Charkovietis: „Lietuvių pagalbos nepamiršiu visą gyvenimą“

Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Charkovo, Ukraina

Mano viltys, kad Ukrainai perėjus Charkovo fronte į puolimą ir priartėjus prie Rusijos sienos regiono sostinėje kelias savaites bus ramu, sudužo dar vykstant traukiniu.

Nuo Lvovo iki Charkovo yra tūkstantis kilometrų, o dar nepasiekus pusiaukelės, vakare kažkodėl ėmė strigti interneto ryšys. Užkalbinus vagono palydovą šis pasakė: „Taigi niekšai maskoliai prieš pusvalandį paleido dvi raketas į Charkovo šiluminę elektrinę, vieną didžiausių Ukrainoje, todėl elektra bei telefono ryšys nutrūko pusėje šalies“.

Palydovas savo žodžius palydėjo riebiais keiksmažodžiais, priminęs, kad dėl tokios niekšybės elektra pradingo ligoninėse, kur galimai buvo operuojami vaikai ir sužeisti kariai. Vėliau atnešęs į kupė arbatą palydovas irgi mane užkalbino, o sužinojęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, ėmė dėkoti mūsų tautai ir prisėdo pokalbiui.

Vyriškis prisistatė Volodios Kindiakovo vardu, pasisakė, jog jam 47 metai, iš kurių 26 dirba traukinio palydovu.

„Žinot, kodėl aš taip emocingai išgyvenu dabartinius įvykius? Todėl, kad gimiau ir užaugau Kupiansko mieste, kurį pagaliau išvadavo mūsų kariai“, – džiaugėsi pašnekovas.

Ukrainiečių kariai, pralaužę Rusijos kariuomenės įtvirtinimus prie Iziumo miesto, per dvi dienas sugebėjo pasiekti Kupianską, nutolusį nuo Iziumo 75 kilometrus.

„Aš normaliai dirbti nebegalėjau tas kelias paras, net naktimis sekiau pranešimus iš fronto, mūsiškiai kaip viesulas puolė, o maskoliai paniškai spruko palikdami techniką ir ginklus, sprogmenis“, – visa burna šypsojosi Volodia.

Vyriškis su žmona ir trejų metų dukrele iš Kupiansko į už 120 kilometrų esantį Charkovą spruko karo pradžioje, kovo mėnesį. Kupianske bei gretimuose kaimeliuose pasiliko jo tėvai ir krūva giminaičių, daugiausia senyvų tetų.

„Daug žmonių, ypač pensininkų, bėgti nesiryžo, jie sakė – kaip galiu palikti savo sodybą bei visą nugyventą turtą ir vykti nežinion pradėti viską nuo nulio? Be to, okupantai perspėjo, kad tie, kas paliks savo būstą, jį praras, nes ten bus įkelti rusų kariai ir valdininkai“, – teigė palydovas.

Žmonės esą vylėsi, kad įsiveržėliai rusai nieko blogo nedarys, nes Kupianske niekas ukrainietiškai nekalba ir daug kas turi giminaičių už penkiasdešimties kilometrų esančioje Rusijoje.

Sužinojęs, ką maskoliai vėliau Kupianske išdarinėjo, Volodia nesigailėjo sprendimo iš ten sprukti ir išsiųsti į Lenkiją savo žmoną su dukrele, kur jos ir dabar Krokuvoje gyvena.

Kupianskas yra rajono centras, mieste gyvena tik 27 tūkst. žmonių, bet jis yra strategiškai svarbus dėl čia sueinančių traukinių vėžių, todėl Kremliaus kariai skubiai miestelį ir buvo užėmę.

Volodios teigimu, įsitvirtinę Kupianske maskoliai ėmė tardyti visus vyrus ir peržiūrinėti jų telefoninius įrašus, taip siekdami išsiaiškinti, kas palaiko Ukrainą.

„Jie, išsigimėliai, ne tik tardė, bet ir žiauriai kankino vyrus, ypač tuos, kurie 2014 metais dalyvavo kovose su maskoliais Donbase. Vieną kaimyną, kuris tada Donbase buvo sužeistas ir dabar sunkiai vaikščiojo, taip rūsyje tardydami mušė, kad šis liko paralyžiuotas ir tuštinasi į lovą“, – pasakojo Volodia.

Palydovo teigimu, tardomi buvo net mokytojai ir medikai, o jo bičiulis rentgenologas dėl telefone rastų Ukrainai palankių įrašų buvo kvočiamas ir mušamas net dvi savaites. Paleido jį tik po to, kai sutiko būti nufilmuotas, kaip giria okupantus ir ragina gyventojus jų klausyti.

Medikas Volodiai papasakojo, kad buvo kankinamas elektra, o laidus specialiai tvirtino prie lyties organų, kad būtų skaudžiau. Medikas teigė matęs, kaip vieną senyvą vyrą po tardymo išnešė praradusį sąmonę, bet nežino, ar tas vyras išgyveno.

Maskoliai tokius tardymus vadino perauklėjimu, ir žmonės ramybės dėlei buvo priversti sakyti, kad palaiko Maskvą ir bjaurisi Kijevo fašistais. Atėjus maskoliams pasimatė, kad nemaža dalis gyventojų yra kolaborantai, išdavė kaimynus, palaikančius Ukrainą.

Blogiausia, jog išdaviku tapo Kupiansko meras, okupantus sutikęs išskėstomis rankomis. O Iziumo meras maskoliams pats parodė neužminuotą miško keliuką, kuriuo šie ir įsiveržė į miestą.

„Kai kurie naujieji valdininkai iš Rusijos atsikvietė net savo žmonas, įsikraustė į pabėgusių gyventojų namus, prisitempė pagrobtų baldų ir buitinės technikos, o dabar šie išgamos gavo sprukti viską palikę“, – delnais plojo vyriškis.

Anot Volodios, labiausiai plėšikavo iš Rusijos šiaurės atvykę buriatai, kurie čia buvo net savo šeimas atsikvietę, nes manė, kad puikiai įsikurs visam laikui.

Volodia neseniai papildomai įsidarbino ir traukiniuose, pervežančiuose sužeistus karius, tačiau apie tai jam yra draudžiama kalbėti. Palydovas teigė nenorintis dalintis ir gandais, kad Kupianske maskoliai prievartavo moteris ir mergaites, nes nėra tikras, kad taip nutiko.

„Jei ne Lenkija ir Baltijos šalys, kurios iš karto atskubėjo mums į pagalbą, nežinau, ar Ukraina būtų atsilaikiusi, nes didžiosios Vakarų valstybės mus jau buvo nurašiusios. Tik pamačiusios, kad atsilaikom, irgi ėmė tiekti ginklus, o ypač pagelbėjo Londonas ir Vašingtonas“, – savo mintimis dalijosi palydovas.

Volodios manymu, Ukrainą užėmusi Maskva būtų prievarta ukrainiečius ėmusi į savo armiją ir siuntusi užkariauti Baltijos šalis bei Lenkiją.

„Jie juk mongolų ir totorių palikuonys, niekada nepatyrę demokratijos ir laisvės, nevertina nei karių, nei civilių gyvybės, todėl su maskoliais tartis reikia vien po to, kai jiems gerai į kailį įkreti, nes jie supranta vien jėgos kalbą“, – svarstė vyriškis.

Volodios tėvai buvo ekskursijų gidai, todėl jisai jau vaikystėje lankėsi Baltijos šalyse, iš kurių labiausiai esą patiko Lietuvoje. Vilniuje vyriškiui atmintin įsirėžė apsilankymas Gedimino bokšte,  o Kaune įstrigo pasivaikščiojimas po IX fortą.

„Aš iki išvykos nesupratau tėvų pasakymo, kad lietuviai, latviai ir estai nemėgsta rusų, tačiau nuvykęs pamačiau, kad pas jus visai kita švara ir tvarka, kad norit gyventi vakarietiškai, o maskoliai įneša netvarką, purvą, barnius, chaosą“.

Volodia sakė geriau sutiktų gyventi bendroje valstybėje su Lietuva ar Lenkija, bet jokiu būdu ne su brutalia Rusija, kuri skelbia nešanti Ukrainai išvadavimą, bet žudo vaikus ir prievartauja moteris.

„Jūsų šalis, Lietuva, yra maža, bet parodėte didžiulę širdį mums tokiu sunkiu metu, to nepamiršiu visą gyvenimą ir savo vaikams visada sakysiu, kad už pergalę turime dėkoti ne tik savo kariams, bet ir tiems, kas pirmi nelaimėje atskubėjo padėti“, – sakė palydovas ir pakvietė po karo apsilankyti pas jį Kupianske.

Bičiuliškai ryte atsisveikinęs su palydovu išlipau Charkovo traukinių stotyje. Čia nebebuvo tiek karių ir patikrinimų, kaip tada, kai lankiausi kovo mėnesį.

Pirminė ramybė visgi pasirodė apgaulinga – vos išėjus iš viešbučio pasižvalgyti po miestą, vidurdienyje nugriaudėjo trys kurtinantys sprogimai ir iš išgąsčio net pritūpiau, nes jau buvau atpratęs nuo tokių garsų.

Vėliau, septynioliktą valandą, nugriaudėjo dar du sprogimai, ir dingo elektra bei telefono ryšys, o dalyje miesto – ir vanduo, mat nebeveikė siurbliai. Elektra visame mieste dingo prieš parą, nes maskoliai susprogdino šiluminę Charkovo elektrinę – vieną didžiausių Ukrainoje.

Tačiau Charkovo meistrai sugebėjo per naktį pusėje miesto atstatyti elektros tiekimą, bet jį mano atvykimo dieną maskoliai nutraukė ėmę bombarduoti elektros pastotes. Nuo okupantų bombų mieste žuvo du piliečiai, o aštuoni buvo sužeisti.

Žmonės čia labai drąsūs. Tie, kas bijojo, išvyko iš miesto karo pradžioje, o pasilikę nepaiso sprogimų, eina į darbą, puoselėja gėlynus. Ypač pagyrimo verti komunalininkai, kurie po sprogimų skuba tvarkyti pažeistų kanalizacijos vamzdžių ar elektros laidų ir dirba nepaisydami bombardavimų.

Kijeve ir Lvove, kur pastaruoju metu daugiausia laiko praleidau, sprogimų nesigirdi ir ten karo kaip ir nesijaučia – veikia teatrai, restoranai, vyksta koncertai, veiklą atgaivino beveik visos įmonės. O štai Charkovas yra vos už keturiasdešimties kilometrų nuo Rusijos sienos, ir čia žmonės iš namų stengiasi išeiti kuo rečiau, mat beveik kas dieną atlekia priešo raketos.

Tiesa, pagrindinės fronto kovos dabar vyksta ne šalia Charkovo, bet keliasdešimt kilometrų link Lugansko ir Donecko, tačiau ramybė čia yra apgaulinga. Kai kelias dienas nesigirdi sprogimų, žmonės ima lankytis kavinėse ir parkuose, tačiau raketoms ėmus lėkti visi vėl užsidaro namuose.

Charkove prieš karą gyveno pusantro milijono žmonių arba pusė Lietuvos gyventojų, o dabar, spėjama, apie 800 tūkstančių, tačiau vaikščiojant dabar po jį kyla mintis, kad esi mažame miestelyje, nes pravažiuoja vos viena kita mašina, o žmonių irgi beveik nesimato.

Be reikalo niekas nekiša nosies iš namų, nes žino, kad bet kokiu metu gali atskristi žudanti raketa.

Centre veikia vos kelios kavinės, kuriose dėl elektros trūkumo šiuo metu galima gauti nebent sumuštinį ir sulčių, nelinksma, bet tokia pafrontės kasdienybė.

Dabar, kai ryte rašau šį reportažą, elektra viešbutyje vėl pradingo ir antrą valandą jos nėra. Vandens viešbutyje irgi nėra, bet tik šį rytą, nors kituose mikrorajonuose jo nėra jau trys paros.