Bestselerių apie moters viduramžio krizę autorė: „Metai nuo 50 iki 55-erių man buvo geriausias gyvenimo tarpsnis“

„Savo 50-mečio labai bijojau, nes jaučiausi žiauriai jaunatviška. Man buvo tikrai baisu, – atvirai prisipažino Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje su kraštietėmis susitikusi perkamiausių kūrinių sąraše atsidūrusios knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ bei neseniai išleisto jos tęsinio „Pakeliui į rojų“ autorė Virginija RIMKUVIENĖ. – O dabar, sulaukusi 55-erių, suprantu, jog per pastaruosius penkerius metus nugyvenau geriausią savo gyvenimo tarpsnį, nes patyriau daug įdomių dalykų: realizavau svajonę rašyti knygas, padirbėjau televizijoje, vaikai užaugę, todėl turiu laiko sau, 51-erių iššokau su parašiutu, pradėjau savanoriauti jaunimo linijoje. Taigi, sulaukusi 50-ties pagaliau galiu daryti tai, kas man iš tikrųjų patinka.“

Pilna salė

Susitikti su charizmatiškąja rašytoja susirinko pilna salė moterų. Kai kurios atėjo nešinos gėlėmis, bent žiedais norėdamos autorei atsidėkoti už jų gyvenimams ramybės, o kai kurioms – drąsos pokyčiams dovanojusią knygą.

Didelio populiarumo ir skaitytojų palankumo pirmoji V. Rimkuvienės knyga sulaukė ne tik todėl, kad palietė temą, kuria net ir šiuolaikinėje visuomenėje vis dar prabylama pašnibždomis, bet ir dėl to, jog kalbėdama sugebėjo išlaikyti balansą ir nekurti nei pernelyg juodos, nei per daug rožinės brandžios moters gyvenimo vizijos. O dar apie menopauzės laikotarpį išgyvenančių bendraamžių tikrovės nepatogumus autorė šneka atvirai ir su dosnia porcija taiklaus humoro.

Žurnalistės plunksną iškeitė į rašytojos

Iki pradėdama rašyti knygas V. Rimkuvienė daugiau kaip 20 metų dirbo žurnaliste įvairiuose žurnaluose, tokiuose kaip „Ieva“, „Cosmopolitan“, „Moteris“, bei portale „Delfi“.

„Esu baigusi lietuvių kalbos pedagogikos studijas ir šiek tiek dirbau mokykloje, bet daugiausia dirbau žurnaliste.

Po dviejų dešimtmečių pasijutau labai išsekusi nuo žurnalistinio darbo, todėl būdama 50-ties nusprendžiau palikti žurnalistiką ir tapti rašytoja, – pasakojo V. Rimkuvienė. – Rašytoja būti svajojau visą vaikystę, bet tada maniau, kad rašytojas turi kurti tik tai, kas turi išliekamąją vertę – ką būtų verta į mokyklines programas įtraukti po 100 metų ir vėliau.

Dabar knygų išleidžiama labai daug ir mažai jų pateks į mokyklines programas ar į aukso fondą. Aš taip pat nesitikiu, kad mano knygos ten pateks, bet kartais verta rašyti tai, kas žmonėms aktualu, ką jiems įdomu skaityti, kas tiesiog suteikia progos pasijuokti, kur jie gali atpažinti save, sužinoti kažką nauja. Taip, pati sulaukusi 50-ties, aš parašiau pirmą knygą „Man 50. Ir aš dar gyva“.“

Kai mes nustojame siekti, domėtis, mūsų smegenys nustoja vystytis. Jeigu jau viską žinai, tai kaip ir nebėra dėl ko gyventi…

V. Rimkuvienė

Įgyvendino svajonę

V. Rimkuvienė pabrėžia, jog vaikystėje gimusi svajonė parašyti knygą gyva išliko iki pat 50-ties, kol galiausiai įgavo kūną. „Išėjau iš darbo ir nusprendžiau – sėsiu ir parašysiu“, – prisimena autorė. Knyga „Man 50. Ir aš dar gyva“ iki šiol yra pats perkamiausias iš viso šešias knygas vienos pačios ar su bendraautoriais išleidusios V. Rimkuvienės kūrinys.

„Knyga sulaukė neįtikėtino susidomėjimo. Jau penkeri metai ji – geriausiai parduodamų knygų topuose. Didelė rizika, kad liksiu žinoma kaip vienos knygos autorė, bet aš džiaugiuosi, kad žmonės skaito mano knygą, kad ji reikalinga, – taria V. Rimkuvienė ir svetingai leidžia žvilgtelėti į rašytojos darbo užkulisius bei pasmalsauti, kaip buvo sumanyta auditorijai itin patrauklaus formato knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ idėja. – Būtent apie 50-mečio ribą rašyti ėmiausi todėl, kad aš pati pažįstu šį gyvenimo tarpsnį, žinau šio amžiaus problemas. Be to, dirbau moteriškuose leidiniuose ir rašydavau daugiausia apie sveikatą, psichologiją, karjerą, socialinėmis temomis, tad knygoje apibendrinau karjeros žinias ir sudėjau savo gyvenimo patirtį.

Čia skaitytojos randa 13-kos specialistų – dietologų, psichologų, sporto trenerių, gydytojų, karjeros konsultantų – patarimus. Tai žmonės, kuriuos aš atsirinkau per 20 žurnalistinio darbo metų ir kurių kompetencija labai pasitikiu. Čia stipri šios knygos dalis, bet žmonėms vis tiek labiau patiko knygoje plėtojamos keturių draugių gyvenimo istorijos ir nuotykiai.

Yra tokia veikėja Kristina – mano prototipas, ir dar trys draugės, gana skirtingos, visos su ryškiu charakteriu ir geru humoro jausmu, nebijančios viena kitai kandžiai krimstelėti.“

V. Rimkuvienė atskleidė, jog prototipus tikrovėje turi visos keturios knygos herojės. Skaitytoją žavi tai, kad šios draugės papuola į daugeliui atpažįstamas gyvenimiškas situacijas, todėl kiekviena moteris čia gali atrasti ir dalelę savęs.

Įkvėpė skaitytojai

Skaitytojos autorei nuolat berdavo klausimus smalsaudamos apie tolesnį šių draugių gyvenimo siužetą. Tai rašytoją paskatino imtis knygos tęsinio. Nuo lapkričio prekyboje pasirodęs kūrinys jau irgi žengė į perkamiausiųjų sąrašą.

„Pirmosios knygos tęsinyje „Pakeliui į rojų“ jau nerasite jokių patarimų ir pamokslų, – pristato V. Rimkuvienė. – Antrą knygą galima skaityti arba kaip pirmosios tęsinį, arba kaip visiškai atskirą knygą.

Čia pasakoju tolesnes pirmoje knygoje savo kelią pradėjusių keturių draugių istorijas. Visa moters viduramžio problematika atsiskleidžia per gyvus knygos herojų gyvenimo įvykius, dialogus.

Antroji knyga skaitosi lengviau – kaip romanas, kaip atskirų istorijų pynė. Keturios draugės ieško meilės, vyrų, darbo, savęs. Knyga linksma – žmonės pasijuokia, atpažįsta save, bet ji nėra paviršutiniška.“

Ne visada herojai yra tie, kurie taškosi prieš srovę, o plaukti pasroviui nereiškia būti nešamam aplinkybių, nieko nespręsti pačiam.

V. Rimkuvienė

50-metis. Kuo jis svarbus?

Pasak autorės, moterys po 50 metų patiria nemažai iššūkių, apie kuriuos visuomenėje kalbama per mažai. Tai ne tik fiziniai pokyčiai, bet ir psichologinės bei socialinės problemos.

„Pirmosios knygos pavadinimas „Man 50. Ir aš dar gyva“ – labai ironiškas, o kai kuriuos netgi papiktina, – įvairių reakcijų sulaukusi neslepia V. Rimkuvienė. – Gyvenimas po 50-ties tikrai nesibaigia, bet naivu manyti, kad tada jis ir tik prasideda.

Gyvenimas tiesiog tęsiasi, tačiau ties 50-mečiu įvyksta nemažai lūžių.“

Menopauzės iššūkiai

Vienas iš autorės įvardijamų 50-mečio lūžių – menopauzė.

„Ją išgyvena visos moterys ir tai daro įtaką jų sveikatai, išvaizdai, psichologinei būklei, vidiniam balansui. Ir nesvarbu kokia tu jaunatviška bebūtum, taisyklingai gyveni ar pilna žalingų įpročių – menopauzė tave vis tiek ištiks, – nebėgti nuo neišvengiamybės siūlo V. Rimkuvienė. – Apie 15 proc. laimingųjų jokių menopauzės simptomų nejaučia, bet kitas karščio bangos ir hormoniniai svyravimai taip išvargina, jog kartais tai stipriai paveikia net ir psichologinę sveikatą, prireikia specialistų pagalbos, antidepresantų. Menopauzė nėra nieko tokio. Galbūt vienoms taip, bet kitoms gali būti labai rimta.“

Tuščias lizdas ir diskriminacija

Antras iššūkis, su kuriuo reikia tvarkytis – vadinamasis tuščio lizdo sindromas, kai užaugę vaikai palieka namus.

„Jei buvai susitelkusi į motinystę, tada turi ieškoti, kuo užpildyti tuštumą, – sako V. Rimkuvienė. –Kai kurios moterys patiria ir depresijos, gyvenimo beprasmybės epizodų.

Išėjus vaikams, keičiasi ir santykiai su vyru. Kol gyveno vaikai, atrodo, viskas sukosi ta pačia rutina, o vaikams išėjus, pradedi galvoti – apie ką mums dabar kalbėtis, tarsi – kas tas žmogus, ką man su juo veikti?

Šiuo laikotarpiu iškyla tam tikros dilemos dėl karjeros, nes jau išryškėja diskriminacija dėl amžiaus – ne visi nori ir skuba į darbą priimti tokio amžiaus žmones, tad atsiranda svarstymų: kentėti nepatinkančiame darbe iki pensijos ar vis tik pabandyti kažką keisti.

Taigi po 50-ties įvyksta nemažai pokyčių ir reikia išmokti su jais gyventi.“

Taip, aplinkybės gali būti sudėtingos. Nors mes negalime atšaukti lietaus, bet galime pasiimti skėtį – kokios aplinkybės mums besusiklostytų, mes visad turime pasirinkimą ir bent dvi išeitis.

V. Rimkuvienė

Aplinkybės spraudžia į kampą

„Vienos moterys sako, kad 50-metis yra paskutinis šansas dar pavaryti gyvenime: susirasti vyrą, pakeisti darbą, pagyventi kitoje šalyje. Kitos atrėžia – nesąmonė, aš jau viską pasiekiau, ko neprivalgei, to neprilaižysi, reikia pailsėti, skirti laiko sau, pagyventi dėl savęs, – apie dvi moterų stovyklas pasakoja V. Rimkuvienė. – Stovime tam tikrų pasirinkimų kryžkelėje ir susiduriame su tam tikromis aplinkybėmis. O jos kartais yra tokios, kad, rodos, įspaudžia mus į kampą.

Gali net atsirasti sveikatos sutrikimų. O dar šiuo laiku dažnai prasideda netektys. Miršta ne vien tėvai, bet kai kada ir mūsų draugai, bendraamžiai, netgi sutuoktiniai. O jei atleidžia iš darbo ir nežinai, kur dėtis? Dar prisideda ir besikeičiantis kūnas – tarsi nei iš šio, nei iš to pradeda augti svoris, veide ryškėja raukšlės. Visa tai mus gąsdina.

Taip, aplinkybės gali būti sudėtingos. Nors mes negalime atšaukti lietaus, bet galime pasiimti skėtį – kokios aplinkybės besusiklostytų, mes visad turime pasirinkimą ir bent dvi išeitis.

Tik bėda ta, jog kartais žmonės nenori išeičių ieškoti, nes žymiai patogiau ir lengviau gyventi kaltinant aplinkybes: gal tėvai nemylėjo, gal vaikai nedėkingi, gal vyras blogas pasitaikė, valdžia kažko neduoda, darbdavys nevertina, amžius, senatvė… Tada nereikia priimti jokio sprendimo – skundiesi ir ramiai gyveni.

Bet žmonės, kurie nenori būti aplinkybių aukos, per gyvenimo lietų pasiima skėtį – ieško sprendimų.“

Visi sprendimai turi kainą

V. Rimkuvienė, pati nemėgstanti ir kitoms nepatarianti į gyvenimą žvelgti per rožinius akinius, atkreipia dėmesį, kad visi gyvenimo sprendimai – net ir teisingi – turi savo kainą – pliusus ir minusus.

„Štai aš 50-ties išėjau į rašytojas. Palikau darbą. Visi manęs klausinėjo, o aš jiems pasakojau, kaip gerai gyvenu: miegu, kiek noriu, ryte pusvalandį lovoje geriu kavą, tada lėtai valgau pusryčius, paskui valandą vaikštau palei upę, parėjusi, jei yra nuotaika – rašau, jei nėra – tvarkausi, rašau tik tai, kas man įdomu, o ne tai, ką redaktoriai užsako… Visi manęs klausosi ir galvoja, kad tai svajonių gyvenimas, – regis, idiliška kasdienybe dalinasi pašnekovė. – Bet yra kaina, kurią aš už tai moku.

Pirmiausia – nežinomybė: pabaigusi kiekvieną projektą, aš nežinau, ką darysiu toliau.

Antra – finansinis nestabilumas: buvo laikas, kai per metus teuždirbau 3 000 eurų – tai 250 eurų per mėnesį. Išgyventi neįmanoma.

Socialinių garantijų nėra: jei susirgtum – nedarbingumo tau niekas neapmokės, pensijos taškai nesikaupia, nėra saugumo, o tai sukelia įtampą. Saugumas – labai svarbi laimės sąlyga. Saugumo trūkumas – gana didelė kaina ir ne kiekvienas norėtų ją mokėti, bet aš moku jau penkerius metus ir ji man vis dar neatrodo per didelė.

Tiesa, buvo momentas, kai tuo sudvejojau ir nusprendžiau pasitikrinti: nustojau ilgai lovoje gerti kavą ir išsitraukiau žadintuvą, – juokiasi V. Rimkuvienė. – Studijų laikų bičiulė – lietuvių kalbos mokytoja – įkalbėjo pabandyti grįžti į mokyklą.“

V. Rimkuvienė, pati nemėgstanti ir kitoms nepatarianti į gyvenimą žvelgti per rožinius akinius, atkreipia dėmesį, kad visi gyvenimo sprendimai – net ir teisingi – turi savo kainą – pliusus ir minusus.

Aut. past.

Gyvenimo auditas

Kainą, kurią teks mokėti už pasirinktus gyvenimo pokyčius, ne visada pavyks tiksliai įvardinti iš anksto. Dažniausiai ji paaiškės tik įgyvendinus sprendimą. Vėliau kaina gali pasirodyti ir didesnė už įsivaizduotą, ir mažesnė. Jei apniko abejonės – pasitikrinkite. Tai pabandė ir knygų autorė.

„Sprendimus priimame protu, kuris mums diktuoja, ko reikia, arba širdimi – kalbančia apie tai, ko mes norime. Geriausia vadovautis abiem – susidėlioti „už“ ir „prieš“. Papasakosiu, kaip aš pasitikrinau, ar kaina, kurią moku už savo sprendimą, nėra per didelė, – suintriguoja autorė. – taigi, kai pagalvojau, kad kaina vis tik per didelė ir negaliu išgyventi uždirbdama 250 eurų per mėnesį, pabandžiau padirbėti mokykloje.

Protas sakė: valio, tu moki, atlyginimas normalus, socialinės garantijos, ilgos vasaros atostogos, vaikai tave myli – viskas gerai. Bet mano kūnas ir širdis ėjo iš proto. Iš mokyklos namo grįždavau kaip išsunkta citrina, nieko nenorėdavau matyti, vaikščiojau pajuodusi.

Kai atėjo ruduo ir man reikėjo apsispręsti, ar grįžti į mokyklą visam laikui, mano kūnas žviegė – ne. Nusprendžiau, kad dabar negaliu mokėti tokios kainos – savo sveikata. Gal dar grįšiu, bet vėliau.“

V. Rimkuvienė ragina pajutus diskomfortą ir ėmus dvejoti dėl priimto sprendimo nebijoti atlikti gyvenimo audito.

„Man pasirodė, kad kaina per didelė, todėl nuėjau į mokyklą ir supratau, kad ta kaina man vis dėlto dar didesnė, todėl grįžau į ankstesnį tašką“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.

Gera mokytoja pabėgo iš mokyklos

Tuokart V. Rimkuvienė mokyklą paliko antrąsyk savo karjeroje – abukart dėl rašymo.

„Kai baigiau pedagogikos studijas, trejus metus dirbau mokykloje. O paskui išėjau į žurnalistiką, nes, kaip sakiau, visada norėjau rašyti. Mokiausi kaimo mokykloje ir man buvo pasakyta: baik tu, tu niekada nieko neparašysi – tu iš kaimo, čia tik vilniečiai gali.

Patikėjau ir nuėjau į pedagogiką. Negaliu pasakyti, kad mokytojauti man prastai sekėsi. Mūsų mokytoja metodininkė apie mane netgi sakė: va, žmogus, kurio pašaukimas mokyti, taip reta mokytojų iš pašaukimo.

Kai išėjau iš mokyklos ir ją pamačiau gatvėje, perėjau į kitą pusę – mokytojas iš pašaukimo ir pabėgo iš mokyklos, – šypsosi V. Rimkuvienė. – Tiesiog mokykloje man buvo emociškai sunku. Labai išsekdavau. Galbūt persistengdavau, o gal todėl, kad buvo pati pradžia, buvau jauna.

Taigi nors mokykloje nelikau ir mokytojo duoną nusprendusi pabandyti antrąsyk, bet pasitikrinau save ir supratau, kad galiu būti visai nebloga mokytoja: aš gebu rasti ryšį su vaikais ir man sekasi sudėtingus dalykus jiems išaiškinti paprastai.

Darbo mokykloje patirtis taip pat aprašyta knygoje. Nors daugelis šiuolaikinius vaikus peikia, bet iš tikrųjų – kaip šauksi, taip atsilieps.“

Su tėkme ar prieš srovę?

Rašytoja į susitikimą atvykusioms kėdainietėms iškėlė ir keblų klausimą, kone prilygstantį egzistencinei Hamleto „būti ar nebūti“ dilemai.

„Kas geriau: būti tėkmėje ar plaukti prieš srovę? – paklausė gausiai susirinkusios vien moteriškos publikos. – Manau, jog ne visada herojai yra tie, kurie taškosi prieš srovę, o plaukti pasroviui nereiškia būti nešamam aplinkybių, nieko nespręsti pačiam.

Plaukdami gyvenimo tėkmėje, tam tikra prasme pasroviui, mes galime pasirinkti valtį, ką sodiname į tą valtį, kaip įveikiame kliūtis ir dar turime du labai svarbius pranašumus: mums padeda srovė, todėl greičiau pasiekiame tikslą, ir yra kur kas maloniau plaukti pasroviui nei prieš srovę.

Mano amžiaus moterims gal jau reikia prieš srovę plaukti mažiau, nes tai kainuoja labai daug jėgų. Aš pati dažniausiai plaukiu pasroviui: jei manęs kažkur nenori, aš ten nesiveršiu, jei matau, kad man kažkas nesiseka, pasitraukiu.“

Be kūrinių „Man 50. Ir aš dar gyva“ bei „Pakeliui į rojų“, autorė taip pat yra parašiusi sukrečiantį pasakojimą „Jis vadina mane mama“, kur atvirai atskleidžia skausmingą savo ir jos globoto vaiko santykių istoriją.

Aut. past.

Kaip atpažinti savą srovę?

V. Rimkuvienė moterims patarė ir kaip išsiaiškinti, ar plaukiate tėkmėje – ar pagavote savąją gyvenimo srovę?

„Pirmiausia, paklauskite savęs, ar užsiimdama ta veikla tarsi paskęstate joje, prarandate laiko pojūtį? Yra darbų, į kuriuos pasinėręs, nespėji apsižiūrėti, o jau naktis. Darydama tai, jauti, kad tai tavo. Tai gali būti viskas: bendravimas, savanoriavimas, gėlių auginimas – ne tik tiesioginis darbas, – mintimis dalijosi viešnia. – Antra – gaunate rezultatą neįdėdama labai daug pastangų.

Jei kažkas reikalauja labai daug pastangų, o rezultato nėra, greičiausiai tai ne jūsų. Tarkime, santykiai. Sako, kad dėl santykių reikia daug dirbti. O aš manau, kad jei reikia daug dirbti, tai galbūt šalia tavęs ne tas žmogus. Mes norime žmogaus, su kuriuo gyvenimas mums būtų lengvesnis, o ne sunkesnis. Mudu su vyru jau 35 metai kartu ir nepasakyčiau, kad dėl santykių turėjome daug dirbti.

Trečia – jei užsiimdama sava veikla jūs ne išsenkate, o atvirkščiai – įsikraunate. Regis, visą dieną dirbai, bet nuo tos veiklos jautiesi ne pavargusi, o dar energingesnė, gyvenimas atrodo šviesus.

Ketvirta – tai, ką darote, džiugina kitus. Tai gali būti jūsų užauginti pomidorai, kuriuos dalijate kitiems, jūsų pagaminta vakarienė, kurią visi valgo ir giria. Mano atveju – parašyta knyga, sukelianti vidinį pasitenkinimą, nes parašiau tai, kas naudinga žmonėms.“

Auksinės taisyklės

Reziumuodama pokalbį, autorė apibendrino svarbiausią savo knygų žinutę moterims – kokios bebūtų aplinkybės, mes nesame jų aukos ir visada galime nuspręsti, ką daryti toliau. Klauskite kūno, klauskite proto, jei norite – ir draugių, nes kartais iš šono išties geriau matyti, bet kartkartėmis vis pasitikrinkite, ar su šiuo sprendimu vis dar esate gyvenimo tėkmėje, o gal ta srovė jus plukdo ten, kur nenorite būti? Tada imkite savo valtį ir pereikite į kitą upę.

Perkopusi 50-metį, V. Rimkuvienė išsigrynino kelias auksines taisykles, kurias atskleidžia visoms bendraamžėms. Tiesa, šias gyvenimo gaires pravartu įsidėmėti kiekvienam.

„Nevaikščiokite su tamsiais akiniais arba su rožiniais – nevertinkite situacijos pernelyg optimistiškai, bet ir nemanykite, kad gyvenimas baigėsi. Žiūrėkite realiai.

Taip pat nesustokite ten, kur esate. Nesakykite sau, kad jau viską mokate, viską žinote, pakankamai pasiekėte ir viskas. Kai mes nustojame siekti, domėtis, mūsų smegenys nustoja vystytis. Jeigu jau viską žinai, tai kaip ir nebėra dėl ko gyventi… – pabudinti bando V. Rimkuvienė. – Nebijokite bandyti naujus dalykus: keiskite gyvenimo būdą, galbūt išdrįskite keliauti viena, pradėkite ko nors mokytis.

Jei norite pokyčių – imkitės gyvenimo permainų. Juk kai visada darai tą patį, tai tas pats ir nutinka. O jei nori, kad nutiktų kažkas nauja, turi ir pradėti daryti kažką nauja arba kitaip. Kai išėjau iš samdomo darbo, sulaukiau visokių įdomių pasiūlymų: pradėjau rašyti knygas, mane pakvietė į Beatos Nicholson laidos „Gero gyvenimo receptai“ (aut. past. – transliuota per LRT) redaktorių komandą.

Dabar man 55-eri ir aš nenoriu sustoti ties tuo, ką darau. Noriu išbandyti, ką nors nauja, todėl savo knygų pristatymus papildžiau užduotimis publikai. Šios užduotys moterims padės labiau pažinti save. Pirmosios šias užduotis išbandė būtent kėdainietės.“

Kitos knygos

Be kūrinių „Man 50. Ir aš dar gyva“ bei „Pakeliui į rojų“, autorė taip pat yra parašiusi sukrečiantį pasakojimą „Jis vadina mane mama“, kur atvirai atskleidžia skausmingą savo ir jos globoto vaiko santykių istoriją.

Su žinoma dietologe dr. Edita Gaveliene V. Rimkuvienė skaitytojams pristatė bendrą knygą „Valgyk į sveikatą“. Čia pateikiami išsamūs atsakymai į svarbiausius mitybos klausimus.

O drauge su dar keliais autoriais V. Rimkuvienė išleido knygas „Gyvenk (eko)logiškai“ ir „Patarimų knyga namams. Nuo A iki Ž“.