Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius − tikintis tuo, ką daro

 Dotnuvos seniūnas Modestas Tvaravičius − tikintis tuo, ką daro

Modestas Tvaravičius Dotnuvos seniūno pareigas eina jau metus./Asmeninio archyvo nuotr.

Rūta Švedienė

Štai jau metai, kai nauju Dotnuvos seniūnu dirba Modestas Tvaravičius. Valstybės tarnautojo pareigų jis ėmėsi atėjęs iš verslo. Ir nors darbo pobūdžiai turi nemažų skirtumų, bet didelių sunkumų seniūnas sako nepatyręs. „Pagarba paprastam žmogui, nuoširdumas ir nuoseklumas – tai būtiniausios žmogiškosios savybės, reikalingos seniūnijos vadovui, ir padedančios kurti kraštiečių gyvenimą tvarkingesnį, oresnį, švaresnį ir laimingesnį“, – įsitikinęs M. Tvaravičius.

– Štai jau metai, kai esate Dotnuvos seniūnas. Dotnuvoje ir gyvenate. Turbūt Dotnuvos gyvenimo ypatumai ir problemos buvo Jums ir anksčiau žinomos, bet visgi su kokiomis problemomis susidūrėte tapęs seniūnu?

– Dotnuvos seniūnu pradėjau dirbti praeitų metų gegužės viduryje. Gyvenu su žmona keli šimtai metrų nuo seniūnijos mano senelių, mamos tėvų, namelyje (nameliu vadinu todėl, kad mano šeimos namukas turbūt yra vienas mažiausių pagal dydį Dotnuvos miestelyje).

Namelyje nuolat su žmona pradėjome gyventi prieš 10 metų, iki tol abu važinėdavome iš Kauno ir leisdavome Dotnuvoje tik vasaras. Pats esu gimęs Kėdainiuose, baigęs M. Daukšos vidurinę mokyklą, vaikystės vasarų Dotnuvoje pas močiutę praleista daug, Dotnuvos krašto žmones pažįstu gana seniai ir, manau, neblogai.

Baigęs mokyklą įstojau mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studentų bendrabutyje gretimuose kambariuose gyveno slavistų fakulteto lenkai ir mano vaikystės praleistos vasaros Dotnuvoje davė savitų pliusų – didelė dalis dotnuviečių diedukų ir močiučių tuo metu dažniau bendraudavo lenkiškai nei lietuviškai ir per keletą vasarų vietinę „tuteišų“ lenkų kalbą buvau įsisavinęs visai neblogai.

Dotnuvos seniūnijos administracijos darbuotojai – pagalba ir ramstis darbuose./Asmeninio archyvo nuotr.

Taigi su bendrabutyje gyvenančiais lenkais iš savo kurso draugų susikalbėti man sekdavosi geriausiai (šypsosi). Pradėjau dirbti seniūnu atėjęs iš alaus pardavimo verslo, kuriame praleidau 23 m.

Be jokios abejonės, valstybės tarnautojo ir verslo darbo pobūdžiai skirtumų turi nemažų, bet didelių sunkumų lyg ir nepatyriau. Ne kartą esu kolegoms juokaudamas pasakęs, kad seniūnas yra pusė klebono, dalis statybininko, dalis ūkvedžio, elektriko, ūkininko ir dar keletas dalių visokių amatų atstovas parapijoje, t. y. seniūnijoje.

Gyvenime galbūt niekada nepasižymėjau ypatingais amatų gabumais ar išskirtiniais įgūdžiais, bet, mano nuomone, pagarba paprastam žmogui, nuoširdumas ir nuoseklumas – tai būtiniausios žmogiškosios savybės, reikalingos seniūnijos vadovui, ir padedančios kurti kraštiečių gyvenimą tvarkingesnį, oresnį, švaresnį ir laimingesnį.

Žinoma, pirmais mėnesiais viskas buvo gana sudėtinga. Valstybės tarnautojo darbo patirtis „nulinė“, bet jei kiekvieną problemą imiesi tvarkyti nuo pradžios iki galo, kiekviena diena tave daro brandesniu savo srities specialistu. Turbūt nepasakiau nieko naujo, taip yra visuose darbuose, svarbu yra nuoširdus tikėjimas tuo, ką darai, ir tavo atliekamas darbas pačiam turi būti malonus.

Pagarba paprastam žmogui, nuoširdumas ir nuoseklumas – tai būtiniausios žmogiškosios savybės, reikalingos seniūnijos vadovui, ir padedančios kurti kraštiečių gyvenimą tvarkingesnį, oresnį, švaresnį ir laimingesnį.

M. Tvaravičius

– Jūs esate vadovas. Kaip sekasi telkti komandą? Ar jaučiate, kad esate palaikomas savo darbuotojų?

– Visada yra nerimo, kai ateini dirbti į visiškai naują darbo vietą su naujais žmonėmis, ypač kai ateini vadovauti kolektyvui specialistų, kurie jau išdirbę seniūnijoje net kelias dešimtis metų.

Paties sukauptos darbo patirtys yra kitokioje aplinkoje. Bet iškart galiu pasakyti – kontaktas su kiekvienu seniūnijos darbuotoju nuo pat pradžių buvo labai paprastas ir šiltas.

Žinote, aš nejaučiu jokio diskomforto, būdamas įstaigos vadovu, savo pavaldinio klausti, kaip ir nuo kurio galo reikia pradėti spręsti vieną ar kitą seniūnijai iškilusią problemą, kaip darytų būtent jis, jei sprendimą turėtų priimti pats vienas. Seniūnijos darbuotojai pirmaisiais darbo mėnesiais man labai padėjo.

Kartu aš pats, kaip vadovas, stengiausi atidžiai išklausyti, ką man bando pasakyti pavaldiniai. Žinoma, darbų organizavimas, galutinių sprendimų priėmimas tenka seniūnui, kaip ir atsakomybė už rezultatą.

– Ko reikia, kad žmonės paskui vadovą eitų ir juo tikėtų?

– Darbuotojas turi suprasti ir tikėti tuo, ką daro pats, aiškiai suprasti, ko iš jo nori vadovas ir jaustis saugus. Vadovas privalo stengtis, kad jo darbuotojas jaustųsi įvertintas teisingai. Dirbant valstybinėje įstaigoje, tokią atmosferą sudaryti nėra paprasta, tą aš kaip seniūnas jau supratau (šypsosi).

Kaip jau minėjau, per 20 metų išdirbau mažos alaus daryklos kolektyve, kur alaus rinkoje sudėtingomis verslo konkurencijos sąlygomis ekonomiškai išgyventi buvo tikrai nelengva. Būdavo visko – kartais vėluodavo atlyginimai, buvo laikotarpių, kad ir tuos pačius atlyginimus reikėdavo visiems bendrai nuo sandėlio darbininko iki generalinio direktoriaus susimažinti.

Specialistų su rimtu patirties bagažu buvo ne vienas ir finansiškai stipresnės konkurentų įmonės ne vieną kalbindavo pereiti dirbti savo įmonėse, siūlydami geresnes darbo sąlygas. Tačiau niekas iš kolektyvo net nebandė pasinaudoti viliojančiais pasiūlymais daugiausia dėl esamos geros atmosferos kolektyve. 

Dotnuvos parke su Dotnuvos mokyklos pradinukais iškelti vaikų pagaminti inkiliukai./Asmeninio archyvo nuotr.

Darbuotojų komandos tarpusavio ryšys bei bendra pozityvi atmosfera buvo stipresnė jėga, negu žadamos asmeninės perspektyvos. Šitie dalykai ypač priklauso nuo vadovo. Labai noriu ir tikiuosi, kad man dirbant Dotnuvos seniūnijoje yra ir bus išlaikyta tokia empatiška dvasia seniūnijos kolektyve.

– Kiek dabar seniūnijoje turite darbuotojų?

– Šiuo metu dirba 15 darbuotojų, dar 5 aplinkos tvarkymo darbuotojus įdarbinsime 4 mėnesių laikotarpiui pagal užimtumo didinimo programą.

– Kokius darbus per savo buvimo vadovu periodą nuveikėte?

– Dotnuvos seniūnija, kaip ir visos kitos rajono kaimiškos seniūnijos, atlieka seniūnijos kelių, žvyrkelių, gatvių priežiūrą, parkų ir valstybinių viešųjų erdvių priežiūrą, gatvių apšvietimo, kapinių atliekų tvarkymo ir kitus darbus.

Iš vadinamųjų neplaninių darbų, kaip naujas seniūnas, galėčiau paminėti Dotnuvos miestelio herbo sukūrimą. Jau sakau sukūrimą, nes seniūnijos inicijuoti Dotnuvos herbo, vėliavos ir antspaudo etalonai yra patvirtinti Heraldikos komisijoje prie LR Prezidentūros. Vėliausiai gegužės mėnesį LR Prezidentas turėtų dekretu patvirtinti galutinį heraldikos komplektą ir artėjančioms 650-osioms  jubiliejinėms šventėms Dotnuvos miestelis turės savo unikalius herbą, vėliavą ir antspaudą.

Negaliu prisiimti vienpusės garbės dėl heraldinių simbolių sukūrimo kaip seniūnas. Didelį darbą  nuveikė dotnuviečiai kraštotyrininkai gerb. Rytas Tamašauskas bei Dotnuvos bendruomenės pirmininkas Andrius Balandis ir Andriaus tėtis, visa dotnuvių bendruomenė. Tikrai labai dėkoju jiems.

Dar papildomai seniūnijos jėgomis po truputį keičiame Dotnuvos miestelio kapinių tvorą, bandome atgaivinti parką, šiomis dienomis atnaujiname parko takų apšvietimą. Žinote, seniūnijos biudžetas bei darbuotojų resursai nėra dideli, palyginti koks buvo prieš dešimtmetį, tačiau su bendruomenių pagalba stengiamės, kad seniūnijos erdvės būtų šviesesnės, švaresnės, žalesnės. Čia visų mūsų namai, mūsų kiemas…

Vėliausiai gegužės mėnesį LR Prezidentas turėtų dekretu patvirtinti galutinį heraldikos komplektą ir artėjančioms 650-osioms  jubiliejinėms šventėms Dotnuvos miestelis turės savo unikalius herbą, vėliavą ir antspaudą.

M. Tvaravičius

– Nuo ko prasideda diena? Kas pirmiausiai rūpi?

– Atsikėlęs ryte pirmiausia pasitikrinu telefoną, ar nėra blogų žinučių telefone, tuomet pasižiūriu seniūnijos interneto puslapį (įkūrėme puslapį prieš kelis mėnesius), ar ten nėra kažko blogo, tuomet 8 val. ryto suskaičiuoju papildomai atėjusias darbo rankas, tada trumpas pasitarimas su specialistais ir ūkio dalies darbuotojais, kokius darbus šiandien užsibrėžiame nuveikti… Ir darbo diena pajuda…

– Kas darbe maloniausia, o kas sunkiausia, kas nemalonu?

– Darbas neturi būti nemalonus, žmogaus darbe neturi būti negatyvo. Jei tai, ką darai, kelia negatyvią emociją, vadinasi, žmogus dirba ne tą darbą, kokį turėtų dirbti.

Kaip negatyvesnę valstybės tarnautojo darbo pusę gal išskirčiau politines peripetijas, kurios bet kokiu atveju kažkaip bando prilipti, nors, atrodo, pats visokeriopai stengiuosi to išvengti. Nieko nepadarysi, valstybės tarnautojas yra viešas asmuo ir kaip nesistengtum, negatyvių komentarų ar pašaipų apie save vis tiek išgirsi.

Štai ir su šiuo interviu, kaip pati matote, aš mėginau stumtis iki paskutinio, kad gal kaip nors jo nereikia, bet vėlgi pakartosiu – pradėjau dirbti seniūnu, vadinasi, turiu būti viešumoje…

– Dotnuva ruošiasi 650-ajam gimtadieniui, kaip seniūnija prisideda?

– Greitu laiku per seniūnijos ir bendruomenių interneto puslapius pranešime apie 650 metų jubiliejaus švenčių ciklą. Galiu tik pasakyti, kad jų bus ne viena per visus vasaros mėnesius. Švęsime tiek Dotnuvoje, tiek Akademijoje.

Didelį organizacinį darbą atlieka Akademijos kultūros centras, yra parašyti ir patvirtinti keli projektai. Seniūnija prisideda prie visų renginių organizavimo, turime numatę, kaip bandysim šventiškai papuošti Dotnuvos ir Akademijos pagrindines gatves, tik viską įrėmina ir riboja finansai, tačiau turime vilties tai bent iš dalies išspręsti.

Su sūnumi Džiugu, grįžusiu atostogų iš Lietuvos kariuomenės./Asmeninio archyvo nuotr.

– Kokie jūsų santykiai su kaimo bendruomene, ar ji dažnai prašo pagalbos ir kaip jai padedate?

– Seniūnijoje yra 11-a bendruomenių. Vienos aktyvesnės, kitos gal šiek tiek mažiau. Man, kaip seniūnui, išskirti kažkurias bendruomenes iš kitų turbūt nevertėtų… 

Galiu pasakyti, kad seniūnija su kaimų bendruomenėmis sutaria tikrai gerai, pagal galimybes stengiuosi dalyvauti bendruomenių organizuojamuose renginiuose, netgi į ataskaitinius bendruomenių susirinkimus mane, kaip seniūną, bendruomenės kviečia ir daugelyje esu dalyvavęs. Todėl drįsčiau manyti, kad santykiai su bendruomenėmis yra tikrai geri.

– Dotnuvos žmonės. Kokie jie?

– Žinote, kai pradėjau dirbti seniūnijoje, pirmomis dienomis ne vienas pažįstamas mane įspėjo, kad atėjau į vieną didžiausių ir sudėtingiausių kaimiškųjų seniūnijų, vertinant žmonių socialinių sluoksnių skirtumus, taip pat dėl mokslininkų senjorų, turinčių tvirtą savo nuomonę bei atitinkamus reikalavimus.

Dirbu jau metai ir aš, kaip seniūnas, neturėjau nė vieno karšto konflikto. Sakyčiau, priešingai, aš gavau daug pritarimo, padrąsinimų, padėkos žodžių. Paprašius pagalbos, man niekas neatsakė, žmonės padeda, kuo kas tuo metu gali. Todėl aš dotnuviams galiu tiktai padėkoti.

Be abejonės, problemų kaimiškojoje seniūnijoje tikrai pakanka, bet su bendruomenių, savivaldybės administracijos, specialistų, stipresnių ūkininkų pagalba gyventojų bėdas stengiamės spręsti.

Darbuotojas turi suprasti ir tikėti tuo, ką daro pats,  aiškiai suprasti, ko iš jo nori vadovas ir jaustis saugus. Vadovas privalo stengtis, kad jo darbuotojas jaustųsi įvertintas teisingai

M. Tvaravičius

– Kokių turite hobių?

– Nuo pat vaikystės domėjausi ir išbandžiau daug sporto rūšių, jaunystėje ir studentavimo laikais žaidžiau vos ne visose sporto šakose, kur yra kamuolys, t. y. futbolas, rankinis, tinklinis ir, žinoma, krepšinis.

Kėdainiuose krepšinio mokiausi miesto VJSM, universitete žaidžiau pagrindinėje VPU „Šviesos“ krepšinio komandoje, bet paradoksas – studentų lygos čempionu tapau kaip tinklininkas (šypsosi).

Visgi pagrindiniu savo hobiu turiu įvardinti medžioklę. Mano senelis ir mano tėtis buvo ilgamečiai medžiotojų draugijos nariai, tėtis kurį laiką vadovavo Dotnuvos medžiotojų klubui. Taigi nuo vaikystės man atrodė, kad jei šeimoje yra vyras, jis būtinai turi būti medžiotojas.

Tik baigęs vidurinę mokyklą, 18-os metų aš jau turėjau išsvajotą medžiotojo bilietą. Žinoma, taip jau yra, kad su metais pačiose medžioklėse dalyvauju kiek mažiau. Tiesiog pradedi kai ką kitaip vertinti, visada pagarbiai žiūriu į tuos žmones, kurie gamtai daugiau atiduoda, nei iš jos pasiima.

Žengdamas į vadinamąjį senjorišką gyvenimo etapą, skeptiškai žiūriu į tuos jaunesnius medžiotojus, kuriais tampama siekiantnaudos, azarto ar adrenalino.

Svarbu yra nuoširdus tikėjimas tuo, ką darai, ir tavo atliekamas darbas pačiam turi būti malonus.

M. Tvaravičius

– Auginate šunį. Kokia veislė? Ką jis Jums suteikia?

– Visą laiką nuo vaikystės mano šeimoje šalia buvo ir yra šuo. Na, šiuo metu yra ir katinas. Šunys mano šeimoje, tiek augant pas tėvus, tiek sukūrus savo šeimą, natūralu, kad buvo medžiokliniai. Pas tėvus augo laikos ir trumpaplaukiai taksai. Pas mane − jagterjerai, šiurkščiaplaukiai foksterjerai. Visi šunys buvo pagalbininkai medžioklėje. Šiuo metu mano namuose gyvena trumpaplaukio foksterjero ir jagterjero mišrūnas. Šis šunelis medžioklėje dalyvauja mažiausiai – tik jei reikia pagalbos išnešti iš vandens telkinio sumedžiotą antį.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Šiuo metu su žmona Ugne gyvename dviese, jau esame įžengę į senelių kategoriją. Vyriausias sūnus Matas mums padovanojo anūką Mindaugą. Vidurinysis sūnus Ugnius gyvena ir mokosi Anglijoje. Jaunėlis sūnus Džiugas tarnauja savanoriu Lietuvos kariuomenėje.

– Kokiomis moralinėmis vertybėmis gyvenate?

– Visada elkis su kitu žmogumi taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Nemeluok visų pirma sau, tada melo išvengsi ir bendraudamas su kitais žmonėmis. Visada žinok, kad pats, kaip ir tave supantys žmonės, pragyvensi tik vieną gyvenimą. Praeities jokiame servise nesuremontuosi, todėl dėl to ir šiandienos nepagerinsi. Tačiau tai, ką darai šią minutę, gali padaryti tavo ir aplinkinių gyvenimą šviesesnį. Todėl šiandien turi pasistengti tai padaryti. Elkis dorai ir tau viskas seksis.

– Koks požiūris padeda, kai būna sunku?

– Stengiuosi niekada nelaikyti savyje blogų emocijų, kas vakarą miegoti žmogus turi eiti laimingas. Karštuoju momentu emocijos gali būti labai stiprios ir neigiamos, bet jos, staiga sukilusios, labai greit ir nuslūgsta. Gyvenime vienokie ar kitokie sunkumai mus lydi visą laiką, bet tai yra gyvenimas.

Šiaip esu optimistas ir su dėkingumu priimu gyvenimą su visomis jo spalvomis ir atspalviais. Turiu principą, kad žmogus turi susitaikyti su blogiausiu galimu scenarijumi, o paskui visa kita yra lengva…

Rekomenduojami video