Dygsnis po dygsnio: nuo paprastų ornamentų iki paveikslų (FOTOGALERIJA)
Tikriausiai nerastume žmogaus, neturinčio kokio nors pomėgio, saviraiškos būdo ar širdžiai mielos veiklos. Vieni mezga, neria, siuva, kiti – piešia, kuria eiles, treti – dar kažką daro…
O štai Džeirana Urbonienė iš Šetenių kaimo, Vilainių seniūnijos, užsiima viena iš pasaulyje seniausių technikų – siuvinėjimu kryželiu. Jos kolekcijoje – daugybė išsiuvinėtų darbų, kurie puošia pagalvėles, pieštukines, kalėdinius žaisliukus, įvairiausius dėkliukus, dėžutes bei dideli ir įspūdingi paveikslai, primenantys tapybą.
Nuo 2009 m. kūrėja aktyviai dalyvauja forume „Siuvinėjame kryželiu ir ne tik…“, vienijančiame auksarankes ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio šalių, mėgsta fotografuoti bei turi neįprastą hobį – kolekcionuoja antpirščius.
Piešimas adata
Jau dvylika metų siuvinėjimu kryželiu užsiimanti Džeirana pasakoja, kad vieną kartą jos dukra iš mokyklos parsinešė darbelį – mokytoja buvo davusi užduotį siuvinėti kryželiu. Ji dukrai padėjusi. „Pažiūrėjau, pamėginau – patiko.
Pradėjau ieškoti informacijos, nes pirmi darbeliai buvo tokie, kad kryželiai žiūrėjo tai į kairę, tai į dešinę, niekas nelygu. Čia šiaip atsisėdęs nepasiuvinėsi, čia yra visa technika, – teigė Džeirana. – Kryželiai turi gražiai gulti į vieną pusę, yra ir visokių kitų dygsnelių tipų: pusiniai kryželiai, petitas (gobeleninis siuvinėjimas), apvadų dygsniavimas ir visa kita, kas suteikia darbui gyvumo.
Kitąsyk išgauni ir tokį 3D efektą, kai kryželis žiūri į vieną pusę, o pusinis fonas nutolsta į kitą – tai padaro siuvinį gyvą, tikrą.“
Siuvinėjimo darbams atlikti Džeirana perka rinkinius, į kuriuos įeina popierinė schema, audinys, siūlai ir adatos. Schemoje yra nurodytas spalvų raktas, kiekvienas ženkliukas atitinka tam tikrą spalvą. Derinant siuvinėjimo siūlų spalvas, išgaunami nuostabūs vaizdai.
„Žiūri į schemą ir išsiuvinėji paprasčiausiai, išgauni vaizdą. Tai tarsi piešimas su adata, – aiškino Džeirana. – O tų rinkinių pasirinkimas yra labai didelis. Netgi galima gauti nusipirkti autorinių schemų, nes yra jas kuriančių žmonių, tuomet visa kita, kas reikalinga siuvinėjimui, įsigyji pats.
Na, ir, žinoma, rinkinį nusipirkus, bet kas gali siuvinėti, bet ne kiekvienas sugeba išsiuvinėti.“
Nemėgsta siuvinėti gėlių
Laiko siuvinėjimui Džeirana gali skirti tiek, kiek pati nori, nes šiuo metu jos niekas nevaržo. Vasarą daugiau darbų, todėl rečiau prisėda, bet ilgais žiemos vakarais sakosi nejaučianti, kaip greitai prabėga laikas.
O kiek laiko jai trunka, pavyzdžiui, išsiuvinėti vieną paveikslą?
„Priklausomai, jeigu siuvinėsi, sakykim, kaip darbo dieną, apie aštuonias valandas, tai yra darbas, kurį aš siuvinėjau penkerius metus.
Aišku, buvo trumpų pertraukų, kai paimdavau kokį mažesnį darbelį, nes didelis ilgainiui pabosdavo. Dabar šis darbas kabo įrėmintas, jo matmenys metrais 1×1.“
Siuvinėjimui D. Urbonienė renkasi schemas su gyvūnais, paukščiais, gamtos motyvais.
„Bet va gėlės iš to iškrenta, nesu gėlių mėgėja, – prisipažįsta Džeirana. – Ir žmonių nemėgstu siuvinėti, nebent jie būtų maži, netikro, negyvo, multiplikacinio tipo.
Yra daug paveikslų su žmonių veidais – tokie man irgi netinka. Pavyzdžiui, kažkam labai patinka siuvinys „Ponia iš praeities“, bet man ne.
Jei reiktų, padaryčiau, bet į savo kolekciją neįtraukčiau. Man labiau patinka vaikiški piešiniai, tigrai, lapės…“
Siuvinėjimas – mediatyvus procesas
Prieš pradėdama siuvinėti, Džeirana yra išbandžiusi ir mezgimą, ir nėrimą, vaikams kojinių primegzdavo, bet šie rankdarbiai jos neužkabino.
O va siuvinėjimas – visai kas kita, bet kada turėdama laisvą minutę, ji palinksta prie siuvinių.
„Įdomus yra tas atsirandantis vaizdas, ir vis kažko daugėja, gražėja, – susižavėjimo neslėpė D. Urbonienė. – Yra ta motyvacija – dar, dar pasiuvinėt… Ir tai, pirmiausia, raminančiai veikia, atsikratai visų blogų minčių, tai tarsi meditacija. Ir tas laikas greit praeina, čia, atrodo, tik atsisėdai, o jau ir valanda prabėgo.“
Savo kūrybinius darbus D. Urbonienė eksponuoja parodose – yra jų keletą surengusi Vilainiuose ir Tiskūnuose.
Ieško bendraminčių
„Buvo kažkada tokia siuvinėtojų grupė „Super mamos“, paskui susikūrė mūsų forumas „Siuvinėjame kryželiu ir ne tik…“.
Susitikimų, kurie dažnai vyksta ir Vilainiuose, metu dalinamės idėjomis, vyksta konkursai ir žaidimai su nominacijomis, – pasakojo Džeirana. – Paverti kokį nors žaidimą į kryželių kiekį. Yra užduotis per dieną išsiuvinėti 200 kryželių, pavyzdžiui, žalia spalva.
Na, ir ieškai tada atitinkamo darbo su šita spalva.
Tokie žaidimai, skirti motyvacijai, vyksta tarp mūsų, siuvinėtojų – viena kitą pajudinam, pažaidžiam, pabendraujam.“
Darbus dovanoja
Pasak D. Urbonienės, rankų darbo siuvinėjimo paveikslus realizuoti sunku, nes jie gana brangūs. Vien už rinkinį kartais tenka pakloti iki 50 eurų, o kur dar mažiausiai kokių trijų mėnesių darbas…
Todėl dažniausiai ji savo siuvinėjimo darbus dovanoja.
„Žinau, kas vertina mano darbus, tai man jau nereikia rūpintis dovanomis draugams ir pažįstamiems, – sakė Džeirana. – Svarbiausia yra pataikyti temą. Pavyzdžiui, vieniems patinka gėlės, kitiems – jūros motyvai ar pan.
Kai pažįsti, žinai žmogų – pataikai į tą temą. Manau, kad malonu gauti vienetinį darbą, o ne kokį nors fabrikinį.“
Geriausios lauktuvės – antpirščiai
Na, o pati Džeirana dovanų labiausiai mėgsta gauti antpirščių, kuriais susidomėjo, pradėjusi siuvinėti.
Jos kolekcijoje nei daug, nei mažai – 600 antpirščių, kurių dauguma gali tik lentynoje puikuotis, nes jų nepanaudosi, jie yra dekoratyviniai – keraminiai, metaliniai, stikliniai, porcelianiniai ir netgi išskirtiniai.
„Turiu iš Japonijos parvežtą rankų darbo – siūtą, turiu pagamintą iš Etnos ugnikalnio lavos, kurį parvežė kaimynė, taip pat išdrožtą iš medžio su rusiška matrioška, – vardijo Džeirana. – Grįžta kažkas iš kelionės – draugai, pažįstami – visą laiką parveža lauktuvių, žino, kuo gali mane nudžiuginti.“
D. Urbonienės kolekcijoje yra ir antpirščių su miestų herbais: Panevėžio, Kupiškio, Jonavos, Šiaulių, Klaipėdos, Palangos, ir be abejo, Kėdainių.
[#gallery=2561#]
