Dainuoti išmoko veikiausiai dar būdamas mamos įsčiose

Benita Bliuvaitė

Kipras Makutis yra 12 metų vaikinukas, dainuojantis ne vien su mama Daiva Makutiene, bet ir atkakliai siekiantis savo solo karjeros. Jis yra ir respublikinių, ir tarptautinių konkursų laureatas, ir net „Silver Palm Baltija“ Grand prix laimėtojas. Sceninis gyvenimas dvylikamečiui itin artimas – Kipras ne kartą dalyvavo televizijos projektuose. Ryškiausiai jis sužibėjo 2019 metais TV3 projekte „Lietuvos talentai – supervaikai“, kur buvo semi-finalistas bei 2022 metų „Dainų dainelėje“. Ten jis tapo rajono etapo laureatu. Šiame interviu paauglys prabyla apie sceninį gyvenimą, ateities siekius bei įvairius iššūkius, kuriuos tenka patirti scenoje.

– Kodėl nusprendei dainuoti? Ar Tave paskatino mama? Gal draugai?

–Nežinau kaip ir kada, išgirdau savo mamos dainų repertuare daina „O vėjas“. Tuo metu man buvo gal ketveri. Ta daina man labai patiko ir aš ją išmokau dainuoti. Tai pirmoji mano daina.

Mamai net buvo keista, kad mane sudomino ne vaikiška dainelė, bet būtent ši. Tad į sceną ir užlipau pirmą kartą su daina „O vėjas“ ir ją atlikau duetu su mama.

Tai buvo mano pirmasis koncertas.

Kadangi sulaukiau jau tada gausių aplodismentų, tai taip ir likau scenoje iki šiol.

Jau 8-erius metus lankau Kėdainių kultūros centro vaikų popchorą „Perliukai“.  Esu vienas vaikinas vyresniųjų grupėje, popchore „Skambantis perliukas“ tarp 14 merginų. Laikausi kaip tvirtas ąžuolas ir ketvirtus metus dainuoju Kėdainių kultūros centro Nociūnų skyriui priklausančiame vokaliniame duete Kipras+Urtė.

– Ar manai, kad dainavimas yra Tavo pašaukimas?

– Negaliu dabar tiksliai pasakyti, kad dainuoti man labai patinka. Būna tokių momentų, kai tikrai nenoriu ir net neįdomu. Tačiau, namuose turiu mamą, tuo pačiu ji ir mano vokalo mokytoja, kuri kažkokiu būdu moka, sugeba mane motyvuoti. Taip aš vėl atsiduriu scenoje.

Žinoma, noriu aš to ar ne, bet Kėdainių kultūros centro kolektyvą „Perliukai“, kurio vadovė yra mano mama, aš turiu būtinai lankyti. Tiesiog, taip jau gavosi, kad čia mamos darbas, o man popamokinė veikla.

Kolektyvą lankau su didžiuliu noru, nes ir padainuojam, ir pažaidžiam, ir pašmaikštaujam. Tokiu būdu gaunasi, kad ir solo dainavimas eina paskui mane.

–Gal žinai kokį kelią rinksiesi ateityje? Gal tai būsimos Lietuvos estrados žvaigždės kelias?

– Oi, kad dainininku nenoriu būti, tai tikrai. Matyt prisidainuosiu „sočiai“ iki tol, kol baigsiu mokyklą. Nors niekada negaliu sakyti niekada.  O gal viskas pasisuks kitaip?

Šiuo metu galvoju, kad ateitį noriu sieti su garso arba šviesos režisūra. Nuo mažens mėgstu ir labai domiuosi informacinėmis technologijomis, dažniausiai tuo, kas susiję su įrašų studija, renginių apšvietimu.

Namuose turiu įsikūręs mažą įrašų studiją ir pats sau, ypač kai buvo karantino laikotarpis, įrašinėjau dainas. Taip pat padėjau mamai ir filmavau bei įrašinėjau kolektyvo „Perliukai“ vaikų dainavimą. Taip „gimdavo“ garso takelis. 

Galiu pasigirti tuo, kad net savo mamą išmokiau dirbti su vaizdo įrašų programomis, kai buvo nuotolinis mokymas. Dabar ir mama, ir aš džiaugiuosi tuo, kad mes, kas yra susiję su muzika, esame vienas nuo kito kaip ir priklausomi. Aš padedu mamai garsinti repeticijas. Be kita ko, mes ir dainuojame kartu su mama.

– Kokių sunkumų patiri scenoje?

– Būti scenoje visada yra iššūkis. Kiekvienas konkursas, koncertas skiriasi. Jie nėra vienodi ir išėjimas į sceną yra kaskart skirtingas.

Kai buvau mažesnis, gal iki kokių 9 metų, lipau į sceną drąsiai ir galvojau, kad joje atlikti, sudainuoti dainą yra vieni juokai. O jei dar sulaukdavau audringų plojimų, tai norėdavau dainuoti dar ir dar. Dabar jau esu paauglys ir scenos reikalavimai yra aukštesni. Neužtenka tik gražiai nusišypsoti ar parodyti kokį tai judesį.

Dabar žiūrovui, klausytojui reikia visko – išraiška, estetika, intonacija, dainos pasirinkimas, jos ištransliavimas, bendravimas su žiūrovu. Stengiuosi visą tai ir išpildyti scenoje, nors jaudinuosi ir drebu prieš kiekvieną išėjimą.

Mane labai palaiko mano mokytoja, vadybininkė, patarėja ir paguoda, mano mama. Spėja net masažą prieš išeinat į sceną  padaryti, kad tik nusiraminčiau. Ji pergyvena ne mažiau už mane.

–Kodėl nusprendei išbandyti būtent sceninį gyvenimą?

–Kodėl šiandien aš scenoje? Galvoju, kad neturėjau kito pasirinkimo.

Jau būdamas mamos įsčiose dainavau kartu su ja. Taip man sakė mama, nes ji laukdamasi dirbo tokį darbą, kurį dirba iki šiol.

Na, o augdamas šeimoje, aplinkui girdėjau tik dainas ir muziką. Sesės Ineta ir Vytautė dainuodavo ir grodavo, mama dainuoja ir groja, na, taip ir gavosi, kad ir aš linkau į šią sritį. 

–Ar turi kokių papildomų hobių be dainavimo?

– Mano hobis – informacinės technologijos. Labai domiuosi naujovėmis.

Aš nežaidžiu nuolat žaidimų. Aš ieškau tam tikros informacijos su programomis, jas nagrinėju, išsistudijuoju. Tokiu būdu ir turiu namuose garso įrašų mažą studiją, moku montuoti video.

Hobius derinti su dainavimu yra lengva, nes jie koreliuoja.

–Kas įkvepia Tave dainuoti?

–Šiuo metu dainuoti mane įkvepia laimėjimai. Džiaugiuosi, kad esu žinomas ne tik respublikoje, bet ir užsienyje. Už tai dėkoju savo mamai, nes ji mane ir „nuvedė“ iki žinomumo.

Taip pat mane palaiko visi šeimos nariai, bei giminės. Džiaugiasi kiekvienu mano laimėjimu. O tai yra labai svarbu.

Žinoma, dar motyvuoja žiūrovų palaikymas. Jei žiūrovui patinka, tai ir man tada yra labai smagu. 

Įkvepia ir konkurencija, nes ji be galo didelė. Bet mes, atlikėjai, tarpusavyje nekonkuruojam, mes džiaugiamės kiekvieno pasirodymu, palaikom vienas kitą, padiskutuojam. Gal konkurencija daugiau yra tarp vadovų, kuris geriau paruošia.

Esame visi skirtingi. Pas mus yra tik džiugesys vienas kitu.

Na, o konkursuose, taip, komisijai reikia vertinti, bet mes stengiamės labai nenusiminti. Būtent to mus moko vadovai – nenusiminti ir judėti į priekį.

–Ar Tave palaiko aplinkiniai, pavyzdžiui, mokyklos draugai?

–Yra visokių, palaikančių ir ne. Yra ir pavydžių, bet geriau apie tai negalvoti ir savęs  neapsunkinti.

Nors palaikančių šiuo metu turiu labai daug. Nežinau, kiek daug yra jų Kėdainiuose, bet Lietuvoje gerbėjų yra tikrai nemažai. Turiu ir nuolatinių fanų, kurie rašo, o jei sutinka koncertuose, dar ir autografo paprašo.

–Ar Tau kada magėjo iškeisti dainavimą į futbolą?

–Na, futbolo kamuolys man nėra naujas dalykas, bet, kad esu kamuolio didelis gerbėjas, tai negaliu pasakyti. Tiesiog mokykloje yra kūno kultūros pamoka. Ten su viskuo supažindina ir pamoko. Tiesa, visai neseniai teko žaisti futbolą.

Liepos 1–5 dienomis buvau išvykęs kaip solistas su Kėdainių kultūros centro vaikų popchoru „Skambantis perliukas“  į tarptautinį konkursą „Baltic voice“, kuris vyko Juodkrantėje. Ten su vietiniu jaunimu ir sužaidėme futbolo partiją. Na, mes, kėdainiečiai dainininkai, pralošėm Juodkrantės futbolo komandai, bet pažaisti buvo gera. Taip mes visur keliaudami su daina ir susirandam draugų.

–Kaip sekasi suderinti mokslą ir dainavimą?

–Kadangi aš dainuoju vienas kaip solistas, dar lankau kolektyvą „Skambantis perliukas“, dainuoju duetu ir su Urte Stanevičiūte, ir dar su savo mama, tai tikrai atima daug laisvo laiko.

Būna sunku po repeticijų prisėsti prie mokslų. Tačiau turiu savo motyvatorę mamą, kuri sugeba mane nukreipti į namų ruošos darbus ir mokslus.

Visko būna, ir sekasi, ir kažką apleidžiu, bet pats suprantu, kad turiu vėliau vis tiek išsitaisyti, nes už mane to kitas nepadarys. Tik aš pats. Tad, šiuo metu galiu pasakyti, kad 5 klasę baigiau aštuonetu.

–Kas Tau labiausiai patinka scenoje: dėmesys, plojimai ar pats pasirodymas?

–Scenoje man labiausiai patinka mano paties pasirodymas. Aš esu pats savo pasirodymo vertintojas. Nesvarbu jei ir sulaukiu gausių aplodismentų, bet jeigu pats jaučiu, kad kažko nepadariau, nepavyko išpildyti, tada ir nesijaučiu gerai.

O būna, kad nupilu nuo scenos ir apsiverkiu. Apsiverkiu iš laimės, kad viską padariau ką norėjau.

–Ką patartum jauniems atlikėjams, kurie nori rinktis sceninį gyvenimą, bet nesiryžta?

–Bandyti visada galima, jei tikrai to nori. Svarbiausia yra patikti žiūrovui. Kaip tai padaryti? Reikia išmokti su žiūrovu bendrauti, nebijoti šypsotis, atsipalaiduoti. O tai yra didelis darbas. Neužtenka, atsistoti ir padainuoti. Reikia sceninės išraiškos.

Bet, jei yra noras, tik pirmyn su vadovo pagalba. Vienam bus sunku, aš taip galvoju.