Blogis neturi ribų todėl, kad gerieji šiandien tyli

Kristaus prisikėlimas įkvepia viltį, kad gėris nugalės blogį, kaip taika nugalės karą. Tačiau užvis blogiausia, kad karas net ir mintyse turi blogio pasekmes, o Lietuvoje žmonės karu gąsdinami visai be reikalo, įsitikinęs Išlaužo parapijos kunigas, muzikas, bažnytinės muzikos magistras, teologijos mokslų daktaras, Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius Vilius SIKORSKAS.

Maištingos sielos dvasininkas mano, kad blogis šiandien neturi ribų todėl, kad gerieji tyli. O jei tylės, jeigu žmonės, dvasininkai nereaguos, tai galime prarasti net ir savo tikėjimą – gali būti uždraustas net Šventasis Raštas, kaip, beje, ir buvo pasiūlyta viename iš Briuselio posėdžių, nes Šventasis Raštas deklaruoja vyro ir moters sukūrimo tiesą.

– Ar laukiate Velykų? Kuo Jums, kaip dvasininkui ir kaip paprastam žmogui, ypatinga ši šventė?

– Velykos – pagrindinė liturginė metų šventė, apie kurią sukasi visi liturginiai metai. Kaip kunigui, man laikas yra sudėtingas – jau reikia paruošti širdį, pusiausvyrą, nes labai daug liturgijos, intensyvumo. Juo labiau kad mes šv. Mišias tiesiogiai transliuojame per kai kurias televizijas. Taigi, tai yra atsakomybė, daug žmonių. Tai – labai gilus, atsakingas laikas. Negaliu sakyti, kad laukiu Velykų kaip atostogų, yra priešingai.

Kaip tikinčiam paprastam žmogui – visuomet stengiuosi save maitinti labai giliu tikėjimu. Tai darau ir kaip kunigas, mokyklos vadovas. Tai yra laikas, kai turiu ir pats pasimaitinti, nes kaip išgyvensiu Velykas, toks ir bus mano termometras kaip Dievo vaiko ir tikinčiojo.

– Galbūt turite kokių nors savo velykinių tradicijų (mėgstamiausią margučių marginimo būdą, raštą, patiekalą, sutikimą ar pan.)?

– Kunigaujant atsiranda savitų tradicijų. Man teko būti Prancūzijoje, vienuolyne, 7 metus. Iš ten įsigyvenau tokius dalykus kaip, pvz., net po liturginių naktinių šventimų, Velyknakčio, kuris baigiasi apie vidurnaktį, švęsti čia pat naktį su tais, kurie supa. Vienais metais netgi mano jubiliejus buvo Velyknatį. Taigi, nelaukti Velykų ryto, o švęsti iš karto po liturginės šventės.
O kalbant apie tradicijas, tai įprastai būnu su šeima, artimaisiais.

– Vis tik metas geopolitine prasme pasitinkant Kristaus prisikėlimą nėra labai džiugus. Jūs su tuo jau susitaikėte ir apsipratote ar vis dar gyvenate kaip ant parako statinės – neaišku, kada, kas ir kaip?

– Ne, aš netikiu tuo, ką sako, šiuo priešrinkiminiu periodu. Tikrai man neužtenka Lietuvos televizijų ar naujienų portalų informacijos, kad sužinočiau, kas vyksta pasaulyje. Moku kelias kalbas, tad domiuosi keliomis kalbomis, kas vyksta pasaulyje. Todėl karui aš tikrai nesiruošiu.

Praeitą sekmadienį žmonėms sakiau, kad jeigu kas galvosit apie karą, prašyčiau tiesiog gal neiti į bažnyčią (juokiasi) ir sau ramiausiai kariaukite kitur. Tai traumuoja žmonių, ypač jaunų, gyvenimus.

Dabar – pavasaris, reikia kurti, daugybė dalykų turi naujai atgimti. Vien tik prasidėjus Ukrainos karui, skaičiuokite, kiek iš Lietuvos išvažiavo jaunų žmonių. Todėl tikrai nereikia gąsdinti, nes realiai Lietuvai karo tikimybė yra netoli nulio. Ji yra padidėjusi lyginant su kelerių ankstesnių metų periodais, bet tikrai negyvenu karo tvaiku. Karas turi būti nugalėtas širdyje, teisingumu valstybėje, kada žmogus gali sąžiningai dirbti, jam turi užtekti duonos už jo darbą sau ir dar kažkiek pasidėti – tai būtų karo nugalėjimas, jeigu atsirastų to teisingumo. Tikrai šioje
vietoje esu piktas, nes karas net mintyse – jau turi blogio pasekmes.

– Užsiminėte, jog esame bauginami karu. Ar žmonės ateina pas Jus pasikalbėti apie savo baimes, nerimą?

– Kunigo gyvenimas apima kitų gyvenimus visais periodais. Ypač yra pagausėjimas jaunų, jaunesnio amžiaus žmonių mirčių. Įsivaizduokite, teko palaidoti 26, o nepraėjus nė dviem savaitėms – ir 25 metų jaunus vyrus. Šeimos gedi, motinos dar po dviejų mėnesių laukia prie lango grįžtančio sūnaus. Tai yra pandeminiai ar popandeminiai šalutiniai poveikiai. Aš tai įvardinčiau didžiausius sunkumus, kai visiškai sveikas jaunas vyras numiršta per mažiau
nei pusę valandos dėl ištikusios kraujotakos problemos. Mes neapsiprantame su staigiom, jaunom mirtimis.

Man, kaip kunigui, šitie dalykai yra sudėtingi ir tenka daug dirbti, kai šeima netikėtai netenka artimo, jauno žmogaus. Mes su šeima, jos nariais tampame tiesiog draugais. Tokiais draugais, kad, pavyzdžiui, ne mano, o gretimos parapijos šeima sužinojo, kad staiga mirė jų sūnus. Juos pažinau tik tada, kai jie atvyko. Sako, kunige, mes jaučiame, kad jūs dabar galite mus priimti šioje mūsų žinioje. Atvažiavo visa šeima išsakyti nelaimę, tada reikėjo dalintis paguoda, organizuoti, atlikti kitus būtinus dalykus – tai yra mano, kaip kunigo, darbo sunkioji dalis.

O kalbant apie karą, kuris yra Ukrainoje, ne Lietuvoje (tai reikėtų visada pabrėžti), dėl jo žmonės turi mažiau drąsos kurti.

–Ar padaugėjo tokių, kurie, prasidėjus karui, panoro su Jumis pasidalinti savo nerimu, kurie galbūt ieško kažkokio nuraminimo, pastiprinimo?

–Aš asmeniškai to nejaučiu, tai jaučiasi tik spaudoje, aplinkoje, bet žmogus tai tiesiog „suvirškina“. Tačiau ne kartą teko kalbėti ir su jaunimu, kuris čia pat pasirengęs griebti už lagaminų ir išvykti iš Lietuvos, bet kūryba neturi būti traumuota ir entuziazmą reikia kelti ne oru, bet gilintis ir matyti tuos dalykus, pavojus, kurie yra realūs. Manau, Lietuvoje nėra taip pavojinga, kaip ypač šiuo metu yra pateikiama.

– Praėjusių metų pabaigoje šiokių tokių neramumų būta ir Jūsų asmeniniame gyvenime, profesinėje veikloje, kurie garsiai nuskambėjo per visą Lietuvą. Kaip jaučiatės dabar – nurimo jau aistros ar vis dar tyliai (nes nesigirdi viešumoje) kažkur, kažkas Jus vis dar „tąso“ (turiu minty kaip VRK ar kitos institucijos)? Ar jaučiatės suklydęs įvardijęs viešai savo favoritą prezidento rinkimuose?

– Kalbant apie Kūčių vakarą, kuomet per nuoširdžiausią maldą paminėjau savo favoritą, šiandienai, jeigu tik turėčiau galimybes, aš rėkčiau dar garsiau, nes tai yra didžiulė tiesa. Bet neturiu tokių galimybių, nes esu gavęs labai rimtų įspėjimų. Man mano dvasinė misija yra absoliučiai pirmoje vietoje. Faktas – aš esu visiškai apolitiškas, bet savo nuomonę tikrai turiu.

Mūsų Lietuva, mes esame dar visiškai nepasiruošę naujos kartos politikams, kurie jau pas mus išaugę. Tai – ir mano paminėtasis Ignas Vėgėlė – jaunos kartos politikas – kuris yra tikrai švarus, giliai tikintis ir be galo mylintis Lietuvą, jos žmones. O senoji gvardija turi labai daug savo įtakos, kuri iškilo į viešumą. Nenoriu, kad vėl pasikartotų tokie atvejai kaip šis, nes tai tiesiog ne mano tiesioginė misija tą daryti, bet kaip Lietuvos pilietis be galo džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių kaip šis, kuris tikintiems Lietuvos ateitimi yra tikra šviesa.

– Lygiai prieš trejus metus kunigas Algirdas Toliatas taip pat buvo pakliuvęs į panašią situaciją, kai gindamas tradicinės šeimos vertybes, užsitraukė didelę nemalonę tų, kurie palaikė seksualinių mažumų santykių įteisinimą, Stambulo konvenciją. Praėjusiais metais kunigas Robertas Grigas atsisakė jam skirto valstybinio apdovanojimo „Žinia“ už talką Lietuvos laisvės siekiams. Šiemet į skandalų virtinę pakliuvote Jūs. Kas čia vyksta? Turite tam
paaiškinimą, pamąstymų?

– Yra labai paprastas paaiškinimas: tiesiog dienos šviesoje yra sisteminis valdymas, labai gražiai įsikūnijęs mūsų dabartinėje demokratijoje, sistemoje, kada kita nuomonė netoleruojama, visais valstybės ir socialiniais, kultūriniais lygmenimis, kai dažnai sakoma, kad negerbiama kita nuomonė, yra priešingai – dominuoja visai kita nuomonė, tada atsiranda įtampa. Jeigu žmonės, dvasininkai nereaguos, tai mes tuoj uždrausime ir Šventąjį Raštą,
kaip, beje, ir buvo pasiūlyta viename iš Briuselio posėdžių, nes jis deklaruoja vyro ir moters sukūrimo tiesą.

Visuomet reikia reaguoti, nes mūsų laikų didžiausia problema, kaip sakė amerikiečių dvasininkas, Nobelio premijos laureatas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis, – ne kad blogieji daug veikia, bet kad gerieji šiandien tyli. Tai jeigu gerieji arba tie, kas supranta, tylės, tai blogis neturės ribų.

V. Sikorskas

Kitas dalykas, tiek aš, tiek jūsų paminėti du kunigai, yra ir žmonės, kurie kalba tą, ką jie mato, jie kalba savo laisvėje. Jie yra tik žodis ir tai realiai yra labai nedaug, nes visos veikimo priemonės yra tų, kurie turi įgaliojimus valstybėje. Pavyzdžiui, prezidentas. Jis matė, kad didžioji Lietuvos dauguma yra prieš Stambulo konvenciją. Ir kaip prezidentė Dalia Grybauskaitė ją pateikė, taip jis turėjo pilną teisę ją nuimti, bet jis nekreipė dėmesio į Lietuvos
piliečių nuomonę ir išlaukė, kol galiausiai bus svarstoma Seime. Jų rankose yra valdymas, tai jie turėtų veikti šalies ir visų žmonių labui.

– Manau, nėra lengva gyventi, kai matai akivaizdžią neteisybę, „savanorišką priespaudą“, kaip kunigas R. Grigas sakė, cancel‘inimo kultūrą, t. y. kai nepatogus pašnekovas nebekviečiamas į TV ar radijo laidas, nebecituojamas spaudoje, išstumiamas iš viešo gyvenimo, tai, beje, sakė patyręs ir kunigas A. Toliatas. O kaip Jūs jaučiatės po tokio staigaus „išgarsėjimo“?

– Man šis laikas labai įdomus, smagus, gražus, atsakingas laikas. Tarybiniais metais esu buvęs patarnautoju ir man teko atsiimti tam tikras mokyklos direktorės, kuri tuo metu buvo kolūkio pirmininko žmona, nuobaudas už tai, kad patarnauju mišiose. Tai dariau visada. Mano miestelio, Šeštokų, mokykla yra visiškai greta bažnyčios. Ir kai būdavo laidotuvės, aš visada patarnaudavau. Mokytojai žinodavo, kad nesu pamokoje, nes yra laidotuvės ir šitas kaimo vaikas patarnauja. Man dėl to niekada niekas nieko nebuvo pasakęs, bet, kai mokyklos vadovė išsikvietė, buvo labai rimti pagrasinimai. Tai tie dalykai, kurie yra mano praeitis, man dabar žvelgiant į mūsų laikmetį, tik kelia šypseną. Džiaugiuosi, kad yra šie laikai, kaip laisvos Lietuvos, bet kad dar reikia daug darbo atlikti, tai tikrai taip ir visiems linkėčiau nebijoti dirbti.

– Ar šis, pavadinkime, skandalas Jums turėjo kokios nors įtakos? Juk esate ne tik Išlaužo parapijos dvasininkas, bet ir Kauno sakralinės muzikos mokyklos direktorius. O tai, mano manymu, nemenkos pareigos…

– Kiek supratau, kažkokia grėsmė buvo. Aš visuomet sakau: „Dievui dėkoju, kad esu biudžetinės švietimo įstaigos vadovas ne Vilniaus, bet Kauno mieste“ – Vilniaus mieste seniai jau būčiau „suvalgytas“. Tad Kaunas tikrai yra graži Lietuvos lietuviškumo ir tautiškumo širdis.

Esu Kauno miesto švietimo įstaigos vadovas, už nuolatinį gerą darbą ir įvertinimus paskirtas vadovauti mokyklai antrą kadenciją. Mokykla, kuri prieš aštuonerius metus turėjo 137 vaikus, dabar turi daugiau nei 270. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad vaikų mažėjo visoje Lietuvoje, mes turėjome augimą. Tad aš manau, kad mano gyvenime, jeigu bus teisingumo valstybė, neturime nuo nieko kentėti, nes darbai liudija už save.

Niekur aš nepolitikuoju, esu įstaigos vadovas, juolab, kad mokykla turi labai gražų profilį – sakralios muzikos. Mano studijos Romoje, baigtos gana aukštu laipsniu, man leido sąžiningai laimėti visus konkursus ir puoselėti tiek krikščionišką vakarų kultūrą, tiek Lietuvos sakralinę muziką. Ir, ačiū Dievui, kad į mūsų darbus neįsikiša nei penktoji ar šeštoji kolona, o yra keturios kolonos, kurios laiko namą teisingu būdu (šypsosi).

– Aš Jūsų dabar klausau ir, kiek teko stebėti įvairių įrašų ar pamokslų mišių metu, Jūs sudarote labai drąsaus, pasitikinčio žmogaus įspūdį – nebijote sakyti, ką galvojate, nebandote niekam įtikti ar prisitaikyti. Ir tai neskamba paviršutiniškai ar narciziškai – visa ta drąsa, pasitikėjimas ateina iš Jūsų vidaus. Kas, Jūsų nuomone, Jumyse suformavo šias Jūsų savybes? Labai geri vaikystėje padėti pamatai ar dar kokie nors įvykiai, aplinkybės?

– Tiesiog yra tie Dievo dovanoti pamatai: nuo pat vaikystės, aišku, tai yra kaimas, vienkiemis, labai nuostabi mama, mus penkis išauginusi, daug daug daug vargo, nes tėčio žūtis buvo labai ankstyva ir mamai teko mus išlaikyti. Taip pat mane per gyvenimą lydėjo tikrai daug įspūdingų žmonių: nuo pat pirmos klasės turėjau suolo draugę. Jos mama buvo mokytoja, mes kartu ruošdavome pamokas (aš, kaimo vaikas, miestelyje ruošdavau pamokas pas savo suolo draugę iki tol, kol prasidėjo paauglystė ir mums jau kaip ir buvo gėda sėdėti kartu).

Kunigai, kurie mane lydėjo, pavyzdžiui, kunigas Kęstutis Bekasovas – per metus jis mane įpareigodavo perskaityti dešimtis knygų ir rašyti recenzijas. Yra daugybė dalykų, kaip ir kiekvieno žmogaus istorijoje.

– Kunige, kodėl žmonės tokie pikti, pagiežingi? Juk esame maža tauta, maža valstybė, gyvename nelengvame istoriniame laikotarpyje, rodos, turėtume susitelkti, būti vieningi ir draugiški, bet išeina atvirkščiai…

– Aš pastebiu, kad žmonių konkurencingumas, susiskaldymas yra labai platus, realios tolerancijos yra labai nedaug. Pavyzdžiui, mūsų mokykloje, kai čia pradėjau dirbti prieš dešimt metų, bet jau daugiau nei aštuonerius metus esu jos vadovas, mokytojai buvo susiskaldę, t. y. vadovai – sau, mokytojai – sau. Lietuvoje šis bruožas egzistuoja, sakyčiau toks šiaurietiškas bruožas, bet ir pati politika mūsų neskatina vienytis. Konkurencingumas yra nesveikai didelis. Jeigu neveikia 10 Dievo įsakymų principai, tada vyksta neteisingi dalykai – žmonės žudosi,
nusivilia, palieka šalį.

Teko kalbėtis su nemaža dalimi diplomatų, kurie vaikus pradėjo auginti Vakarų pasaulyje, bet grįžę čia, į Lietuvą, mato, kad vaikui yra sudėtinga integruotis Lietuvoje, kur, jeigu vaikas gerai mokosi, nebūtinai gaus gerą pažymį, nes gal jo tėvai dirba paprastesnius darbus, neužima aukštų pareigų. Žodžiu, yra dalykų, kurie prasilenkia su teisingumu.

– Jūsų nuomone, ar galime tikėtis ramesnių, taikesnių laikų mūsų Lietuvėlėje?

Žinoma, kad galime ir privalome tikėtis geresnių laikų net ir dabar turime tai daryti. Tikrai yra daug gražių pokyčių aplinkoje. Tik žmonės turi nebijoti ir eiti, siekti, puoselėti, reikalauti, džiaugtis ne tik asmeniškai, bet ir valstybės mastu. Tikrai viskas čia gerai.

V. Sikorsakas

– Taigi, nepaisant visko, Jūs esate optimistas.

– Absoliučiai. Kaip kažkas sakė, kas bus, jeigu bus? Jeigu bus karas, tikrai lieku Išlauže; jeigu pamatau sužeistą kūną, nesvarbu kieno, slaugau tą, kuris prieš akis; jeigu numiršta, palaidoju tą, kuris prieš akis – tiesiog daryčiau tą patį, tik, kad pasikeistų intensyvumas.

– Kunige, kadangi artėja labai graži Kristaus prisikėlimo šventė, noriu paprašyti Jūsų šia proga su „Rinkos aikštės“ skaitytojais pasidalinti savo mintimis, palinkėjimu, galbūt šiokiu tokiu nuraminimu, kad ateityje laukia šviesesni laikai, o šis laikotarpis kažkada tebus tik kaip blogas sapnas.

– Tas posakis: darbas žmogų puošia – nėra prakeiksmas, tai yra Dievo palaiminimas. Kiekvieno žmogaus judesys, kūrybinė pastanga yra apsauga nuo visų nenuotaikų, kaip dzūkas sako, duodu dantį (juokiasi), tikrai duodu žodį, kad ir nuo depresijų… Tad palinkėjimas – nebijoti kurti, judėti, o Lietuva tam turi puikias sąlygas, turime labai puikų pagrindą – Europos bendrija yra mūsų apsauga daugybėje vietų. Galime prisiminti, kaip atrodė Lietuva prieš
20–25 metus, kada buvo daug kitokio pobūdžio problemų, pavyzdžiui, verslui.

Taigi, pagrindinis palinkėjimas – kurti, tik Lietuvoje kurti ir, aišku, viską paremti tikėjimu, savo širdies palaiminimu.

– Gerb. kunige, labai dėkoju Jums už skirtą laiką, atvirumą ir išsakytas mintis.