Skaitytojai dalinasi: dukros vasara sugipsuota koja arba kur žaidžia vaikai?
Šios vasaros šilti orai man priminė praeitą vasarą, kai manoji aštuonmetė užbaigė mokslo metus sugipsuota koja. Lygiai taip pradėjo ir vasarą. Tiesa, birželiui baigiantis, gipsą pakeitė sąnarį imobilizuojantis įtvaras. Su juo pradėjome ir mokslo metus. Iš karto prisipažinsiu, kad kaltų neieškojau, tačiau nei minutei galvos neapleido mintys, kad vienos vasaros iš dukros gyvenimo buvo galima ir neišbraukti.
Neminėsiu mokyklos kurios kieme įvyko nelaimė pavadinimo, nes kaltinti mokyklos vadovybės – negaliu. Nebent jos nežinojimą. Tiesa, mokykla – tikrai šauni, joje dirba puikūs pedagogai, kurie didelį dėmesį skiria ne tik tiesioginiam ugdymo procesui, bet ir jaukiai mokyklos aplinkai. Į aplinkos grąžinimą esame įtraukti ir mes, tėveliai.
[quote author=“Autorius“]Kaip visuomet, po pamokų vaikai neskubėjo namo. Žaidė, suposi. Ant masyvių sūpynių susėdo trys ar keturi vaikai. Ėmė suptis, o mano mažoji nespėjo pasitraukti ir supynės trinktelėjo tiesiai į kelio girnelę… [/quote]
Didelė mokyklos teritorija puikiai prižiūrėta, su įvairiais lauko žaidimais, žaidimų aikštelėmis. Dalis jų, skirtos mažiausiesiems – kokybiškos, saugios, sertifikuotos. Tačiau didesniesiems vaikams žaisti mokyklos vadovybė pasirinko medinę, sunkiasvorę žaidimų aikštelę su sūpynėmis. Joje ir įvyko mano dukros nelaimė.
Kaip visuomet, po pamokų vaikai neskubėjo namo. Žaidė, suposi. Ant masyvių sūpynių susėdo trys ar keturi vaikai. Ėmė suptis, o mano mažoji nespėjo pasitraukti ir supynės trinktelėjo tiesiai į kelio girnelę… Supynės iš masyvių lentų, pakabintos ant medinių karčių. Kaip galima būtų pasakyti, tvirtos, „nesugriaunamos“. Tačiau – nesaugios! Be to, dar ir traumuojančios.
Dukros nelaimė paskatino domėtis vaikų žaidimų aikštelių, sūpynių saugumu. Sužinojau, kad vaikų žaidimo aikštelių įranga taip pat sertifikuojama, o Lietuvoje iki šiol legaliai statomos ir nesaugios vaikams, nesertifikuotos aikštelės. Apie nedideles „smulkmenas“, dėl kurių vienos aikštelės yra saugios, sertifikuojamos, o kitos – ne, daug sužinojau iš Pauliaus Eimonto, UAB „Patikimas turtas“ projektų vadovo, su kuriuo susipažinome vienoje iš žaidimų aikštelių, kai karstėsi mūsų vaikai.
Man jautriausia tema – saugios sūpynės. Paulius iš karto įvardino du svarbiausius kriterijus: supynė turi būti pakabinta lanksčiai, t.y. ant grandinėlių ar virvių, o jos sėdimoji dalis turi būti amortizuojanti galimus susidūrimus, jokiu būdu ne iš medžio ar metalo. Mažiausiesiems sūpynių kėdutės – su papildoma apsauga nuo iškritimo. Kitos sūpynių, o ir likusios žaidimų aikštelės dalys turi būti užapvalintais kampais, briaunomis bei apdorotos taip, kad dėl išorinio poveikio (pvz., gamtos) neapsilaupytų liečiamas paviršius.
[quote author=“Autorius“]Man jautriausia tema – saugios sūpynės. Paulius iš karto įvardino du svarbiausius kriterijus: supynė turi būti pakabinta lanksčiai, t.y. ant grandinėlių ar virvių, o jos sėdimoji dalis turi būti amortizuojanti galimus susidūrimus, jokiu būdu ne iš medžio ar metalo.[/quote]
Po pasikalbėjimų su Pauliumi nebeleidžiu vaikų į patrūnijusias medines aikšteles, kuriose kyla pavojus vaikams ne tik įsivaryti pašinų, bet ir paslysti ant drėgnų paviršių ar net įlūžti. Vienas iš kriterijų saugioms aikštelėms – vaikščiojimo paviršių (laiptelių pakopų, aikštelių) neslidumas, bet kokiomis oro sąlygomis. Odai nuo sužeidimų apsaugoti svarbu, kad visų varžtų, kitų tvirtinimo detalių galvutės būtų uždengtos apsauginiais gaubteliais. Apie styrančias iš sutrūnijusių lentelių vinis net negali būti kalbos.
Teko matyti kaip jauni tėveliai, ko gero, pirmą kartą nuo nesaugios čiuožyklos leido savo mažąją pupą. Tėvelis užlipo į viršų, mama laukė apačioje. Ar dėl jaudulio, ar dėl įgūdžių stokos, mažąjį gyvenimo džiaugsmą tėvelis paleido ne visai tiesiai. O gal mažoji pasimuistė ir… mama apačioje nesulaukė mažosios. Ji ties viduriu nuslydo nuo čiuožyklos ir žnektelėjo ant žemės. Apie mažosios įspūdžius, atmosferą šeimoje bei triukšmą aikštelėje rašyti, matyt, neverta. O viso to nebūtų buvę, jei pirmoji čiuožykla mergytės gyvenime ( ir visos kitos) būtų saugi, su paaukštinimais iš šonų bei greičio sulėtinimo zona apačioje.
Ne kartą susitikome su Pauliumi žaidimo aikštelėse. Jis atkreipdavo mano dėmesį į vis kitus niuansus: įbetonuotą aikštelės pamatą – jis turi būti metalinis, o ne medinis, minkštą, neslidžią, nesulaikančią vandens dangą, į tvirtas, patikimas tiltelių jungtis, kurios saugiai paslėptos nuo vaikų, į tiltelių turėklus su pačiu tilteliu jungiantį tinklą, kuris apsaugo mažuosius nuo iškritimo.
Saugias žaidimų aikšteles nuo nesaugių skiria tiek nedidelių smulkmenų į kurias iki dukros traumos tiesiog nekreipdavau dėmesio. Tačiau dabar su vaikais pastebime jas visas ir kur žaisti renkamės atsakingai.
Pagarbiai, Donatas Baranauskas dviejų vaikų tėvas
