Dabar yra pats metas daryti tai, ką nori daryti

Daugeliui ši mergina yra žinoma dėl savo aktyvios veiklos Kėdainių mieste. Ji ne tik miestiečių širdis pavergdavo nuostabiu balsu, įspūdingais projektais „Kėdainietis TV“ komandoje, bet ją galėdavome išvysti net kaip renginių vedėją ar „Misijos Sibiras’17“ ekspedicijos dalyvę. Emilė JASULEVIČIŪTĖ savo aktyvia veikla ir toliau stebina aplinkinius. Mergina šiuo metu užsiima dideliais televiziniais projektais, kurie vis sulaukia milžiniško žiūrovų dėmesio.

– Kada supratai, jog be kameros rankose tau neįdomu?

– Iš tikrųjų man įdomi ne tik kamera. Įdomus visas procesas, tiek prieš paspaudžiant įrašymo mygtuką, tiek jau filmuojant. Man taip pat patinka dirbti su visa turima nufilmuota medžiaga, kurią po to reikia montuoti. Darbų šioje srityje tikrai daug, priklausomai nuo projekto dydžio.

Kad man tai įdomu, supratau labai anksti, dar prieš tapdama projekto „Kėdainietis TV“ dalimi atkreipiau dėmesį, kad būdama mokyklinukė, stovėdama ant „Dainų dainelės“ scenos LRT studijoje, sekdavau viso televizijos personalo darbus ir mane tai ne ką mažiau žavėjo, negu pati atliekama muzika.

– Ar filmuoti pradėjai būdama „Kėdainietis TV“? Tik tada supratai, kad tai yra tavo aistra?

– Galimybę viską išbandyti pati gavau „Kėdainietis TV“. Vėliau prisijungiau ir prie „Pripučiamo filmo“ darbų, dar vėliau prie „VideoBanko“. Man tai buvo svarbi patirtis ir laikas, kada nebeliko abejonių, kad ši sritis yra ta, kurioje noriu dirbti ir tobulėti.

Už tai visada būsiu dėkinga žmonėms, kurie vykdo tokius projektus kaip „Kėdainietis TV“ ir dovanoja jaunimui tokias perspektyvias galimybes.

[quote author=“Emilė“]Praktikos aš ieškojau dėl savęs, ne dėl universiteto ar kieno nors kito. Studijų metu pajaučiau, kad man gali būti įdomu ne tik valdyti kamerą, bet galvoti ir apie kitus procesus, tad ieškojau vietos, kurioje turėčiau progą išbandyti kitas kūrybinių industrijų sritis.[/quote]

– Emile, ar dabar tu dirbi su dideliais projektais?

– Taip, dabar turiu progą dirbti su dideliais projektais, bet tai visai nesvarbu.

Šiuo metu bet koks projektas, prie kurio turiu galimybę prisidėti ir galiu mokytis, man, kaip studentei, yra svarbus. Tai gali būti ir mažo biudžeto muzikinis klipas, gali būti ir didelis televizinis projektas. Kol aš iš to gaunu naujų patirčių, žinių ir įgūdžių, tol man tas projektas šiaip ar taip yra didelis mokymosi prasme.

– Kaip tapai kūrybos namų ELITAZ nare? Visgi šie kūrybos namai užsiima dideliais projektais, tokiais kaip „Lietuvos balsas“, „Šokių revoliucija“ ir kt.

– Visai paprastu būdu. Ieškojau praktikos, kurią galėčiau atlikti vasaros metu, tad nusiunčiau laišką į ELITAZ ir po kurio laiko sulaukiau pasiūlymo susitikti ir dalyvauti motyvaciniame pokalbyje.

Po susitikimo jie mane pakvietė pas juos pasipraktikuoti. Jei atvirai, tai kai kuriems buvo nuoširdžiai keista, kad atlieku praktiką, nors universitetas dar to nereikalavo: „Juk privalomoji praktika bus vėliau.“ Bet praktikos aš ieškojau dėl savęs, ne dėl universiteto ar kieno nors kito. Studijų metu pajaučiau, kad man gali būti įdomu ne tik valdyti kamerą, bet galvoti ir apie kitus procesus, tad ieškojau vietos, kurioje turėčiau progą išbandyti kitas kūrybinių industrijų sritis.

Iš pradžių kūrybinę veiklą praktikavau mokykloje, vėliau dirbau su kūrybiniais projektais už jos ribų. Baigusi mokyklą nusprendžiau, kad nenoriu skubėti tapti studente. Tad laisvus metus praleidau keliaudama. Tris mėnesius gyvenau Islandijoje ir vieną mėnesį Šri Lankoje. Būtent šioje šalyje sulaukiau pasiūlymo dirbti su „VideoBanko“ komanda, kurti laidas „Pasaulis pagal moteris“ ir „Penkių žvaigždučių būstas“.

Pasiūlymas mane išties suviliojo, tai grįžau prie filmavimo darbų. Tuo laikotarpiu teko dirbti tikrai daug, bet didelio ir sunkaus darbo dėka įgijau daug praktinių žinių ir galutinai apsisprendžiau, kur ir ką noriu studijuoti. Dabar studijuoju Kūrybos komunikacijos programoje Vilniaus universitete. Jei atvirai, tai daug kas baiminosi, kad po metų pertraukos aptingsiu ir nenorėsiu studijuoti, bet, mano galva, viskas išėjo priešingai. Į akademinį gyvenimą grįžau žymiai smalsesnė ir tikresnė dėl savo sprendimų, dabar aš daugiau ar mažiau žinau, ko noriu siekti ir kuo noriu tapti.

[quote author=“Emilė“]Jeigu kažko imuosi, tuomet atiduodu visas turimas jėgas ir laiką. Kitaip jau aš paprasčiausiai nemoku. Bet man artimi žmonės sako, kad esu nepagydoma perfekcionistė.[/quote]

– Ar tiesa, kad ELITAZ kūrybos namuose sutikai dar vieną kraštietį, su kuriuo dirbai „Kėdainietis TV“?

– Taip, su Nedu Stankevičiumi dabar dažnai susitinkam bendruose projektuose. Abiem labai smagu, kad nuo jaunų dienų „laikomės kurso“ ir esam toje pačioje srityje. Esamiems kolegoms su pasididžiavimu pasakojam, kaip mes abu dar būdami moksleiviai kurdavom laidas Kėdainių krašto televizijai.

– Ar to nėra sunku suderinti su studijomis?

– Vos pradėjusi studijas aš ėmiau dirbti mažiau, nes studijas norėjau kuo labiau suderinti su darbu. Tačiau šios srities tikrai neapleidau ir imdavausi įvairių filmavimo darbų. Tarp šių dviejų sferų man nėra sunku laviruoti, nes aš esu įsipareigojusi tik pati sau. Tai reiškia, kad darbo krūvį planuoju pati, nes užsiimu individualia veikla.

Gal tiksliau būtų sakyti, kad man kartais sunku darbą suderinti su studijom, o ne studijas su darbu. Man norisi žinias įgauti iš praktinės pusės, o ne iš kažkieno parašytų knygų. Gal toks mano požiūris nėrai visai geras, bet jau taip yra, kad praktika man patinka labiau, nei skaidrės ar auditorijoje stovintis suolas.

– Ar tu savo darbą gali vadinti hobiu?

– Man tas pasakymas nelabai patinka. Mano manymu, darbas yra darbas, o hobis yra hobis, tai du atskiri dalykai. Mano darbas man be galo patinka, nemeluosiu, tačiau mano hobiai kiek kitokie. Kaip pavyzdį galiu pateikti muziką ir keliones.

– Ar daug reikalauji iš savęs, kad pasiektum to, ką nori pasiekti?

– Labai sunku pačiai kalbėt apie save, jei atvirai – aš nežinau. Tiesiog jeigu kažko imuosi, tuomet atiduodu visas turimas jėgas ir laiką. Kitaip jau aš paprasčiausiai nemoku. Bet man artimi žmonės sako, kad esu nepagydoma perfekcionistė. Jei aš imuosi kokio nors projekto, visi mano aplinkoje esantys žmonės žino, kad kuriam laikui savo didžiąją dėmesio dalį skirsiu darbui tam, kad jį atlikčiau geriausiai kaip tik galiu. Atsitinka ir taip, kad telefonas būna padėtas į šoną ir niekas negali su manimi susisiekti. Tačiau draugai ir šeima mane supranta, tad tarpusavyje tikrai nesipykstam. Jie manęs išlaukia tiek, kiek riekia, nes žino, kad dabar esu darbų įkarštyje.

[quote author=“Emilė“]Baigusi mokyklą nusprendžiau, kad nenoriu skubėti tapti studente. Tad laisvus metus praleidau keliaudama. Tris mėnesius gyvenau Islandijoje ir vieną mėnesį Šri Lankoje.[/quote]

Žinoma, tuo nesididžiuoju, kiek įmanydama stengiuosi ugdyti gebėjimą atsitraukti nuo darbų grįžusi namo arba laiką sau ir šeimai skirti savaitgaliais.

– Tu aktyviai dalyvaudavai Kėdainuose vykstančiuose renginuose, dažniausiai dainuodavai ar vesdavai renginius. Buvai ir Šviesiosios gimnazijos mokinių prezidentė.  Kaip atsitiko, kad dabar pasirinkai likti užkulisiuose su kamera rankose?

– Aš net ir į tavo prašymą paimti iš manęs interviu iš pradžių atsakiau neigiamai, ir tik po ilgų tavo įtikinėjimų pagaliau sutikau. Nežinau, kaip tai kuo tiksliau paaiškinti. Gal tiesiog gyvenimo eigoje visi randame savo vietą ir einame tuo keliu, kuriuo mums gera eiti. Paprasčiausiai būnam tuo, kuo norim būti ir tai nėra pastovu.

Šiandien mano pasirinkimas yra būtent toks, koks yra, po metų gal būsiu astrofizikė. Nors greičiausiai ja tapti nepavyks, turbūt čia tiktų daug kas, bet ne ši specialybė.