Bendrystės recepto paieškas vainikavo… puodas cepelinų!
Darbštūs kalnaberžiškiai prilipdė 80 cepelinų!/Organizatorių nuotr.
„Atsineškite keletą bulvių ir peiliuką“, – štai tokį prašymą organizatoriai turėjo kalnaberžiškiams, kviesdami juos į įkvepiančių įspūdžių žadėjusį bendruomenės renginį „Bendruomeniškumo sėkmės receptas“. Niekas nė neįtarė, kuo visa tai baigsis. Būrys veiklių vietos gyventojų susirinko pasidžiaugti širdis jungiančia bičiulyste, nuveiktais darbais, pasiklausyti mylimiausios – savų – Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyriaus liaudiškos muzikos kapelos „Beržynėlis“ ir… – staigmena! – pasiraitoję rankoves visi drauge pasigamino puodą cepelinų! Kas gi dar geriau suvienys, jei ne bendras darbas ir kartu ragaujamas gardus maistas.
Spalvingas renginių meniu
Kaip pristatė Kalnaberžės bendruomenės vadovė Daiva Danauskienė, rugsėjo–gruodžio mėnesiais Kalnaberžės bendruomenė vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuotą projektą „Bendruomeniškumo sėkmės receptas“.
„Šio projekto lėšomis buvo finansuota gerosios patirties kelionė į Druskininkus, susitikimas su šviesaus atminimo poete, visuomenės ir politine veikėja Dalia Teišerskyte, motyvacinis seminaras su koučere Lidija Laurinčiukiene, fizinio aktyvumo mankštų kompleksas su profesionalia kineziterapeute Jūrate Kavaliauskiene, minėtas renginys-refleksija ir gruodžio 17-ąją laukiantis Padėkos vakaras, kurio metu tarsime „ačiū“ savo partneriams, rėmėjams, mėgėjų meno kolektyvams, žiūrovams – visiems, kurie jungiasi prie mūsų“, – pasidalijo Kalnaberžės bendruomenės siela D. Danauskienė.
Jaukus formatas
Neseniai įvykęs bendruomenės susibūrimas patraukė akį netradiciniu formatu – renginys-refleksija. Pašnekovė atskleidė, jog šįsyk norėta bendruomenės renginiui suteikti kitą kūną ir dvasią.
„Renginio-refleksijos formatas buvo „jauskis kaip namie“. Nebuvo jokio tradicinio renginio scenarijaus, vedėjo, o ir koncertas buvo daugiau foninė užsklanda“, – pasakoja D. Danauskienė.
Nesistebėkite, kad mūsų kaime į maisto gamybą įsitraukia vyrai. Mes įpratę prie tokių dalykų.
D. Danauskienė
Paslaptį jau žino
Tad kokį bendruomeniškumo sėkmės receptą bėgant metams ir suburiant vis margesnėms veikloms pavyko išgryninti kalnaberžiškiams?
„Bendruomeniškumo receptas ir formulė labai paprasti. Pirmiausia – prisitrauk žmones, tada – sudomink juos, o galiausiai išlaikyk, – taria bendruomenės vadovė. – Kaip tu tai padarysi – galvosūkis tau. Esu ne tik bendruomenės pirmininkė, bet dar ir Kėdainių kultūros centro Kalnaberžės skyriaus vadovė, tad man sunku atskirti, kurios veiklos ir projektai yra bendruomenės, o kurie mano darbdavio – Kėdainių kultūros centro, nes mes, projektų vykdytojai, kolektyvų vadovai, esame tie patys. Tikslinė grupė irgi ta pati, išliekamoji vertė irgi skirta Kalnaberžei. Tiesiog, kaip liaudyje sakoma – ta pati mergelė, tik kita suknelė, – vaizdžiai apibūdina pašnekovė. – Bet kadangi tikslas pateisina priemones, tai, manau, bet kokios priemonės yra geros, jeigu tik jas pasitelkiant galima organizuoti žmonėms turiningą laisvalaikį, užimtumą.“
„Mūsų kaimelis mažas, senstantis, netoli 200 gyventojų – kalnų nenuversi… bet dar nemirštam!“ – besisukdama iššūkių gausioje profesinėje kasdienybėje entuziazmo nestokoja D. Danauskienė.
Pašnekovė atvira: „Ne paslaptis – finansų ne aruodai, kaip ir visur. Taigi amžinai tenka sukti galvas, kuo čia dar būtų galima sudominti žmones, kaip juos prikviesti. Ieškome finansavimo šaltinių, kartais sekasi, kartais nelabai – kaip ir visur.“
Susibūrimo vinis gimė iš juokų
Nors laikai nelengvi, Kalnaberžės bendruomenė originaliais sprendimais ir nuotaikingais susibūrimais geba nustebinti – aptarę vykdomo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamo projekto vaisius, pasidalinę įspūdžiais iš veiklų bei priaudę naujų idėjų, kalnaberžiškiai pasiraitė rankoves ir kibo ruošti cepelinų.
„Tik per bendras veiklas, bendrą darbą galima suburti bendruomenę ir kažką nuveikti, o šį kartą atsitiko… cepelinai! – šypsosi D. Danauskienė. – Kaip liaudis sako: svarbiausia nesinervinti ir gerai maitintis. Kiekvienas juokelis turi dalelę tiesos ir šie cepelinai buvo netikėta idėja, kurią juokais pasiūlė mano gera draugė.
Pagalvojau ir man ši mintis labai patiko. O kodėl gi ne? Taigi pabandome, o kaip kitaip sužinoti, ar „paeis“? – su azartiška ugnele balse tarė bendruomenės vadovė. – Renginio dalyvių paprašėme atsinešti keletą bulvių ir peiliuką. Niekas nežinojo, kas čia bus – laikėme tai paslaptyje. Tik renginio skelbime buvo parašyta, kad gaminsime bendrus pietus. Tos kiekvieno iš namų atsineštos bulvės buvo tarsi bendrystės simbolis – po kruopelę į bendrą puodą.“
„Ach, taip poetiškai ir tokia pakilia nata apie cepelinus dar niekas nekalbėjo“, – D. Danauskienės iškalba bei žavingais palyginimais mintyse pasidžiaugiu aš.
Vyrų kulinarų kraštas
Turbūt ne vieną krašto šeimininkę nustebins tai, jog prie puodų gaminant cepelinus neišsisukinėdami stojo ir Kalnaberžės vyrai. Pasirodo, čia, pasak D. Danauskienės, toks reginys nėra naujiena.
„Nesistebėkite, kad mūsų kaime į maisto gamybą įsitraukia vyrai. Mes įpratę prie tokių dalykų, – patikina bendruomenės vadovė. – Vyrai ir putpeles kepa per Kalnaberžės krašto šventę, mano pačios vyras Vytautas visomis progomis verda troškinį, kuriuo vaišiname svečius, Vidmantas gamina naminį vyną, kepa pyragus, Algirdas va cepelinus puikiai lipdė… – be žado palieka pašnekovė. – Kol buvo gaminami cepelinai, kapela „Beržynėlis“ virėjams atliko gražiausias savo repertuaro dainas.
Kadangi pati tuo metu ir buvau scenoje, tai viena akimi mačiau, jog visai cepelinų gamybai vadovavo Danutė. Tiksliau, galima sakyti, ji išgelbėjo cepelinus, – intriguojančiai taria D. Danauskienė. – Neapskaičiavome, kad puodas didžiulis, o sena dujinė viryklė labai silpnai virė. Bet, kaip liaudis sako, „yra bėda, bus ir roda“. Tai ir rado Danutė tą rodą, pasitelkusi naująsias technologijas – kilnojamą indukcinę viryklę ir jai skirtus du mažesnius puodus.“
Finalas pergalingas! Darbštūs kalnaberžiškiai išvirė 80 cepelinų, užklojo juos kvapniu spirgučių padažu ir gardžiai papietavo! „Be abejo, cepelinai buvo labai skanūs. Kaip sakė kalnaberžiškė Laima, „galėtumėm kas mėnesį juos virti“, – visiems puikių įspūdžių palikusiu renginiu džiaugėsi bendruomenės vadovė.
Sutinka 20-metį
Kalnaberžės bendruomenė šiemet sutinka jubiliejų – skaičiuoja 20 veiklos metų.
„Gruodžio 17 dieną laukia didelis Padėkos vakaras, skirtas šiai sukakčiai, – pasidalina D. Danauskienė. – Šiandien mūsų bendruomenė turi 64 narius. Dauguma žmonių ateina į visas veiklas. Kartais mažiau, kartais daugiau, bet svarbiausia, kad jie nori būti kartu.“
1 Komentaras
Gorkyje pas kaimynus prisiskolinau tarkų,turguje nupirkau geros mėsos ir savo draugų žmonas mokiau gamint cepelinus.Paskui pakol sugaudžiau jau spėjusius sušilt vyrus juos vagyti.Tai pirmas klausimas buvo kam tiek daug vargti,jei bulves išvirei ir jas patiekei su kepta mėsa.Antras-ar galima valgyt juos su majonezu bei pomidorų pasta.Taip kad jų nenustebinsi savais kultūros paveldais ar tradicijomis.Kartoška v mundire geriausia.Tas pats buvo su atvežtu šakočiu.Svarbiausias akcentas ten -šampano bonkos ištraukimas iš šakočio vidaus ertmės.Ką jau ten bekalbėt apie gamybos technologiją,kai šampanas po ranka…