Debiutinis Mildos Augustaitytės darbas žiūrovų sielas virpina ne juokais

Jaunųjų kraštiečių talentai stebina, o įvertinimai verčia didžiuotis

Agota SPIEČIŪTĖ

Kėdainietė Milda Augustaitytė su savo studentišku darbu pernai debiutavo didžiojoje kino scenoje ir nuskynė svarbiausius respublikinius laurus. Trumpametražis dokumentinis filmas ,,Numeris vienas“ yra 15-os minučių akistata su vaikų išgyvenimais, į kuriuos juos įstumia suaugusieji ir viena iš populiariausių meno industrijų. Galimybę išvysti jos sukurtą filmą kėdainiečiams padovanojo ,,Sidabrinių gervių“ rengiamas naktinis kino festivalis.

Mes, žiūrovai, vėsią vasaros naktį jaukiai sėdėdami po šildančiais pledukais net nenumanėme, kad pateksime į svetimų išgyvenimų kupinas 15 minučių. Ekranas prikausto mintis, o žvilgsnis nuo atvertų skaudulių nejučia krypsta į šalį. Vienu metu baisu, gėda, gaila.

Pagrindinis filmo herojus dvylikametis Arianas su partnere Emilija ruošiasi Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionatui. Kaip ir viskas paprasta, bet jauna perspektyvi režisierė, pamato ir labai švelniai bei subtiliai į dienos šviesą ištraukia sudėtingiausias ir galbūt paslaptingiausias sportinių šokių patirtis ir dramas.

Dar būdami visai vaikai būsimi šokėjai jau privalo perprasti arba suvaidinti vaidmenis, kurie jiems nesuprantami, svetimi, o matant iš ekrano – ir mums tampa dramatiškai bauginantys. Ir netgi tokios didelės aukos dar neužtenka norint laimėti čempionų vardą.

Kaip sako Mildos tėtis verslininkas Arvydas Augustaitis, šis filmas yra ant ribos. Tačiau jame jokios ribos nėra peržengtos, o palikti prasmingi nutylėjimai leidžia apmąstyti savo patirtis: kiek per anksti ko nors imamės, kiek daug užkrauname vaikams, ką reikia paaukoti dėl tikslų ir ar tai mūsų pašaukimo kelias.

Pramoginių šokių industrija, kelianti aistras, tik gražus paveiksliukas. Nuo jos itin paprastai, bet talentingai filme pateiktos kasdienybės esi verčiamas spirgėti kėdėje ir jaustis nejaukiai. Todėl aišku, kad jauna mergina itin drąsiu savo temos pasirinkimu kinematografiniais sprendimais stoja į akistatą su įtakingaisiais.

Filme autorė nei kaltina, nei priekaištauja, bet leidžia pamatyti tai, kas kasdien taip ryškiai viešai nebūna matoma ant parketo, lengvai praveria užkulisius, kuriuose atima žadą.

,,Labai smagu, kad į dokumentiką atkreiptas dėmesys. Smagu, kad žiūrovai atrado kažką sau artimo“.

M. Augustaitytė

,,Arianas turi išskirtinę charizmą, kurią iš savęs spinduliuoja. Tai jam labai padeda šiame sporte, – apie savo herojų pasakoja Milda. – Tai, kas įvyko konkurse, yra labai apmaudi situacija. Daugelis mato, kad tai bene stipriausia pora, bet dėl kažkokių principų ir taisyklių nusprendžiama kitaip. Kaip su tuo susitaikyti ir šokti toliau?“

Režisierė neslepia, kad jai buvo įdomu stebėti herojus.

,,Mane stebino, kad Arianas šokių aikštelėje visada pasitempęs ir susikaupęs. Lyg mažas suaugėlis. Apskritai, sportinių šokių pasaulis, augindamas savo šokėją nuo pačių mažiausių dienų, sakyčiau, skatina jį bręsti anksčiau laiko. Skatina mąstyti apie dalykus, kurie daugiau būdingi suaugusiųjų pasauliui. Kaip vaikai tai perima ir transformuoja į šokį – neįtikėtina“, – sako režisierė.

Tas sąmyšis visą laiką ir lydi žiūrint filmą. Tai labai gerai atskleidžia kadrai, kai aiškinamas vyriškumas, viliojimo menas, savęs pateikimas, o mums prieš akis – tyras vaikiškas veidas. Iš vienos pusės tai glumina, o iš kitos anksčiau skatina mąstyti ir suvokti įvairius dalykus.

Dokumentiniame filme daugiau laisvės

Studijų metu Milda gaudavo visokių užduočių. Teko kurti ir vaidybinį kiną.

,,Man vaidybinis kinas patinka. Neatmetu jo galimybės. Tačiau natūraliai išėjo, kad pasižymėjau dokumentikoje, matyt, šie darbai buvo sėkmingesni. O gal ir mano pačios polėkis stipresnis šiame žanre. Man patinka pats dokumentikos kūrybinis procesas. Esminis skirtumas, kad vaidybiniame kine dirbi pagal tikslų filmo planą, o dokumentiniame kine daugiau laisvės. Tai tarsi tyrimas, kurio metu pakeliui atrandi naujų dalykų, nukreipiančių tave kuria nors linkme“, – sako Milda.

Dokumentinio kino kūrėjas turi pagrindinę temą, tikslą, bet darbo pradžioje nežino, kaip ji dar gali pakrypti nuo to, ką pamatysi ar išgirsi pradėjęs filmuoti. Ir filme „Numeris vienas“ Mildai teko priimti netikėtus spontaniškus sprendimus, ko tikrai nebūtų apgalvojusi. Pavyzdžiui, mikrofono užsegimas treneriui, nors buvo manyta jį prisegti šokėjui, bet paaiškėjo, kad tai trukdys, todėl neįmanoma to padaryti. Būtent šis vietoje ir greitai priimtas sprendimas padiktavo svarbią filmo koncepciją – treniruočių ir konkurso metu girdimi tik suaugusieji, o matomi tik vaikai.

,,Filmas laimėjo, nes nėra nuskriaustosios pusės“.

M. Augustaitytė

Svarbiausia – pojūtis

,,Kūryboje svarbus pojūtis, intuicija. Svarbiausia nepamesti temos. Jeigu tai tarnauja temai, svarbu laiku pajausti ir priimti į kūrybinį procesą, o jeigu ne, tuomet atsidedi medžiagą ateičiai, kaip galimybę kitiems filmams“, – atvirai kūrybiniu ir darbo procesu dalijasi režisierė.

Pojūtis ir subtilumas, net prieiga prie herojaus tikrai yra Mildos stiprioji pusė. Savo herojus ji pamato tiesiog atsitiktinai, o vėliau imdamasi darbo, labai taikliai surenka detales, iš kurių suriša jausmingą ir prasmingą pasakojimą.

,,Įprastai dokumentiką kuriant svarbi proceso dalis yra užmegzti ryšį su savo personažu. Tačiau su šiuo filmu buvo kiek kitaip. Viskas įvyko labai greitai. Tik nusprendę filmuoti, iškart patekome į šokių konkursą, kuriame filmas gimė priešais mūsų akis. Tad labiau likome nebyliais stebėtojais“, – sako jaunoji režisierė.

Svarbu, kad filmas paliestų žiūrovą

,,Tas smalsumas sužinoti, ką norėjo savo filmu pasakyti kūrėjas, yra suprantamas, tačiau man asmeniškai smagiau, kai filmas kalba už save. Svarbiausia, kokį jausmą filmas paliko, ar tai palietė asmeniškai. O kokią žinutę išsineš žiūrovas – priklauso nuo kiekvieno asmeniškai“, – sako M. Augustaitytė.

Jai patinka žiūrėti savo filmus kartu su žiūrovais, kad išgirstų jų reakcijas, pamatytų, kokias vietas pastebi žiūrovas, į ką sureaguoja.

,,Mėgstu savo darbą“

Žiūrovams ir meno mėgėjams kinas dažniausiai yra pramoga. Jaudinanti, paveiki, bet tai ne darbas, o laisvalaikis. Kas yra kinas Mildai ir kas jai yra laisvalaikis?

,,Nelaikyčiau kino tik darbu. Aš lygiai taip pat žiūriu filmus ar serialus savo laisvalaikiu. Ir pati filmų kūryba nėra tik darbas. Smagu dirbti, būti komandoje. Kiekviena išvyka ką nors filmuoti yra kaip smagus nuotykis, kurio metu patiri kažką naujo ir įdomaus“, – sako Milda. 

Režisierės Mildos Augustaitytės – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studijų bakalaurės (vadovas Audrius Stonys) –  2023 metais sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas „Numeris Vienas“ 17-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pripažintas geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu, o nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinę gervę“ pelnė  už geriausią Metų studento darbą.

Aut. past.

Mokosi susidraugauti

O kaip tvarkytis su užplūdusia šlovės valanda? Filmui laimėjus geriausios nacionalinės konkursinės programos titulą 17-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje Milda buvo dar studentė.

,,Aš dar mokausi susidraugauti su šia dalimi. Yra ir nerimo ir jaudulio. Man viskas labai nauja. Suprantu, kad tai svarbi režisieriaus dalis – reprezentuoti savo kūrybą, atsakyti į klausimus. Esi savo kūrinio veidas, bet man užtruks, kol tai prisijaukinsiu“, – kukliai sako Milda.

M. Augustaitytė dar būdama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studijų studentė ėmėsi labai kruopščiai dirbti. Jos kurso vadovas buvo Audrius Stonys. Būdama II kurso studentė Milda, kaip ir kiti, gavo užduotį sukurti dokumentinį filmą pasirinkus temą, kuri rūpi. Iš to atsirado „Numeris vienas“. Įvertinimai driokstelėjo rimtai. Režisierės Mildos Augustaitytės – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaizdo režisūros studijų bakalaurės (vadovas Audrius Stonys) – 2023 metais sukurtas trumpametražis dokumentinis filmas „Numeris Vienas“ yra jos debiutinis filmas, kuris 17-ajame Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje pripažintas geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu, o nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinę gervę“ pelnė už geriausią Metų studento darbą.

,,Labai smagu įvertinimas, kad į dokumentiką atkreiptas dėmesys. Smagu, kad žiūrovai atrado kažką sau artimo. Buvo žmonių, kurie atgamino savo pačių jausmus iš jų patirčių sportiniuose šokiuose“, – sako Milda.

Iš kur talentas?

Paklaustas, kaip susiformavo dukros talentas A. Augustaitis sako, kad abi jų dukterys augo labai laisvoje kūrybiškoje aplinkoje ir visada turėjo atvirą, pasitikėjimu grįstą pasirinkimo laisvę. Iš tėvų pusės nebuvo spaudimo mokytis, kad tik mokytis. Ar be prasmės daryti kitus dalykus.

,,Mes niekaip neprieštaravome jų pasirinkimams, todėl per daug nekreipėme dėmesio į tai, kas vyksta“, – apie dukros pasirinktą profesiją sako Mildos tėtis.

Kitaip sakant, šeima nedarė spaudimo, tačiau asmenybės auginimas ir stiprinimas visada buvo  prioritetas, kaip ir formuojama vertybių sistema, kuri leidžia augti bet kokioje srityje, kiekvieną iš jų priimant kaip visiškai tinkamą ir reikalingą.

Reikia pridurti, kad pats A. Augustaitis daugybę metų nesiskiria su fotoaparatu ir be perstojo filmuoja bei fotografuoja. Įranga jų namuose visada buvo prieinamoje vietoje. Normalu, kad vieną dieną į ją buvo natūraliai atkreiptas dėmesys. Pati gi Milda viename iš savo interviu yra sakiusi, kad ir mokykloje įvyko jos pažintis su kinu.

Filmo „Numeris Vienas“ režisierė Milda Augustaitytė, operatorius Dominika Pieczulis, garso režisierius Agatas Savickis, prodiuseriai Milda Augustaitytė, Ingrida Danilovaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademija.

Aut. past.

Neišdiskutavo

Vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ keliaudamas per Lietuvą rugpjūčio 9 dieną buvo įsikūręs Kėdainių Rotušės kiemelyje. Tik Kėdainių kultūros centro dėka vėlyvą naktį susirinkę žiūrovai galėjo pamatyti šį labai svarbų filmą, nes peržiūrai Kultūros centro buvo atrinkti būtent Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ filmai nominantai ir laureatai.

Dar kartą pasitvirtino Nedos Malūnavičiūtės neseniai Kėdainiuose prieš koncertą pasakyti žodžiai, kad labai svarbu, kas mažuose miesteliuose parenka atlikėjus, kūrėjus ir įvertina siūlomas programas. Renginį vedė kraštietė aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė. Plačiau apie jaunos režisierės filmą vedėjai pristatyme nediskutavo, nors tai itin jautrus momentas vietos bendruomenei. Vien tik paminėjus, kad filmo kūrėja iš mūsų miesto per auditoriją nusirito netikėtumo šūksniai ir atodūsiai. Subtilumo tokiems pristatymams reikia nė kiek ne mažiau, kiek to įdeda kūrėjai, kurdami paveikų filmą.

Jau po renginio paklaustas apie kėdainietės filmą, pristatyme dalyvavęs režisierius, scenaristas ir prodiuseris Romas Zabarauskas apie jaunos režisierės darbą sakė:

„Numeris vienas“ dokumentuoja dvylikamečio šokėjo Ariano iššūkius. Pirma mintis žiūrint šį filmą – atskleistas sunkus talentingų vaikų, spaudžiamų siekti savo tikslų, pasaulis. Tačiau man atrodo svarbu šį filmą perskaityti ir kaip lyties performatyvumo metaforą. Pastaruoju metu mūsų visuomenė itin įsiaudrinusi lyčių klausimais, o čia matome jauną berniuką, spaudžiamą demonstruoti „vyriškumą“, jo partnerę – „moteriškai“ gundyti. Lyčių stereotipai, išryškinti šokio kodų, atrodo akivaizdžiai primesti, nesuvokiami patiems vaikams, dirbtini. Bet juk lygiai taip pat vaikai verčiami atitikti suaugusių nustatytas roles ir už šokio aikštelės ribų. Milda Augustaitytė sumaniai atskleidžia tokį spaudimą, priversdama dėl jo pasijausti nejaukiai“.