Dangaus paslaptys jaunuolį nuviliojo į meteorologijos pasaulį

Pasaulinė meteorologijos diena skirta atkreipti dėmesį į meteorologijos mokslo svarbą ir jo indėlį į mūsų kasdienį gyvenimą. Tai puiki proga paminėti ne tik pasiekimus prognozuojant orus ir stebint klimato pokyčius, bet ir prisiminti žmones, kurie prisideda prie šių svarbių tyrimų. Viena iš tokių asmenybių yra Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) meteorologas Gytis Valaika, kuris ne tik uoliai ir atsakingai dirba tarnyboje, bet ir už jos ribų – socialiniame tinkle „Facebook“ sukurtoje grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“ įdomiai ir plačiajai visuomenei suprantama kalba aiškina įvairius gamtos reiškinius, dalinasi kita su orais susijusia informacija. Todėl šios profesinės dienos proga su Gyčiu pasikalbėjome apie jo profesijos pasirinkimą, įdomiausius matytus meteorologinius reiškinius, klimato pokyčius bei kitus dalykus.

– Gyti, gal galėtumėte trumpai apibūdinti, kas tai yra meteorologas ir kuo jis skiriasi nuo sinoptiko? O gal tai vienas ir tas pats?

– Meteorologas – yra labai plati sąvoka, po kuria slepiasi labai daug, bet, labai paprastai sakant, meteorologas – tai tiesiog atmosferą ir joje vykstančius procesus gerai išmanantis specialistas. Pats save laikau meteorologu, nes turiu žinių iš daugelio meteorologijos šakų. Vis dėlto savęs nelaikau sinoptiku, kadangi pats oficialių orų prognozių bei perspėjimų nesudarinėju ir orų iki smulkmenų neseku. Lygiai taip pat klimatologai paprastai nelabai daug gali papasakoti apie orų prognozes. Na, o sinoptikai apie klimatinius dalykus mažiau turi ką pasakyti.

Klimatologai, sinoptikai irgi yra meteorologai (studijavę šį mokslą), tačiau klimatologija ar sinoptika yra tik meteorologijos mokslo šakos. Be to, ta pati klimatologija ar sinoptika turi savo šakas, pvz., aviacinė sinoptika, kuri skiriasi nuo tradicinės sinoptikos. Aviacinė sinoptika orientuota tik į specifines orų prognozes, kurios labai aktualios orlaiviams.

Kaip minėjau, meteorologijos mokslas yra labai platus, todėl vienas meteorologas visko gerai išmanyti negali. Studijų metu kiekvienas studentas pasirenka jį dominančią kryptį. Maniškė kryptis buvo klimatologija ir ilgalaikės prognozės. Nežiūrint to, išmanau nemažai kitų dalykų, tačiau yra sričių, kurių nenusimanau iki tokio lygio, jog drįsčiau apie tai plačiai komentuoti: pvz., hidrologija, aviacinė sinoptika, meteorologinių prietaisų techniniai aspektai ir pan. Visko gerai išmanyti neįmanoma, o kas dedasi visko žinovais, praktikoje dažniausiai daug ko nežino (Daningo-Kriugerio efektas).

„Kelias iki meteorologo profesijos nebuvo tiesus. Atmosfera pirmą kartą susidomėjau dar būdamas darželyje (apie 5–6 metų). Stebėdavau orų prognozes per televiziją ir, atėjęs į mokyklą, ant lentos pažymėdavau, kokie orai bus, kad visi žinotų.

G. Valaika

– Kodėl Jūs pasirinkote meteorologo profesiją? Kuo ji Jus sužavėjo?

– Kelias iki meteorologo profesijos nebuvo tiesus. Atmosfera pirmą kartą susidomėjau dar būdamas darželyje (apie 5–6 metų). Stebėdavau orų prognozes per televiziją ir, atėjęs į mokyklą, ant lentos pažymėdavau, kokie orai bus, kad visi žinotų. Taip pat Alytuje, gyvendamas ant kalno esančiame daugiabutyje, 8 aukšte, labai gerai mačiau dangaus skliautą, virš miesto tvyrantį rūką, artėjantį lietų, baisias audras, žaibus ir t.t. – visa tai mažam vaikui padarė didelį įspūdį ir nuolat skatino žiūrėti į tolius. Mokyklos laikais irgi labai greitai mėgstamiausiu dalyku tapo gamtos pažinimo pamokos, o vėliau – geografija. Šis dalykas man natūraliai sekėsi ir net mokytis tam beveik nereikėjo, nes beveik viską jau ir taip žinojau. Per geografiją vėl susitikau ir su meteorologija. Sudomino orų prognozės ir kilo klausimas, kodėl jos negali būti tikslesnės.

12-os klasės pabaigoje kilo didelė dilema, ką pasirinkti: programavimo studijas, finansus, geografiją ar dar kažką kito. Galop paskutinėmis dienomis apsistojau ties meteorologija. Įstojęs į Vilniaus universitetą sutikau daug užsivedusių bendraamžių. Pamatęs kitus, supratau, kad aš tiek nesu užsivedęs ir galbūt ne čia patekau. Nemotyvavo ir dalis paskaitų. Ne viskas atrodė įdomu ir man artima. Na, bet studijas ir toliau nusprendžiau tęsti. Laikas parodė, kad esu „ilgų distancijų bėgikas“. Laikas bėgo ir kiti kurso draugai vis labiau nuo to pavargo ir išsisėmė, o aš tik labiau užsivedžiau. Galop nutiko taip, jog 4 kurse jau buvau užsikabinęs „ant šio mokslo“, kai kiti tiesiog skaičiavo dienas iki studijų baigimo ir gerai žinojo, jog nieko su šiuo mokslu nedirbs.

Na, o aš studijas dar tęsiau ir magistrantūroje, papildomus dvejus metus gilinausi į hidrometeorologiją. Galėjau mokslus dar 4 metus tęsti doktorantūroje, tačiau nusprendžiau, jog man užteko 6 metų buvimo universitete.

Baigęs studijas, kelis metus dirbau su specialybe visai nesusijusius darbus ir tik 2020 m. gale, pasikeitus LHMT valdžiai bei bendram požiūriui į daugelį dalykų, buvau pakviestas padėti įstaigai kurti turinį socialiniuose tinkluose, bendrauti su žurnalistais ir atsakinėti į kylančius meteorologinius klausimus. Taip tapau meteorologu ir komunikacijos specialistu.

– Be to, jog dirbate LHMT, jau daugelį metų sudėtingus gamtos reiškinius paprastai išaiškinate socialiniame tinkle „Facebook“ savo įkurtoje grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“. Kaip Jums tai pavyksta?

– LHMT dirbu jau 4 metus, tačiau dar studijų laikais kilo mintis, jog reikia erdvės, kur galėčiau rašyti tik meteorologinėmis temomis ir šviesti kitus, kadangi savo asmeninėje paskyroje nelabai norėjau blaškyti savo draugus kasdieniniais įrašais apie atmosferą. Nors minčių kažką panašaus sukurti buvo dar 2013–2014 metais, tačiau „Orai ir klimatas Lietuvoje“ paskyra gimė tik 2015 m. balandžio gale. Iš pradžių buvo tiesiog savotiškas kalbėjimasis su interneto sienomis, sulaukdavau vos keleto patiktukų iš kursiokų ar netyčia paskyrą atradusių žmonių. Bet sekėjų skaičius stabiliai augo. Dabar paskyrą seka per 100 tūkst. „Facebook“ naudotojų, tekstus dažnai cituoja naujienų portalai ir nestebina pamačius ant įrašo 1 000–2 000 reakcijų.

Viskas pavyksta labai natūraliai, kadangi mano veikla nėra vien tik darbas. Tai yra ir hobis, ir gyvenimo būdas. Gilinu žinias savarankiškai. Jeigu įdomu kažkoks dalykas man pačiam, tuomet stengiuosi paprastesniais žodžiais ir kitiems apie tai papasakoti, pamažu šviesti visuomenę. Per beveik dešimtmetį tokios veiklos susiformavo tam tikras rašymo braižas, stilistika, kartais įterpiu juokelių.

Taip pat pastebėjau, jog „Orai ir klimatas Lietuvoje“ nemažai prisidėjo prie Lietuvos gyventojų informuotumo. Pavyko nemažą dalį žmonių elementariai išmokyti meteorologijos. Žmonės suprato, kad net Lietuvoje visko nutinka. Praeityje atmosferos suvokimas buvo tikrai skurdesnis, dabar neretai pastebiu, kad man pačiam įsikišti net nebereikia, kai kažkas įkelia nuotrauką ir klausia, koks tai reiškinys bei kaip jis susiformuoja.

„Ir nors šalčių tikimybė sumažėjusi, tačiau tai nereiškia, kad šalčio ir sniego Lietuvoje visai nebebus. Bus, tik tai tampa retesniu reiškiniu nei būdavo seniau. Bananų Lietuvoje neauginsime, tropikais netapsime.

G. Valaika

– Kokių įdomiausių, netikėčiausių gamtos reiškinių teko matyti Lietuvoje?

– Buvau praradęs amą 2024 m. gegužės 10-–11 naktį, kuomet dėl ekstremalios geomagnetinės audros danguje sužibo neįtikėtinai ryški Šiaurės pašvaistė. Matomas vaizdas neleido atitraukti akių nuo dangaus. Aš ir keli pažįstami fotografai tiesiog kėlėme visą Lietuvą iš lovų ir raginome kuo greičiau eiti į lauką. Dėl paskyros „Orai ir klimatas Lietuvoje“ ir grupės „Orų entuziastai“ ne vienas Lietuvos gyventojas būtent tada pirmą kartą gyvenime savo akimis pamatė pašvaistę. Tie, kas tuomet miegojo, labai daug prarado. Ne vienas žmogus, praeityje stebėjęs pašvaistes, patvirtino, jog tokių vaizdų nebuvo matę net Skandinavijoje. Ir iš tiesų statistika parodė, kad tai buvo labai retas įvykis. Šiaurės pašvaistė šoko danguje kone per visą dangų. Spalvos buvo matomos net stovint po ryškiais miestų šviestuvais. Netgi Pasaulinės meteorologijos organizacijos 2025 m. kalendoriaus viršelį papuošė būtent tą naktį spindėjusi Šiaurės pašvaistė (komisija pripažino įspūdingiausiu 2024 m. kadru).

– Ar būna, kad, pavyzdžiui, jau minėtoje FB grupėje skaitytojai atsiunčia kokių nors Jums pačiam nematytų, neįprastų gamtos reiškinių? Jei taip, kokie jie?

– Seniau nuotraukų gaudavau nemažai, tačiau ne viską pavykdavo peržiūrėti. Taigi, prieš maždaug 5 metus buvo sukurta „Orų entuziastų“ grupė. Joje šiuo metu yra apie 170 tūkst. narių, kurie reguliariai dalinasi fotografijomis, vaizdo įrašais ir kt. Būtent per šią grupę pavyksta labai efektyviai stebėti Lietuvos dangų. Juokauju, kad jeigu virš šalies praskristų ateivių lėkštė, tada bent jau keli žmonės tikrai įkeltų nuotraukų ar vaizdo įrašų. Šiuo metu beveik nieko nelieka nepastebėto. Dėl orų grupės ir paskyros susikuria psichologinis efektas, jog Lietuvoje šiais laikais visko nutinka labai daug, tačiau ir seniau visko nutikdavo, tik nebuvo, kur tų nuotraukų įkelti, be to, ne visi kišenėje turėjo po gerą kamerą.

Daugiausia sulaukiama išraiškingų debesų, Saulės halo nuotraukų, vaivorykščių ir panašių reiškinių, kurie labai dažnai būna matomi. Mažiau įprasti reiškiniai visuomet įdomiausi: viesulas, šviesos stulpai, grėsmingai atrodantys vasariškų audrų arkiniai debesys su žaibais ir pan. Dalykų, kurie mane nustebintų pasitaiko retai. Vienas iš tokių – raudonieji kaukai. Labai sunkiai pastebimas ir nufotografuojamas reiškinys. Pirmą kartą pasaulyje jis buvo netyčia nufotografuotas tik 1989 metais, tačiau galime pasigirti, jog per praėjusius kelis metus jį jau užfiksavo net keletas Lietuvos dangaus fotografų.

Apskritai labai džiaugiuosi, jog Lietuvoje pavyko sukurti tokią plačią dangaus stebėjimų bendruomenę, kur savo indėlį gali įnešti kiekvienas šalies gyventojas.

– Gyti, Jūs jau nuo vaikystės, jaunystės stebite gamtą, domitės įvairiais jos reiškiniais. Ar Jus dar galima kuo nors nustebinti?

– Kaip ir sakiau anksčiau, mane patį atmosfera dabar jau retai nustebina, tačiau iki 1–2 kartų per metus ir man dar pasitaiko OHO momentas. Labai nustebintų, jei savo akimis pamatyčiau galingą sausumos viesulą (kaip buvo 2024 m. liepos 13 d. Šiaulių apylinkėse), kadangi savo akimis esu matęs tik viesulo užuomazgų (uodegėlių, kyšančių iš debesies, bet nesiekiančių žemės paviršiaus).

– Pagal pasirinkimą ir atsidavimą darbui, suprantu, jog savo darbą labai mylite ir jis Jums yra daugiau gyvenimo būdas nei darbas. O ar yra kokių nors dalykų, kurių nemėgstate savo darbe?

– Kartais žmogiškai nuo visko labai pavargstu ir pačiam norisi tiesiog pailsėti nuo visų atmosferinių reikalų. Vadinu tai proto persisūdymu vienos srities informacija. Kai kada atrodo, kad tam tikri dalykai kartojasi ir kartojasi, o žmonės vis klausia to paties ir jau net pradeda erzinti, nes nesunkiai galėtų patys susirasti norimą informaciją internete.

Kartais kažkiek erzina ir visuomenės požiūris, jog esi meteorologas ir tarsi visada privalai žinoti, kokie bus orai kažkokioje Lietuvos vietovėje. Kartais erzina sąmokslo teorijų skleidėjai ir netgi visiškai neteisingą informaciją apie atmosferą skleidžiantys politikai, žinomi visuomenės veikėjai.

Tenka susitaikyti, kad negaliu visur ir visada būti, visiems išsamiai atsakyti, detaliai paaiškinti ir viską nudirbti. Saugodamas savo psichinę sveikatą, vis dažniau stengiuosi tiesiog atsitraukti nuo meteorologijos ir nepulti atsakinėti į nežinia kiek kartų pasikartojančius ir įgrisusius klausimus.

Geriausiai pravėdinti galvą nuo visokių minčių padeda išėjimas į gamtą, pasivaikščiojimas, važinėjimas dviračiu, buvimas su draugais. Taip pat mintis nukreipti padeda visiškai su atmosfera nesusijusios veiklos (pvz., serialų ar filmų žiūrėjimas, maisto ruošimas ir kt.).

„Mane patį atmosfera dabar jau retai nustebina, tačiau iki 1–2 kartų per metus ir man dar pasitaiko OHO momentas.

G. Valaika

– Kaip suprantu, anksčiau meteorologai daugiau dirbdavo gamtoje, stebėdavo, fiksuodavo kažkokius pokyčius. Dabar – viskas tikriausiai yra skaitmenizuota, kompiuterizuota. Ar toks darbo pasikeitimas neatima šios profesijos žavesio?

– Gamtoje daugiausia dirba stebėtojai, kuriais dirbti gali nebūtinai meteorologai. Tokių žmonių visame pasaulyje lieka vis mažiau dėl automatizacijos. Meteorologai iš esmės visais laikais dirbdavo kabinetuose, kur gaudavo reikiamą informaciją ir braižydavo žemėlapius, grafikus, juos analizuodavo, rašydavo prognozes, perspėjimus ir pan. Dabar labai daug rutininio darbo atlieka kompiuterizuota technika, orų modeliai ir pan. Rankinio darbo poreikis stipriai sumažėjęs, tačiau visiškai neišnyko. Ne viską kol kas įmanoma automatizuoti.

Pats esu naujosios kartos meteorologas ir, pasižiūrėjus į senuosius darbo metodus, viskas atrodo komplikuotai, neaiškiai ir netgi perdėtai biurokratiškai. Tačiau visai panašiai galvotų ir iš tų į šiuos laikus perkeltas meteorologas. Pamatytų judančius spalvotus žemėlapius kompiuterio ekrane ir nežinotų, nuo ko pradėti darbą. Mano asmenine nuomone, žavesio dabar yra kur kas daugiau nei seniau.

Šiais laikais realiu laiku prieinama daug daugiau įvairiausios informacijos: palydovai, skaitmeniniai modeliai, įvairių stebėjimų duomenys su skaitmeniniu archyvu ir kt. Seniau viso to po ranka paprasčiausiai nebuvo. Užtrukdavo, kol visa informacija suvaikščiodavo ir nuguldavo į žemėlapius. Nebuvo nei valandinių orų prognozių, nei taip dažnai atsinaujinančios visokeriopos informacijos. Meteorologas iš 1970–1980 m. dabar akis būtų išpūtęs, kiek daug visko turime. Dar labiau jis, manau, stebėtųsi, jog net dabartinės technologijos nepadėjo iki galo perprasti atmosferos. Praeityje buvo šiek tiek tikima, kad orų modeliai ir palydovinės nuotraukos po keliasdešimt metų leis kurti kone tobulas orų prognozes. Nors prognozės žymiai pagerėjo, tačiau tobulybės nepasiekė dėl įvairių priežasčių, viena iš jų – atmosfera daug sudėtingesnė nei atrodo, o ir vartotojų poreikiai informacijos detalumui labai išaugo.

– Beje, nebijote, jog labai sparčiai plintančios dirbtinio intelekto funkcijos tiesiog atims iš Jūsų darbą, nes žmogaus faktoriaus jame tiesiog nebereikės?

– Pats nebijau, bet dalis meteorologų visame pasaulyje išties to truputį baiminasi. Jeigu dirbtinis intelektas geriau perpras Chaoso teoriją atmosferoje bei išmoks rašyti žmogiška kalba perspėjimus bei kitokius meteorologinius pranešimus, tuomet dalies specialistų tikrai nebereiks. Tačiau reikia mąstyti lanksčiai, dirbtinis intelektas visko nepakeis. Produktyvumo augimas yra gerai ir nesvarbu, jog tą patį darbą galės nudirbti mažiau žmonių. Prieš 30–40 metų Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje dirbo maždaug 400 darbuotojų, bet automatizacija ir kompiuterizacija skaičių sumažino iki 200. Neliko labai daug rankinio darbo.

Kita vertus, labai išaugo meteorologiją išmanančių ir programuoti mokančių specialistų skaičius. Taip pat nemažėja poreikis turėti visą techniką diegiančių, prižiūrinčių ir tikrinančių specialistų. Auga poreikis ir žmonių, kurie geba analizuoti didelius palydovinių duomenų kiekius, iš to kurti produktus, juos pristatyti visuomenei ir pan.

„Visos prognozės sudaromos remiantis mokslu pagrįsta informacija ir faktiniais duomenimis, todėl labai neteisinga sakyti, jog orų prognozės tolygios horoskopams. Tiesiog mūsų lūkesčiai orų prognozių tikslumui labai išaugo, lyginant su situacija prieš 40–50 metų, ir todėl kartelė yra labai užkelta.

G. Valaika

– Prieš kurį laiką gamtos mokslų daktaras, prof. Libertas Klimka, „Rinkos aikštei“ teigė, jog „jau ketvirtus metus Ukrainoje besitęsiantis karas padarė labai didelę įtaką ir žalą klimatui. Dėl to vis sudėtingiau nuspėti, koks gi oras mūsų lauks net ir netolimoje ateityje. O ir klimato kaita dėl žmogaus poveikio gamtai nuėjo į antrą planą, nes net ir Pirmasis bei Antrasis pasauliniai karai nepadarė gamtai tiek žalos, kiek dabar vykstantis karas Ukrainoje“. Ar iš tiesų karo padariniai yra tokie milžiniški, o orų prognozės lygios vos ne horoskopų prognozėms?

– Baisaus karo, kuris kol kas yra tik regioninis, poveikis atmosferai labai ginčytinas. Karas daugiausia vyksta zonoje, kuri ilgą laiką buvo pramoninė ir labai teršė aplinką. Dabar tame Ukrainos regione beveik visa ekonomika sustojo, daug taršių gamyklų ir elektrinių dėl karinių veiksmų nebeliko arba buvo apgadintos. Kita vertus, dėl karo fiksuojama daug negesinamų gaisrų, kuriuos fiksuoja net meteorologiniai palydovai. Taigi iš vienos pusės ta tarša labai sumažėjo, iš kitos – labai išaugo. Realus poveikis, manau, toks, kad karo metu valstybės ir patys gyventojai beveik visiškai nustoja rūpintis aplinkosauga ir dėl to tarša išauga.

Dėl poveikio orams ar tuo labiau klimatui asmeniškai labai abejoju. Tiksliai atsakyti į šį klausimą be atskiro mokslinio tyrimo nelabai galima. Visos kalbos yra tik labai subjektyvios.

Didžiausias poveikis orų prognozėms yra dėl labai sumažėjusių atmosferos stebėjimų tinklelio. Daug meteorologijos stočių buvo sunaikintos ir neatkurtos. Tam tikra informacija tapo karine paslaptimi. Virš to regiono komerciniai lėktuvai neskraido, neatliekami reguliarūs matavimai skirtinguose aukščiuose ir pan. Galop visa tai lemia šiek tiek žemesnį orų prognozių tikslumą. Kita vertus, daug spragų užkaišo palydovų atliekami matavimai.

Apskritai karų metu meteorologijos mokslas nemažai patobulėdavo, nes tokia informacija labai svarbi abiem kovojančioms pusėms. Štai ir sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje pavyko dalinai dėl nedidelio palankių orų lango. Vokiečius tai nustebino, nes manyta, kad išsilaipinimas vis tik įvyks kitoje vietovėje ir kitomis dienomis.

Visos prognozės sudaromos remiantis mokslu pagrįsta informacija ir faktiniais duomenimis, todėl labai neteisinga sakyti, jog orų prognozės tolygios horoskopams. Tiesiog mūsų lūkesčiai orų prognozių tikslumui labai išaugo, lyginant su situacija prieš 40–50 metų, ir todėl kartelė yra labai užkelta. Priminsiu, jog seniau nebuvo tokio dalyko kaip valandinės orų prognozės, buvo prognozė tik ateinančiai nakčiai ir dienai. Nebuvo ir jokių prognozių 5–7 ar 10 dienų į priekį. Daugiausia 1–2, kartais gal 3 dienoms. Ir viskas.

„Pats esu naujosios kartos meteorologas ir, pasižiūrėjus į senuosius darbo metodus, viskas atrodo komplikuotai, neaiškiai ir netgi perdėtai biurokratiškai. Tačiau visai panašiai galvotų ir iš tų į šiuos laikus perkeltas meteorologas. Pamatytų judančius spalvotus žemėlapius kompiuterio ekrane ir nežinotų, nuo ko pradėti darbą.

G. Valaika

– Iš tiesų liūdina, jog orai palaipsniui šyla, žiemos tampa nebe tokios šaltos, kai ne visada užšąla ežerai, ant kurių tiek daug smagių pramogų anksčiau būdavo galima prisigalvoti… Gyti, nejaugi jau ir nebesulaksime to smagumėlio?

– Tendencijos išties nekokios sniegingų ir šaltų žiemų mėgėjams. Vidutinė žiemų trukmė traukiasi, o temperatūra auga dėl globalaus šiltėjimo. Dabar dažniausiai per visą žiemą pasitaiko vos keli šalti laikotarpiai, o didžioji žiemos dalis būna šilta ar netgi labai šilta. Vis dažniau vyrauja besniegės arba mažasniegės žiemos. Rečiau užšąla ežerai iki saugios ribos. Dėl to nesidžiaugia poledinės žūklės mėgėjai ir vis domisi, ar turėsim ledo.

Paskutinį kartą Lietuvoje užfiksuotas speigas (-30 °C) buvo prieš 13 metų, maždaug tiek laiko Lietuvoje nebebūna ir tikrai šaltų žiemų. 2021 m. sausį–vasarį pasitaikė labai šaltų laikotarpių, tačiau net tada žiema (imant visus 3 žiemos mėnesius) buvo tik artima normai, bet ne šalta.

Ir nors šalčių tikimybė sumažėjusi, tačiau tai nereiškia, kad šalčio ir sniego Lietuvoje visai nebebus. Bus, tik tai tampa retesniu reiškiniu nei būdavo seniau. Bananų Lietuvoje neauginsime, tropikais netapsime. Žiemos iš Lietuvos nedings, tačiau jos gali pavirsti į 5 mėnesius trunkantį „lapkritį“, kuomet vyraus pilki, nešalti orai su trumpai besilaikančia sniego danga. Maždaug taip, kaip dabar būna Vakarų Europoje.

– Ko palinkėtumėte kolegoms meteorologams ir pats sau?

– Linkiu daug kantrybės šiame darbe ir per daug nepaskęsti meteorologinėse problemose. Mokėti nuo to bent kartais atsitraukti ir tiesiog pailsėti. Taip pat mažiau išgyventi dėl to, kas nuo mūsų pačių nepriklauso. Na, o skaitytojams linkiu paprasto dalyko – susidraugauti su orais, kokie jie bebūtų ir nepykti, jeigu orų programėlė jums kartais rodo netikslią orų prognozę. Deja, 99–100 proc. tikslumo orų prognozių dar niekas pasaulyje nesugebėjo sukurti…