burtai.

– Suprantu, kad per Kūčias jūsų ir sesės šeimos susitinka tėvų namuose tiesiog kartu pabūti, pabendrauti, bet nešvęsti jų kaip religinės šventės?

– Ne, dažniausiai visi renkamės pas mus, nes ir sesuo Vilniuje gyvena, o tėvams būna labai smagu prasijudinti ir iš Šiaulių atvažiuoti į Vilnių. Tada būna šeimos pabuvimas kartu su visokiomis atrakcijomis.

– Apskritai daug dėmesio, reikšmės skiriate religinėms šventėms – Kūčioms, Kalėdoms, Velykoms?

– Tos religinės šventės yra labai susijusios su mumis pačiais, gamta. Per Kalėdas yra virsmas: tamsiausia, ilgiausia naktis trumpiausia diena, t.y. tam tikras taškas, iki kurio ateinama šalia Naujų metų, naujos pradžios…

Man Kalėdos, Velykos ir Rasos šventė visada buvo ir yra reikšmingos šventės. Jos man visada buvo tos, kurios reiškia daugiau nei tik pavadinimas.

– Edita, apibendrinant mūsų pokalbį – ar nemanote, jog religijos tarsi supriešina žmones: juk Dievas yra vienas, visi jį tiki, tik kiekvienas savaip, pagal tam tikras užrašytas dogmas? Jūs pati puikiai savo pavyzdžiu įrodote, kad galima nesupriešinant savyje sutalpinti kelis tikėjimus.

– Man atrodo, kiek mes patys į tai įdėsime, tiek ir bus. Pavyzdžiui, žmonės būna aukšti, žemi, stori, ploni, rudi, juodi ir t.t. – mes visi esame labai skirtingi, mėgstame skirtingus dalykus, yra milijardai kelių.

Ir tikriausiai negali būti vieno kelio: vienas žmogus yra jautresnis ir prie jo reikia švelnesnio, jautresnio priėjimo, kitam reikia, kad jį suvaldytų, įvestų daugiau savidisciplinos, todėl renkasi kietesnį, sudėtingesnį kelią.

Ir visa tai yra nuostabu, tik mums patiems nereikia galvoti, kad aš esu geresnis, išmintingesnis už kitus. Tikrai ne! Mano kelias yra toks ir jis tikrai nėra geresnis ar blogesnis nei kito žmogaus. Svarbiausia, kad mes turėtumėm atjautą ir rūpestį vienas kitu.