Budintys globotojai – angelai tarp mūsų

Kėdainių pagalbos šeimai centro inf.

Naujųjų metų išvakarės. Kraštietė Jurgita Š. ruošia vaišes šventinei šeimos vakarienei. Suskamba telefonas. Po pokalbio moteris ant stalo padeda dar dvi lėkštes – Naujuosius Jurgitos namuose kartu sutiks laikinai pagyventi atvykstančios sesutės. Štai tokia budinčių globotojų kasdienybė – vienas skambutis ir šeimos rutina pasikeičia. Galbūt porai dienų, o gal keliems mėnesiams ar net visiems metams. Budinčių globotojų širdys apdovanotos neįtikėtinu ryžtu ir drąsa bebaimiškai žvelgti iššūkiams tiesiai į akis. Jie kantriai įveikia nežinomybės bei sunkumų akmenimis grįstą kelią, jeigu būtent toks veda stengiantis paguosti gyvenimo sukrėtimų užgautą vaiko sielą. Argi tai nėra tikri angelai Žemėje? Susipažinkite su keturiomis mūsų krašto budinčiomis globotojomis, kurių širdyse meilės užtenka kiekvienam vaikui – nesvarbu, tai meilus besišypsantis trimetis ar pykstantis ir maištaujantis paauglys. Šių moterų namai atšiaurias gyvenimo audras patiriantiems vaikams tampa saugiu ramybės, meilės, šilumos bei šeimyninio rūpesčio uostu.

Atsisveikinimo ašaros

Tęskime istoriją apie kėdainietę Jurgitą Š. Moteris kilnią budinčios globotojos veiklą pradėjo 2019-aisiais. Per šį laikotarpį jos šeima prieglobsčiu tapo jau 11-kai įvairaus amžiaus vaikų.

Dvi mergaitės – trejų ir ketverių sesutės, tąsyk atkeliavusios į šeimą Naujųjų išvakarėse, buvo pirmosios viešnios pašnekovės, kaip budinčios globotojos, namuose ir čia praleido tris savaites.

„Su mažais vaikais lengviau, tad šoko nebuvo ir viskas klostėsi sklandžiai. Tiesa, kai teko atsisveikinti, buvo skaudu. Mergaitės per tris savaites jau spėjo prisirišti. Vaikų perdavimas mamai vyko darželyje. Vyresnė, nuėjusi prie mamos, vis žiūrėjo į mane, o mažosios negalėjo nuo manęs atplėšti. Ji verkė, klykė ir sakė norinti pasilikti su manimi. Prie vaikų laikiausi – neleidau skausmui išsiveržti, bet atsisėdusi į mašiną, apsipyliau ašaromis, – atvirai pasakoja Jurgita. – Žinoma, džiaugiausi, kad mergaitės grįžo pas mamą, bet kai vaikas pabūna šeimoje ilgėliau, sunku atsisveikinti. “

Jurgita su vyru yra ir nuolatiniai trijų mergaičių globėjai. Kai pašnekovė tapo budinčia globotoja, vyriausiai dukrai buvo 12 metų.

„Mergaitė tapo mano dešiniąja ranka. Ji kaip auklė padėdavo prižiūrėti į šeimą atvykusius mažesnius vaikus“, – pasidžiaugia Jurgita.

Moteris pasakoja, kad budintiems globotojams tenka išgyventi ir itin keblių patirčių – pasitaiko atvejų, kai atvyksta vaikai, turintys sudėtingų problemų ar ligų.

„Iš kur semiatės emocinės tvirtybės kovai su tokiais iššūkiais?“ – teiraujuosi pašnekovės.

„Tikėjimas, kad mano, kaip budinčios globotojos, veikla yra labai reikalinga tiems vaikams. Tai padeda nepalūžti. Žinoma, išgyventi visus emocinius sunkumus budinčių globotojų šeimoms labai padeda ir Kėdainių pagalbos šeimai centro Globos centro komanda, kurioje dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, GIMK specialistai. Taigi sunkiaisiais momentais tikrai nesame vieni“, – atskleidžia Jurgita.

Kiekvienas vaikas lieka širdy

Kėdainietė Irena S. budinčia globotoja tapo 2019-aisiais. Jos šeimoje prieglobstį rado net 14-ka vaikų. Be to, moteris su vyru dar yra ir dviejų vaikų nuolatiniai globėjai.

„Daugeliui budinčio globotojo veikla atrodo be galo sunkus darbas, o aš į tai žiūriu ne kaip į darbą. Galimybė padėti vaikams man teikia daug džiaugsmo“, – sako Irena.

Kai moteris vyko į ligoninę pasiimti pirmųjų ir iškart trijų vaikų, ją baugino nežinomybė. Vis tik pašnekovė įsitikino, jog nors baimės akys būna didelės, realybė dažnai pasirodo kitokia.

„Iš ligoninės parsivežiau tris seseris: 5-erių, 6-erių ir 8-erių metukų. Viskas susiklostė nepaprastai lengvai. Gal todėl, kad mergaitės buvo mielos ir draugiškos, tad iškart pradėjome šiltai bendrauti. Vos atvykusios į mūsų namus jos tuoj pat įsiliejo į šeimą. Atrodė, kad sesutės čia seniai gyveno“, – šypsosi Irena.

Mergaitės pašnekovės namuose gyveno ilgai – net pusantrų metų, todėl atsisveikinti be ašarų nepavyko.

„Jos įsikibo į mane ir nenorėjo eiti pas mamą. Atsisveikinimas emociškai buvo sunkus ne tik joms, bet ir man, nors ir supratau, kad vaikai turi grįžti į savo šeimą, – jautriais išgyvenimais dalijasi Irena. – O trumpiausiai pas mus vaikas viešėjo beveik dvi paras. Vis tik kiekvienas iš tų vaikų, nors ir trumpai pabuvęs, bet lieka širdy visam. Nė vieno nepamiršau.“

Kraštietė džiaugiasi, jog didelės pagalbos bei psichologinės paramos budintys globotojai sulaukia iš kompetentingų ir savo profesijai visa širdimi atsidavusių Globos centro darbuotojų.

„Į šiuos specialistus pagalbos galime kreiptis bet kada. Tai suteikia ramybės ir dar daugiau pasitikėjimo toliau žengti budinčio globotojo keliu“, – sako Irena.

Pašnekovė atvira – būna, jog kai kurie vaikai maištauja ir lieja savo pyktį dėl to, kad jiems tenka būti globotojų, o ne savo namuose.

„Vis tik nors sunkumų pasitaiko, bet niekad nesigailėjau tapusi budinčia globotoja. Jaučiuosi reikalinga tiems vaikams. Apgaubti juos saugumu, šiluma, atstoti mamą sudėtingu metu – labai geras jausmas, suteikiantis mano sielai sparnus ir įkvepiantis stiprybės tęsti šį kelią“, – taria Irena.

Atsisveikinusi su vienu, jau laukia kito

Kita kraštietė Jurgita V. budinčia globotoja tapo vos šių metų pradžioje, tačiau per šį neilgą laikotarpį jos namuose užuovėją rado jau 12-ka vaikų. Pašnekovė puikiai prisimena jaudulį, kuris apėmė belaukiant pirmo mažojo svečio viešnagės.

„Tai buvo romų tautybės mergaitė. Labai džiaugiausi galėdama padėti vaikui“, – pasakoja Jurgita, su vyru taip pat ir nuolatine globėja prieš penkerius metus tapusi dviem mergaitėms.

„Nors per pirmą susitikimą tiek vaikui, tiek man pačiai būna šiek tiek nedrąsu, bet vaikai širdimi pajunta tavo draugiškumą bei gerus norus, todėl greitai randame bendrą kalbą ir susibičiuliaujame. Štai dabar pas mus svečiuojasi aštuonerių berniukas. Jis jau kitą dieną atėjo apsikabinti, prisiglausti. Labai gera, kad vaikas taip greitai mūsų šeimoje ėmė komfortiškai jaustis, – šypsosi pašnekovė. – Visada stengiuosi kuo labiau įsijausti į vaiko būseną. Tai padeda geriau suprasti jį ir jo elgesį.“

Nors budinčio globotojo misija reikalauja galybės emocinių resursų, Jurgita nesiruošia sustoti. Moteris dalijasi, jog sudėtingiausiais momentais jai padeda laikas su savimi ir atmintyje išlikęs ją auginusios močiutės pavyzdys.

„Kartais išvažiuoju tiesiog viena pasivaikščioti, nes taip aš atsigaunu, pailsiu, galiu ramiai viską apgalvoti ir štai energija vėl sugrįžta. O dar – mano močiutė buvo stipri ir kantri, taigi turbūt esu kaip ji. Taip pat budintys globotojai visada gali pasikonsultuoti su Globos centro specialistais, savo patirtimi ir išgyvenimais pasidalinti savitarpio pagalbos grupėje, – džiaugiasi Jurgita ir priduria. – Kiekvienas mūsų namuose apsigyvenęs vaikas yra skirtingas ir ypatingas, išmoko kažko naujo, įdomaus. Su jais aš kasdien dar kartą išgyvenu vaikystės dienas. Budinčio globotojo veikla mane kaip žmogų išties praturtina. Kai išvažiuoja vienas vaikutis, aš pajuntu širdyje jau laukianti kito. Norisi vėl kažkam padėti.“

Iššūkiai nebaugina

Ingrida R. į budinčių globotojų gretas įsiliejo nuo 2019-ųjų. Per šį laikotarpį moters šeimoje ramų prieglobstį rado 14-ka vaikų. Ingrida prisimena, kai į namus atvykus pirmiesiems vaikams ji patyrė lengvą šoką.

„Tai buvo trejų ir puspenktų metų sesutės. Likau šokiruota – vaikai buvo taip apleisti, kad nė nežinojo, ką reiškia žaisti lauke ar kieme, – pasakodama stebina Ingrida. – Vyresnėlė nekalbėjo. Vėliau paaiškėjo, kad ji turi negalią. Pirmieji trys mėnesiai man, kaip budinčiai globotojai, buvo sunkūs, tačiau bėgant laikui kasdienybė ėmė lengvėti, o ir mergaitės visiškai pasikeitė. Pradėjo lankyti darželį, pasitikėti savimi. Po metų sesutės grįžo pas mamą.“

Du dešimtmečius socialine darbuotoja dirbančiai Ingridai ir jos vyrui vaikų globa nėra nauja patirtis. Kaip nuolatiniai globėjai pora jau užaugino dukrą. „Ji labai didžiuojasi ir palaiko mano sprendimą tapti budinčia globotoja“, – džiaugiasi Ingrida, prieš kelerius metus su vyru nuolatine globėja tapusi dar ir dviem broliukams.

Visa širdimi motinystei atsidavusi kraštietė neslepia – ji jautriai išgyvena kiekvieno vaiko patirtus gyvenimo sukrėtimus. Tiesa, šie emociniai sunkumai Ingridą ne gąsdina, o pažadina jos viduje dar didesnį norą kovoti dėl šviesesnės vaikų kasdienybės.

„Kaip tyčia, į mūsų šeimą atvyksta „sunkesni“ vaikai, su daugybe sielos skaudulių. Bet aš to nebijau – drąsiai sutinku iššūkius. Žinau, kad jei rasi šiuos skaudulius ir sugebėsi juos „ištraukti“, vaikas pasikeis“, – patirtimi dalijasi Ingrida.

O sunkiausia budinčios globotojos dalia – atsisveikinti su laikinai namuose viešėjusiais vaikais. „Džiaugiuosi, kai vaikai grįžta į savo biologines šeimas, bet tarti „sudie“ vis tiek būna sunku. Tada man padeda vyras. „Mamukai, neįsijausk“, – taria jis ir aš suprantu, kad turiu labiau kontroliuoti savo jausmus“, – šypsosi pašnekovė.

Nors budinčių globotojų kasdienybėje netrūksta pačių įvairiausių rūpesčių, Ingrida patikina, kad šiame kelyje šeimos turi tvirtą ramstį ir emocinę užuovėją – Globos centro durys budintiems globotojams visada atviros, o čia dirbantys specialistai profesionalią pagalbą suteikia nedelsdami.

Šiuo metu Kėdainiuose yra šeši budintys globotojai. Jie savo namus bei širdis jau atvėrė kone 80-čiai vaikų ir šis skaičius nuolat auga.