Charkove striuka su maistu, žiaurus vaikino likimas
Eilėje prie maisto./Eldorado Butrimo nuotr.
Eldoradas Butrimas, specialiai „Rinkos aikštei“ iš Ukrainos
Lvove karo visiškai nesijaučia, čia veikia įvairios parduotuvės, restoranai, o žmonės linksmai šnekučiuojasi lauko kavinėse. Mat į Lvovą kol kas buvo paleistos tik kelios raketos, ir ne į centrą, o į miesto pakraštyje esančius pramoninius objektus.
Prie linksmai gyvenančio miesto grįžus iš ištisą parą bombarduojamo Charkovo priprasti nėra lengva, tad kol kas tebegyvenu karo įspūdžiais.
Juolab perskaičius pritrenkiančią informaciją. Tokią, jog ES nuo agresoriaus besiginančiai Ukrainai išskyrė 1 mlrd. eurų, tačiau kartu už perkamas iš Rusijos dujas ir naftos produktus bei anglį Maskvai pervedė keliasdešimt kartų daugiau.
Organizacija „Transport & Envirement“ suskaičiavo, jog ES šalys Rusijai vien už tiekiamus naftos produktus per dieną sumoka 285 mln. JAV dolerių. Išeina, kad ES šalys, kartu ir Lietuva, finansuoja Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą.
Pavyzdžiui, Lietuvos degalinėse yra prekiaujama „Orlen“ įmonės degalais, o ši tai juos perka iš Rusijos. Tas pats yra su dujomis, anglimi.
Tai, jog ES ir pasaulinių humanitarinių organizacijų tiekiama maisto pagalba Ukrainai nėra pakankama, galima nesunkiai įsitikinti Charkove.
Miesto valdžia kasdien keliasdešimtyje vietų nemokamai dalija maisto paketus, tačiau prie jų stovintys žmonės skundžiasi, kad laukti reikia daugybę valandų, o neretai gauna vien puskepalį duonos arba batoną.
Netoli mano viešbučio esančiame Šaltojo Kalno mikrorajone eilėje stovėję gyventojai neslėpė nepasitenkinimo. Žmonės skundėsi, jog dėl karo sustojo verslas ir daugybė jų liko be darbo ir pajamų.
Tie, kas stovėjo eilėje pirmieji, teigė, jog vietą užsiėmė penktą ryte, nors ir žinojo, kad maistas bus dalijamas nuo dešimtos valandos. Vėliau atsistoję esą kai kurių produktų gali nebegauti.
Eilės gale stovėjusios pensininkės skundėsi, jog geresnius produktus išsikovoja jaunesni žmonės, sugebantys alkūnėmis prasiveržti be eilės. Tuo tarpu senesni ir ligoti, išstovėję pusę dienos, dažnai turi tenkintis tik duona ar batonu, o mėsos gabaliuko ar kiaušinių, vaisių sulaukia nebent kartą savaitėje.
Neretai esą pasitaiko ir taip, jog visą dieną eilėje prastovėję turi namo kiūtinti be nieko, nes maisto pritrūko arba jo išvis neatvežė.
Buvo galima suprasti, jog dalis šių rusakalbių pensininkų tiki ir Maskvos skleidžiamomis melagienomis. Kelios moterys įnirtingai įtikinėjo, jog žiaurūs yra ne rusų, o ukrainiečių kariai, nes rusų belaisviams esą nukapoja galvas arba kala prie kryžiaus.
Be to, šios moterys skleidė gandus, jog humanitarinę pagalbą dalijantys asmenys dalį maisto pasisavina ir veža bičiuliams į parduotuves.
Vaikino ir Helsi draugystė buvo ypatinga, mat kalaitę tėvai sūnui nupirko prieš vienuolika metų, kad šis mažiau liūdėtų mirus mylimam seneliui. Nei brolio, nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nenorėdavo atsitraukti nė per žingsnį.
Aut. past.
Kartu tos moterys su nostalgija gyrė sovietmečio laikus jaunystėje, kai nemokamai buvo galima gauti butą, kelialapį į sanatoriją, o pas gydytojus patekti nebuvo eilių.
Užtat paklausus, ar tokiai jų nuomonei pritaria sūnūs ir dukros, pensininkės pasakė, kad ne. Vaikai esą yra patenkinti, jog Ukrainoje algos didesnės nei Rusijoje, jog galima be baimės kritikuoti valdžią ir lengvai išvažiuoti į užsienį uždarbiauti.
Vienas dailininku Sergejumi prisistatęs vyriškis teigė, jog net aštuoniasdešimt procentų jo kaimynų prieš karą simpatizavo prorusiškoms partijoms, tačiau po miestą užgriuvusių žudikiškų bombų Putiną palaikančių liko vienetai.
Dailininko manymu, ES ir kitos Vakarų šalys privalėtų Ukrainai ne tik tiekti daugiau ginklų, bet ir maisto produktų bei vaistų, kad vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos gyvenantys ir Putinui simpatizavę žmonės galutinai nuo jo nusisuktų.
x
Nuotrauka, kurioje 25 metų charkovietis Saša Oharkovas guli apsikalbinęs savo mylimą rotveilerių veislės kalaitę Helsi yra paskutinė, kurioje vaikinas buvo įamžintas.
Vaikino ir Helsi draugystė buvo ypatinga, mat kalaitę tėvai sūnui nupirko prieš vienuolika metų, kad šis mažiau liūdėtų mirus mylimam seneliui. Nei brolio, nei sesers neturėjęs paauglys Saša nepaprastai pamilo Helsi, o ši irgi nuo jo nenorėdavo atsitraukti nė per žingsnį.
Universitetą baigęs vaikinas dirbo informatiku, ir pas tėvus gyveno kartu su savo sužadėtine Marija. Šią vasarą trejus su pusę metų draugavusi pora ketino susituokti, tačiau vestuvių nebebus.
Nebebus todėl, jog vieną baisaus karo dieną maskolių paleista raketa nusileido po jų buto balkonu. Sprogimo aukomis tapo keliolika to namo gyventojų bei praeivių, vidurdienį išėjusių šiaip pasivaikščioti ar į parduotuvę.
Bavarijos mikrorajonas iki tol nebuvo patyręs raketų antpuolio, mat yra priešingoje pusėje, nei kad fronto linija, einanti palei šiaurinę miesto dalį. Bavarijos gyventojai todėl nepaisydavo oro pavojaus pranešimų, ir jį mieste paskelbus drąsiai eidavo į gatvę.
Tačiau tas vidurdienis buvo visiškai kitoks, jo nedidelio mikrorajono gyventojai nepamirš niekada.
Atskridus raketai Saša buvo arti balkono, patyrė daugybę sužeidimų ir po dviejų parų ligoninėje mirė. Sužadėtinės Marijos, buvusios tuo metu prieškambaryje, kūną krauju nudažė skeveldros, tačiau mergina liko gyva.
Parą mergina buvo apkurtusi ir ne visai suvokė, kas vyksta aplinkui. To nelabai suvokė ir Igorio mama, kuri kartu su vyru sprogimo metu ėjo iš parduotuvės namo ir iš toli matė kilusį didelį ugnies blyksnį po jų langais.
Tėvai girdėjo ir kurtinantį sprogimo aidą. Po pirmo nustebimo ir išgąsčio tėvai pasileido bėgti link savo namo.
Tėvas įbėgo į butą gelbėti sūnaus ir sužadėtinės, o mamą, pamačiusią šalia jų buto gulinčius praeivių lavonus, ištiko šokas, ir ji sukniubo garsioje raudoje.
Į ligoninę nuvykęs parsivežti sūnaus palaikų, tėvas Sašą atpažino vien iš vaikystės rando po kaire pažastimi. Palaidoję sūnų tėvai išvyko į už keliolikos kilometrų esantį kaimą pas gimines, kur pasiėmė ir per gaisrą apdegusią savo katę.
Labradorę Helsi paliko pasaugoti vienai pažįstamai, gyvenančiai to paties Bavarijos mikrorajono pakraštyje. Kalaitę Sašos tėvai planavo į kaimą atsivežti vėliau, tačiau toks ketinimas gali ir neišsipildyti.
Mat praėjus kelioms dienoms po tragedijos ir sūnaus laidotuvių, šiaip visada labai rami buvusi Helsi atitrūko kieme nuo pavadėlio ir nubėgo. Kur, nežinia, nes niekas jos nebematė nei tame kieme, nei prie susprogusio namo.
Igorio sužadėtinei papasakojus šią istoriją nusprendžiau, jog grįžęs į Charkovą būtinai iškabinsiu daugybę skelbimų prašydamas, jog jei Helsę kas nors priglaudė, būtinai ją grąžintų. Net už didelius pinigus.
Kad galėčiau nuvežti Sašos tėvams. Tegul jie visi kartu gyvena prisiminimais apie Sašą, ir tegul kartu gydosi karo žaizdas.
O kai po kelerių metų Helsi nuo senatvės kaime numirs, linkėsiu jai kitame Pasaulyje vėl susitikti su geriausiu savo draugu, nepaprastai ją mylėjusiu Saša.
Ir tada Helsi vėl bus laiminga, kaip kad buvo iki tos nelemtos šlykštaus karo dienos.
