Didžiausia šimtukininkų vertybė – šeimos ir artimųjų palaikymas

Nors vasara šiais metais prasidėjo anksti, tačiau ja džiaugtis ir atsipalaiduoti galėjo ne visi. Abiturientai visai neseniai, sužinoję jau visus egzaminų rezultatus, lengviau atsipūtė. Tik jų dar laukia stojimai į aukštąsias mokyklas. Džiaugėsi tie, kuriems pavyko iš abitūros egzaminų gauti šimtą balų. Tačiau buvo ir tokių, kurie surinko ne vieną šimtuką.

Egzaminų įvertinimas – keturi šimtukai

„Atžalyno” gimnazijos auklėtinis Martynas Želnys buvo tas vienintelis, kuriam pavyko gauti net keturis šimto balų įvertinimus – chemijos, biologijos, anglų kalbos ir matematikos.

Jo mama, minėtos gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Zita Želnienė, sūnaus pasiekimais labai džiaugiasi.

„Rezultatai puikūs! Ir kaip mama, ir kaip mokytoja tokiais rezultatais labai džiaugiuosi”, – linksmai kalbėjo moteris.

„Kaip Jums pavyko motyvuoti sūnų mokytis, kad taip gerai išlaikė egzaminus?“ – neatsispiriu nepaklaususi.

„Daug veiksnių ir aplinkybių po truputį formuoja vertybinius pagrindus. Iš pradžių labai reikšmingas vaikystės tarpsnis, kai kiekvieno mažo vaiko smalsumas beribis. Tuomet, manau, svarbu nenuslopinti pirmųjų motyvacijos užuomazgų, svajonių. Vėliau bėgantys metai atneša naujas patirtis, išmėginamos įvairios veiklos sritys, pradedama sąmoningai siekti tikslų, – atviravo Martyno mama. – Tada gali įkvėpti sėkmės istorijos, atrastos prasmės įžvalgos, kurios padeda įveikti sunkumus, neleidžia nusivilti.“

Knygos pakeitė tėvų pamokslus

Anot mokytojos, Martynas daug skaitė. O jaunesnėse klasėse knygos, be abejonės, buvo ypač geros auklėtojos ir vertybinio požiūrio formuotojos.

„Jos puikiai keitė vaikams nusibostančius, įkyrius tėvų pamokslus, – šypsojosi Z. Želnienė. – Būtinai turiu pasakyti, kad mano sūnus sutiko ir labai daug puikių žmonių, kurie taip pat rodė pavyzdį, įkvėpė, motyvavo, mokė atsakomybės, pareigingumo – tai buvo ir darželio auklėtojos, ir mokytojos, ir šeimos nariai, ir geriausi draugai. O šilti, geri tarpusavio santykiai kūrė dar palankesnę aplinką. Na, o mes, tėvai, žinoma, visada buvome šalia: mylėjome, padėjome ir pasitikėjome. Taigi palaipsniui susiformavo siekis nuolat tobulėti ir supratimas, kad mokslas yra svarbus ir reikalingas.“

Paklausta, ar buvo sunku kartu su sūnumi „laikyti” egzaminus ir laukti jų rezultatų, Martyno mama sakė, kad labai daug nervintis neteko.

„Mūsų nuostatos ir požiūris sutapo – asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime yra daug svarbesnių dalykų. O sunkiausi ,,namų darbai‘‘ jau buvo padaryti iki egzaminų, per visus dvylika metų, tad dabar laukėm pelnyto įvertinimo, – teigė Z. Želnienė. – Žinoma, reikėjo pasikartoti, susikaupti, buvo ir jaudulio, juk brandos egzaminų rezultatai lemia pasirinkimo galimybes, ateitį.“

Keturių šimtukų nesitikėjo

Pats Martynas egzaminų rezultatais taip pat labai džiaugiasi. Anot jo, tai – ilgo ir nelengvo darbo rezultatai.

„Iš tiesų keturių šimtukų nesitikėjau: po kiekvieno egzamino išsprendęs užduotis žinojau, kad surinksiu nemažai balų, tačiau tiek šimtukų nesitikėjau, – džaiugsmo neslėpė vaikinas. – Esu stipriausias biologijoje ir chemijoje, tad aukščiausius įvertinimus tikėjausi surinkti iš jų. Pasirodo, rezultatai įvairiapusiai: dar ir iš anglų kalbos, ir iš matematikos surinkti geriausi balai (šypsosi). Tad patys gražiausi prisiminimai liks apie prabėgusius metus „Atžalyno“ gimnazijoje ir neišblės nuoširdus dėkingumas mokytojams, padėjusiems pasiekti aukštų mokymosi rezultatų, nuolat skatinusiems tobulėti.“

Mokytis padėjo netradicinės priemonės

Mokslai ir mokymasis, pasak Martyno, jam nebuvo kančia ar prievarta.

„Mokydamasis tik per prievartą tokių rezultatų nebūčiau pasiekęs. Man patiko mokytis ne vieną dalyką, bet gamtos mokslais domėjausi labiausiai. Tad laiką praleidau nenuobodžiai, skaičiau įvairias dalykines knygas, ne tik tas, kurios rekomenduojamos mokykloje, man jos buvo įdomios, – tikino vaikinas. – Aktyviai dalyvavau įvairiose olimpiadose ir konkursuose, domėjausi technologijomis, interaktyvia mokymosi medžiaga, testais, klausimynais, naudojau įvairias aplikacijas išmaniajame telefone, simuliacijas internete, žiūrėjau Youtube video mokomuosius įrašus. Taip dirbdamas nepajutau mokymosi proceso nuobodumo ar sunkumo. Be abejo, kai sprendžiau sunkias užduotis ar nagrinėjau įvairius duomenis, teko mokytis ir tradiciniu būdu – palinkus prie knygų.“

Paklaustas, koks buvo mėgstamiausias dalykas, pašnekovas išskirti negalėjo, tačiau teigė, kad gamtos mokslai traukė labiausiai.

„Labiausiai patinka biologija ir chemija, tad jėgas ir laiką šiems dalykams dalinu pusiau. Šiais laikais, bent jau būnant mokykloje, negalima būti vienpusiu, mokytis arba užsiimti tik viena veikla, – pastebėjo Martynas. – Mano atveju, biologijos neįmanoma suprasti be chemijos pagalbos, o būnant chemiku labai pravartu suvokti, kaip funkcionuoja aplinka.“

[quote author=“M. Želnys“]Mokydamasis tik per prievartą tokių rezultatų nebūčiau pasiekęs. Man patiko mokytis ne vieną dalyką, bet gamtos mokslais domėjausi labiausiai.[/quote]

Nieko keisto, kad ir studijuoti jaunuolis pasirinko ne ką kitą, o gamtos mokslus. Tačiau, kur tai darys, dar neapsisprendė.

„Ketinu studijuoti biologijos ir chemijos mokslų sandūrą – biochemiją. Tai mokslas apie cheminius procesus, vykstančius gyvuosiuose organizmuose, dažniausiai ląsteliniu lygiu, – paaiškino vaikinas. – Jei dėl dalyko abejonių nekyla, tai dėl studijų vietos šiek tiek sunkiau – žvalgausi ir įvairius užsienio universitetus, ir į Vilniaus universitetą.“

Kaip jau Martynas minėjo anksčiau, šiais laikais reikia būti įvairiapusiam. Tai jis patvirtino ir savo laisvo laiko praleidimo būdu.

„Laisvalaikiu groju tenoru (toks muzikinis instrumentas), neseniai pradėjau mokytis groti gitara. Taip pat laisvalaikiu sportuoju bei žaidžiu tinklinį, krepšinį. Ypač mėgstu skaityti knygas, tad labai džiugu, jog pabaigus mokyklą knygų skaitymui liks dar daugiau laiko“, – pokalbį baigė šimtukininkas.

Gyrė mokytojus

Kitas „Atžalyno“ gimnazistas Giedrius Galvanauskas taip pat gavo ne vieną šimto balų įvertinimą. Tačiau vaikinas kuklinosi, kad tokių aukštų rezultatų nesitikėjo.

„Na, tikėjausi iš visų egzaminų surinkti bent 16 procentų, tad lūkesčiai pasiteisino“, – juokėsi Giedrius.

Jį, kaip ir draugą Martyną, labiau domina gamtos mokslai.

„Mokykloje mėgau ne tiek dėstomus dalykus, kiek mokytojus ir draugus, su kuriais galėjau susitikti skirtingose pamokose, nes dažnai maišydavomės srautais. Kai 10 klasėje reikėjo rinktis dalykus, išsirinkau mėgstamus (gamtamokslio kryptis). Kokia prasmė mokytis tai, kas nepatinka? – retoriškai klausė jaunuolis. – Tai jie visi ir yra mano mėgstamiausi, negalėčiau išskirti kurio nors vieno. „Atžalyne“ visi mokytojai moka sudominti dėstomu dalyku.“

Nors vidurinės mokslai baigti, o egzaminai išlaikyti labai gerai, Giedrius sakė, kad apsispręsti, ką toliau studijuos nėra taip lengva.

„Tiesą pasakius, vis dar neapsisprendžiau, ką norėčiau studijuoti, – sakė vaikinas. – Kadangi esu gamtamokslis, rinksiuosi kažką artimo biologijai ir chemijai, bet ką tiksliai, dar sunku pasakyti.“

Svarbiausia – artimųjų palaikymas

Į klausimą, ar daug ir ilgai reikėjo sėdėti prie knygų, kad taip gerai išlaikytų egzaminus, pašnekovas atsakė neigiamai.

„Nepasakyčiau, kad ypatingai daug mokiausi. Tiesiog klausydavau, ką pamokose pasakoja mokytojai, padarydavau namų darbus, o jei nesuspėdavau, visada atsirasdavo kilniadvasiškų klasiokų, kurie leisdavo nusirašyti, – ir vėl nestokojo humoro jausmo Giedrius. – Svarbiausia, kad turėtum palaikymą iš šono. Tai gali būti šeima, draugai, klasiokai, giminės ar panašiai. Išvien su kitais gali pasiekti kur kas daugiau nei būdamas vienas. Mokyklos atveju tas pats. Gerai baigti mokyklą gali tik su kitų pagalba. Vienam irgi įmanoma, bet mažai tikėtina.“

Ypatingos motyvacijos ar prievartos, anot vaikino, iš tėvų jis nesulaukdavo. Atvirkščiai, kaip jis pats sako, turėjo visišką pasirinkimo laisvę.

„Tiesą pasakius, save motyvuoju neįprastai paprastu būdu. Visada visus privalomus darbus atidėlioju paskutinei minutei ir tuo metu veikiu tai, kas man patinka, o ne tai, ką reikia padaryti. Kai jau prispiria būtinybė daryti būtinus darbus, tada kimbu į juos pilnu pajėgumu, nes būna likę mažai laiko. Tokiu būdu nuveikiu tai, kas patinka ir kartu greitai atlieku privalomus darbus, be to, gaunu adrenalino. Viskas labai paprasta, – apibendrino Giedrius. – Tėvai visada leido spręsti pačiam. Galėjau mokytis, galėjau ir nesimokyti – čia mano pasirinkimas. Kai kas nors įsakinėja, automatiškai pasireiškia noras priešintis, o kai sprendi pats, imi suvokti savo veiksmų prasmę.“

Ne svajonės, o tikslai

Kalbai pasisukus apie svajones, vaikinas teigė jų neturintis. Mat svajonės nėra tai, ko reikia norint kažką pasiekti.

„Žmonės dažniausiai turi daug svajonių. Mėgsta pasėdėti, pasvajoti apie tai, ką galėtų pasiekti ar pakeisti. Bėda ta, kad svajonės dažniausiai ir lieka tik svajonėmis, – samprotavo Giedrius. – Aš neturiu svajonių, turiu tikslų. Aš nesvajoju, aš imu ir darau. Žinoma, galima su manimi ir nesutikti, čia tik požiūrio klausimas. Ką tik baigiau mokyklą, vieną tikslą jau pasiekiau, tad dabar teks ieškotis naujų siekių.“

[quote author=“G. Galvanauskas“]Aš neturiu svajonių, turiu tikslų. Aš nesvajoju, aš imu ir darau.[/quote]

Iš Giedriaus pasakojimo galima susidaryti įspūdį, jog tingėti laisvalaikiu jam tiesiog nelieka laiko. Tačiau jis teigia priešingai.

„Laisvalaikiu mėgstu nieko neveikti, o po to dar ir pailsėti, – juokėsi pašnekovas. – Jei rimčiau, mėgstu karts nuo karto paskaityti kokią knygą, moku groti pianinu, esu TRL, AMF komandų nariu, verčiu filmus, serialus, mokykloje lankiau badmintono, informatikos, stalo teniso, liaudies šokių, šaškių būrelius, laboratoriją, buvau „Atžalyno“ krosų komandos narys, dar Kėdainių ligoninėje lankiau jaunųjų slaugytojų studiją, be to, mėgstu auginti vario sulfato, kalio chromo alūno kristalus arba šiaip knaisiotis darže, juk bulvės pačios nepasisodins.“

Svajonę įgyvendins, kai „paaugs“

Kėdainių Šviesioji gimnazija taip pat gali pasigirti auklėtinais, kurie surinko ne po vieną šimtuką. Linas Pocius ir Karolina Juknaitė gavo po du šimto balų egzaminų įvertinimus. Rengiant straipsnį, labai smagu buvo bent minimaliai susipažinti su protingu ir linksmu šių dienų jaunimu. Ne išimtis ir Linas. Paklausus, ar galėčiau jį pakalbinti straipsniui, Linas atsakė: „Galbūt ir galėtumėte užduoti kelis klausimėlius, tik nežinau, ką tikitės išgirsti.”

Kukliai prasidėjus mūsų pokalbiui, vaikinas vyriškai trumpai atsakė į užduotus klausimus. Jis teigia, jog abitūros egzaminų rezultatai pranokę jo lūkesčius. „Labai džiaugiuosi rezultatais, gal šimtukų ir nesitikėjau, bet žinojau, kad bus arti“, – džiaugėsi jaunuolis.

Mėgstamiausi dalykai, pasak Lino, buvo matematika ir informatika. O studijuoti labai toli nuo namų nebėgs, nes jis Kauno technologijos universitete (KTU) pasirinkęs programų sistemas.

Linas kaip ir prieš tai kalbėjęs Giedrius teigia, ypatingai daug laiko mokslams neskyręs. O svarbiausia buvo ir yra tėvų ir artimųjų palaikymas.

„Mokyklą baigiau gerai, nes savaitę prieš kiekvieną egzaminą pasimokiau iš peties, o šiaip tai nebuvo taip, kad labai daug laiko skirčiau mokymuisi: per savaitę daugiausiai kelias valandas (čia kalbu apie namų darbus visokius) – kažkaip pakako, – juokėsi vaikinas. – Kai mokiausi, visad žinojau, kad kuo geriau išlaikysiu egzaminus, tuo lengviau man bus toliau planuoti savo gyvenimą. Tai tokia ir buvo motyvacija. Tėvai visad pagiria, kai kažkas pasiseka, nesmerkia, jeigu nepavyksta.“

Kalbant apie svajones, Linas vėl nestokojo humoro ir vieną sau pasižadėjo įgyvendinti vėliau.

„Kažkokių grandiozinių svajonių neturiu, – susimąstė vaikinas. – Vieną gal – nuo vaikystės svajojau apie motociklą, bet čia, kai paaugsiu ir pats sau pasidovanosiu.“

Fizika sudomino mokytojas

Vienintelė iš kalbinto ketverto mergina Karolina Juknaitė kaip ir Linas baigė Šviesiąją gimnaziją. Esamais egzaminų rezultatais ji taip pat labai džiaugiasi tačiau padebesiais neskraido.

„To ir tikėjausi, nes man stojant į universitetą reikia aukštų balų. Įstojau į Anglijoje esantį, University of Manchester, Aerospace Engineering with Management (liet. Aeronautikos inžinerija ir vadyba). Tačiau šimtukų per daug nesureikšminu, – kalbėjo Karolina. – Iš esmės nematau jokio skirtumo, ar mokinys gavo 100, ar 99. Didelę įtaką egzaminų rezultatams daro tos dienos nuotaika, savijauta ar jaudulys.”

Anot merginos, egzaminai – tai savotiška loterija. Arba pasiseks, arba ne.

„Tad tai, kad esu viena mergina tarp trijų vaikinų rajone, gavusių daugiau nei vieną šimtuką, nieko nepasako apie tai, kam – berniukams ar mergaitėms pavyko egzaminus išlaikyti geriau. Juk niekas nelygino tų, kurie gavo kiek mažiau nei šimtą, tiesa?“, – svarstė pašnekovė.

Aukščiausius egzaminų rezultatus, pasak Karolinos, ji gavo iš tų dalykų, kuriuos mokėsi papildomai. Anglų – Kalbų mokykloje, fiziką – papildomo ugdymo mokykloje „Fizikos Olimpas“, informacines technologijas – Suaugusiųjų ir jaunimo centre. Tačiau, kaip ji pati sakė, dar didesnę įtaką tokiems rezultatams daro įkvepiantys ir palaikantys mokytojai.

„Vienas tokių, labiausiai nulėmusių mano studijų kryptį ir įskiepijusių meilę fizikai – Šviesiosios gimnazijos fizikos mokytojas Renoldas Klimavičius. Jo dėka fizika ne tik tapo mano mėgstamiausiu dalyku, bet ir ateities perspektyva, – mokytoją gyrė buvusi moksleivė. – Savęs motyvuoti man beveik nereikėjo. Man buvo pačiai smagu pasiekti aukštų rezultatų mokykloje, o ir pats mokslas mane visada labai domino. Tad pamokose užtekdavo įdėmiai klausytis ir papildomų pastangų ruošiantis kontroliniams niekada nereikėjo.“

Karolina: „Mokytis Lietuvoje būtų per daug saugu“

Karolina džiaugėsi, kad mokslai neatėmė laisvalaikio ir jį galėdavo skirti šeimai, draugams, pramogoms ir užklasinėms veikloms, kurių dauguma susijusios su mokykla. „Kai darai tai, kas tau pačiam įdomu, tada nereikia ieškoti papildomos motyvacijos. Tiesa, mano tėvai nuo mažumės skatino siekti aukščiausių rezultatų ir išugdė norą gerai mokytis, jiems už tai aš esu dėkinga, – gerų žodžių tėvams negailėjo mergina. – Šiuo metu didžiausias noras yra nepalūžti studijuojant užsienyje, toli nuo savo artimųjų ir, žinoma, pabaigti universitetą. O kaip viskas klostysis toliau, sunku numatyti. Tik laikas parodys.“

Paklausta, kodėl nesirinko panašių studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete, Karolina buvo atvira: „Labai norėjau į užsienį, ten ir lygis atrodo aukštesnis ir šiaip iš komforto zonos labai išeini. Per daug saugu būtų mokytis Lietuvoje. VGTU man kaip pats universitetas nepatinka. Dar galvojau apie KTU, bet Kauno nemėgstu. Daug susidėjo visko ir apsisprendžiau į užsienį. Norėjosi kažkokio labai didelio iššūkio.“