Daugiau nei mėnuo kare: kas vyksta Kėdainiuose

Jorūnė LIUTKIENĖ

Rusijos neteisėtai pradėtas karas prieš Ukrainą, bombardavimas ir agresija trunka jau daugiau nei mėnesį. Kaip mes, būdami ES ir NATO nariai, atliekame savo pareigą Kėdainių rajone Ukrainos žmonėms, kas per tą laiką įvyko pas mus, kaip įsitraukė rajono bendruomenė, ką veikia politikai ir ką daro žmonės, kalbamės su vicemeru, visuomenininku Pauliumi Aukštikalniu.  

– Karo Ukrainoje klausimu užėmėte aiškią poziciją? Ėmėtės lyderystės?  

– Dariau, ką reikėjo. Niekas turbūt ir nesitikėjo kažkieno vieno lyderystės, bet toje situacijoje visi ėmėsi veikti. Aš pats 2020 metais kilus pandemijai buvau visiškai žalias politikas, tačiau tie 2 metai, kai reikėjo padėti žmonėms, viską organizuoti, kurti naujas struktūras, įstaigas ir tvarkas, labai išmokė koncentracijos, drąsos priimant sprendimus ir ieškant sinergijos. Todėl visą savo sukauptą gerąją patirtį aš asmeniškai panaudojau ir šioje situacijoje.

Manau, kad dabar visiems mums nebuvo taip sunku organizacine prasme, nes gana gerai buvome išsitestavę savo bendruomenės pajėgumus, puikai žinojome, kas ką gali, kas kurioje srityje yra stiprus. Turėjome ir besiformuojantį savanorių tinklą. Jeigu per pandemiją savanorystei dar lyg reikėjo pavyzdžio, įsibėgėjimo, tai dabar, mano manymu, kiekviena organizacija, įstaiga po pandeminės patirties ir iššūkių jautėsi stipri ir labai savarankiška veikti. Iš karto išryškėjo jų veidas, tikslai, kryptys.

– Bet juk buvo sunku?

– Visiems dabar labai sunku emociškai, nes išgyvenimai pirmosiomis dienomis buvo tikrai labai sunkūs, slegiantys. Gerai, kad tų pirmųjų dienų paralyžius nepaveikė organizacijų lyderių. Pradėjome nuo bendros Ukrainos palaikymo akcijos ,,Laisvė šviečia“ Didžiosios Rinkos aikštėje, kuri žmonių atsiliepimu buvo labai paveiki ir telkianti, atvira nuomonėms, maldai. Galbūt net pirmą kartą bendruomenė taip viešai išsikalbėjo. Kiekvienas pasisakęs kalbėtojas buvo unikalus savo patirtimi ir požiūriu. Ir tai sutelkė mus dar labiau. Visi kartu pasijutome stipriau ir drąsiau. Tokios patirtys ir išgyvenimai neįkainojami ir nepamirštami.   

– Kokia situacija pas mus, kiek jau atvyko žmonių?

– Šiuo metu, kai kalbamės, rajone, kiek savivaldybei žinoma ir čia užregistruota, yra apgyvendinti 168 asmenys, iš jų 66 vaikai, 52 iš jų jau lanko mokyklas ir darželius. Tik 7 kol kas yra lankantys darželį ikimokyklinukai. Kiti dar būna su savo mamomis. Bet jau rytoj bus kiti skaičiai. Jie didėja.

– Ką geriausiai daro mūsų bendruomenė?

– Mūsų bendruomenė yra labai stipriai susitelkusi į pagalbą ukrainiečiams ir, kai tą pamačiau, vos antrą karo savaitę įvardiju kaip aukščiausią pagalbos atvykstantiems žmonėms ir Ukrainai  parengtį. Tempas, kurį parodė Kėdainių samariečiai, Moterų krizių centras su Daiktų banku, rajono Ūkininkų sąjunga ir kitos įmonės bei organizacijos, yra labai didelis. Dėl to ir pagalba nestringa. Žmonės tvarko neįmanomus kiekius suaukotų daiktų. Išvežta daugybė paramos daiktais, maistu. Labai operatyviai užpylus paaukotus degalus išleisti į Ukrainą pilnai pakrauti vilkikai.  

Prisideda ir  Kėdainių Šv. Juozapo parapijos „Caritas“, „Maisto bankas“, Moterų LIONS klubas, Policijos rėmėjai, verslas. Netrukus įsikurs ir Lietuvos raudonojo kryžiaus filialas su savo kuratore Kėdainiuose. Dabar ieškome jiems tinkamų sandėliavimo patalpų. Bus dar vienos rankos į pagalbą.

Mūsų bendruomenės, organizacijos atsiliepė į visus kvietimus: Josvainių ir Kunionių žmonės pynė kamufliažinius tinklus, bendruomenės pirko mokyklines prekes. Moterų krizių centras ir Švietimo pagalbos tarnyba pradėjo teikti ir psichologinę pagalbą. Žmonės seka informaciją ir reaguoja į visus prašymus. Tokia visapusiška pagalba yra labai efektyvi ir kryptinga.

Kultūros centras su rėmėjų pagalba įrenginėja laisvą butą. Vilainių skyrius per tradicinį šokių festivalį „Kaziūnės suktinis“ rinko lėšas Ukrainai paremti. Įspūdingas buvo jaunųjų J. Gruodžio konservatorijos absolventų ir studentų Mortos Čepaitės, Elzės Kaziukonytės, Ugnės Čepkauskaitės ir Povilo Neliupšio paramos koncertas Rotušėje. Tai buvo sveikintina jų pačių iniciatyva. Aš visko dabar negaliu net suminėti.  

– Ar visi vienodai įsitraukę?

– Bendraudamas su žmonėmis matau, kad vis besitęsiant karo situacijai, visi susitelkę ir nusiteikę ilgai veiklai, ir toks požiūris yra teisingas. Žinau, kad kiekvienas prisideda, kaip jis gali ir neįsitraukusių žmonių pas mus, drįstu sakyti, beveik nėra. O jei ir yra, tai aš neabejoju, kad jie prisidės lemiamu momentu: kai kitų jėgos išseks arba labai kažko trūks. Tai normalu. Pakeisdami vieni kitus, mes būsime pasirengę ilgai padėti kitiems.  

Kiekvieno žmogaus parama, kiekvienas indėlis svarbus, ypatingai tų žmonių, kurie parsiveža savo artimuosius, draugus, juos globoja, ir tie, kurie tiesiog aukoja pinigus. Kai kurie tai daro tyliai, nors kalbėti apie tai reikia, kad būtų pavyzdys ir įkvėpimas kitiems. 

Ir dabar pagal poreikius renkamos medicininės, higienos priemonės, šilti drabužiai. Jeigu dar kažkas norite padėti, galite kreiptis į visas veikiančias organizacijas, į savivaldybę, mes jus nukreipsime.

– Kokie iššūkiai jau įveikti?

– Labai greitai pamatėme, kad reikia daugiau koordinuoti veiksmus, kad nedarytume to paties. Dar pirmomis karo savaitėmis tam sukūrėme grupę socialiniame tinkle – „Pagalba ukrainiečiams Kėdainiai“.

Tą patį išsakė ir nevyriausybinės organizacijos. Įsiklausėme į jas. Dabar jų iniciatyva susitinkame kas savaitę ir pasitariame dėl bendrų veiksmų.

Savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kacevičius savo ruožtu subūrė savivaldybės specialistus, paskirstė jiems sritis ir jie koordinuoja savivaldybės veiksmus.

Dabar jau kuriame informacijos centrą M. Daukšos viešojoje bibliotekoje. Veikiame greitai, orientuojamės besikeičiančioje situacijoje.

Išleidome informacinį lankstinuką. Turima informacija dalinamės socialiniame tinkle. Aš ir pats skelbiu naujienas bei atsakau į klausimus.

– Kokia parama teikiama?

– Vyriausybė tik pastarąją savaitę patvirtino išmokas ir lietuviams, priėmusiems ukrainiečius, ir ukrainiečiams. Lenkai tai padarė greičiau.

Lietuviams nuo balandžio 1 d. bus kompensuojama už komunalines išlaidas nuo antrojo apgyvendinimo mėnesio. Šiuo metu iš karto pretenduoti į jiems priklausančias išmokas gali tik lietuviai, globai paėmę ukrainietį nepilnametį vaiką. Vėliau bus skiriamos Vyriausybės numatytos išmokos. Teisės aktai jau paruošti, keli dar ruošiami.   

Iš savivaldybės ukrainiečiams dabar galime skirti vienkartinę piniginę socialinę paramą. Į mūsų komisiją praeitą savaitę kreipėsi 25 ukrainietės, kurios su mažamečiais vaikais atvyko į mūsų rajoną bėgdamos nuo karo. Dar prieš planuojant posėdį buvo 8 prašymai. Susirinkus jau svarstėme visus 25. 

Prašymus skaitant matosi, kokia visų beviltiška situacija. Paskyrėme išmokas po 120 eurų visoms, nes reikia suprasti, kad atvykusių žmonių piniginėje yra lygiai nulis eurų, o ant pečių dažniausiai vieni drabužiai.

Kai kurie iš savo darbdavių negali gauti jokių piniginių pervedimų ar atsikaitymų, nes suprantama, kad viskas sutrikę.

Moteris pasakojo istoriją, kaip jos darbdavys, važiuodamas iš darbo namo keliu, po įvykusio bombardavimo buvo atskirtas nuo kranto ir atsidūrė saloje be nieko.

Žmonėms reikia visko. Jie pradeda gyvenimą nuo pradžių, bet su mūsų pagalba, todėl jiems kažkiek lengviau.  Šeštadienį kartu su mūsų visuomeninio judėjimo ,,Mūsų krašto sėkmei“ žmonėmis taip pat surinkome pinigų būtent tokioms šeimoms. 

– Ką padarė politikai?

– Aš labai didžiuojuosi, kad nuo mūsų frakcijos tarybos narys Romualdas Gailiūnas pasiūlė nutraukti bendradarbiavimą su dviejų šalių Baltarusijos ir Rusijos miestais partneriais. Tai buvo neeiliniame Tarybos posėdyje vos už kelių dienų po Rusijos įsiveržimo.

Ir mes buvome vieni iš pirmųjų šalyje, adekvačiai sureagavę į įvykius diplomatine politine kalba. Savo solidarumą su Ukrainos tauta išreiškėme dar vasario 23-iąją apšviesdami Rotušę Ukrainos ir Lietuvos vėliavų spalvomis. Dar tame pačiame tarybos posėdyje inicijuotas rezoliucijos, kurią patvirtinome visi vienbalsiai, atsiradimas.

Vėliau Darbo partija pasiūlė skirti finansinę paramą mūsų miestui partneriui Ukrainoje Melitopoliui. Jis bene vienas iš pirmųjų atsidūrė rusų kareivių taikiniuose. Paskyrėme 50 000 eurų. Tik dalis jų jau nukeliavo į Melitopolį. Dar vėliau Tėvynės sąjunga kvietė vykti į mitingą Vilniuje ir taip prisidėti prie pagrobto Melitopolio mero išvadavimo. Bet ne politikų veiksmai svarbiausi. Įkvepia ir solidarūs mūsų aktyvių, pilietiškų, kultūros žmonių sprendimai.

Geras pavyzdys − Kėdainių kultūros centro Vilainių skyriaus vyresniųjų liaudiškų šokių grupė ir jos vadovė, Kultūros premijos laureatė Virginija Čereškienė-Beviršė po karinės atakos Ukrainoje  atsisakė dalyvauti VIII tarptautiniame konkurse „Скрыжaванни. Минск“ Baltarusijoje. Taip jie aiškiai išreiškė savo požiūrį ne tik į Rusijos, bet ir Baltarusijos veiksmus palaikančius agresorių ir neteisėtą taikios šalies užpuolimą.

Tokių mažų, bet labai pilietiškų poelgių yra ir daugiau. Tai mūsų protestas. Taip mes dalyvaujame šiame kare.

– O ką pastebite negatyvaus?

– Skaudžiausiai priimu „raganų medžioklę“. Kai girdžiu ar skaitau socialiniame tinkle tuos agresyvius viešus pasmerkimus, kartais parašytus net su dalele pasitenkinimo, pagalvoju, ar tikrai žmonės jaučia malonumą ieškodami krislo kitų akyse ir visiškai nieko nematydami savojoje. Aš jiems pavydžiu tokio skaidrumo ir dorumo. Tai rodo ne smerkiamųjų, o mūsų pačių būklę.

Suprantu, kad karo akivaizdoje galima ir pasimesti, bet man atrodo, kad kiekvienas pasmerktasis greičiau tampa atstumtuoju, kuris dar blogiau ir agresyviau elgsis. Nesiūlau remti ar pritarti. Nepirkite, nebendraukite, jei nepritariate kai kurių žmonių požiūriui, raskite jūsų požiūrį palaikančius, bet nesimėgaukite pasmerkdami, menkindami, niekindami  – tai atsisuks ne tik prieš jus, bet ir prieš mus visus. Pasekmės bus irgi skaudžios.

– Ką siūlo čia atvykusiems ir nors kiek atsigaunantiems ukrainiečiams mūsų bendruomenė?

– Akademijos kultūros centras jau kviečia nemokamai į renginius, privatus vaikų kambarys ,,Krokolandas“ vaikus kviečia pramogauti. Kaip tik praeitą savaitę susirinko didesnis būrys vaikų. Jie vieni pirmųjų man pasakė, kad siūlo savo paslaugas nemokamai – tai didelė parama. Tai pavyzdžiai, bet reikia suprasti, kad organizacijos reaguoja lanksčiai.

Tikrai manau, kad bet kur pasikvietę ukrainiečius, kuriuos globojate, su organizatoriais sutarsite. Nemanau, kad būtina pasiskelbti ar pranešti kažkaip ypatingai. Sutarkime visi, kad pagal nutylėjimą savo bendruomenėje tuo, kuo galime leisti pasinaudoti, leidžiame pasinaudoti nemokamai. 

O vaikų integracija yra aktualus klausimas. Reikia pasakyti, kad išeičių dar ieškome. Net 14 popamokinės veiklos arba užimtumo jaunimui organizacijų siūlo 26 skirtingas programas, tačiau kol kas jose dalyvauja tik 7 vaikai, o ukrainiečių vaikų, lankančių bendrojo ugdymo mokyklas ir darželius, rajone yra net 52. 

Daugiausia susidomėjo Kalbų mokyklos pasiūlytomis programomis. Tai čia dar teks padirbėti, kaip ir kur įtraukti vaikus, ką jiems pasiūlyti ir išsiaiškinti, kas patiktų.

– Kokios galimybės įsidarbinti užsieniečiams?

– Situacija labai dinamiška ir kintanti. Rajono verslininkai yra pasirengę priimti dirbti ukrainiečius – tai svarbiausia. Paskutiniais duomenimis, siūloma apie 40 darbo vietų.

Ko gero, vieni pirmųjų jau įdarbino ukrainietes moteris ,,Agrošiltmaniai“.

Bendrovė „Rivona“ gali priimti net 10 žmonių. Tokios didesnės bendrovės kaip Kėdainių konservų fabrikas jau įdarbino 2 ir dar 6 žmones galėtų įdarbinti, Krekenavos agrofirma, „LTP Texdan“, ,,Baltic fish export“, ,,Vikeda“ siūlo maždaug iki 5 darbo vietų. Tiek pat – ne mažiau kaip 5 darbo vietas – gali pasiūlyti ir rajono ūkininkai. Po vieną kitą darbo vietą atsiranda ir kitur.

Labai praktiškas patarimas – jeigu jūsų globojami žmonės nori įsidarbinti, tiesiog kreipkitės į pačius darbdavius arba į Turizmo ir verslo informacijos centrą, Užimtumo tarnybą arba savivaldybės administraciją.

Svarbu, kad sąlygos priimti į darbą yra daug lengvesnės ir paprastesnės; gali dirbti be leidimo, nereikia mokėti lietuvių kalbos.

– Tačiau dalis verslo ir pats dar nežino, ar turės galimybę dirbti…

– Kovo 18 dieną labai aiškiai pamatėme ir ekonominius pasikeitimus, kurie palies ir mūsų įmones. Kai kovo 18 dieną bendrovės ,,Lifosa“ gamybos direktorius Tomas Janonis Ekstremalių situacijų komisijos posėdyje pristatė konkretų šios gamyklos stabdymo planą, ne vienam atėmė žadą. Tada akivaizdžiai pamatai karo pasekmes ir mūsų bendruomenei. Visi esame paveikti. Nutrūksta ir šilumos tiekimas ,,Panevėžio energijai“. Visa tai palies ir paveiks mus. Todėl ir nebelieka jokių abejonių, kad visas pasaulis turi susivienyti ir sugriauti Putino planus.  

– Ar mes esame kare?

– Taip. Mes esame kare, nes kasdien matome atvykstančius žmones iš vis stipriau bombarduojamo ir vis labiau nuniokoto krašto. Mes Lietuvoje kariaujame ekonominį, informacinį karą, karą dėl pagalbos Ukrainai ginklais ir diplomatinėmis priemonėmis. 

O Kėdainiuose mūsų karas yra pastovėti už kiekvieną moterį, vaiką, senolį, kurie atvyksta ieškodami pagalbos būtent pas mus. Paremti, priglausti ir apsaugoti juos.