Be pokario partizanų kovos – šiandien Laisvos Lietuvos nebūtų

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Kraštietis Gerimantas Juozas Kaklauskas įsitikinęs, kad šiandien laisvos Lietuvos nebūtų be pokario partizanų kovos, tad dabar savo gyvenimą jis skiria Laisvės kovotojų įamžinimui. Kėdainius į Anykščių kraštą išmainęs G. J. Kaklauskas įsitikinęs, kad šiandien kaip niekad svarbu neleisti žmonėms pamiršti laisvės kovotojų atminimo. Pats buvęs Sibiro – Tomsko – tremtinys G. J. Kaklauskas tais įsimintinais 1991-aisiais buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) Panevėžio kuopos narys, sausį budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos Vilniuje. 2013 m. Laisvės gynėjų dienos proga Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo dekretu jį, taip pat vilniečius Valdemarą Jotautą, Praną Leitoną, Edividą Praleiką apdovanojo Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Šis kėdainiškis jau 25 metus gyvena Anykščiuose, aktyviai rūpinasi Lietuvos istorija, atminimo ženklų, paminklų Lietuvos partizanams pastatymu. Yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Utenos apskrities (Anykščių, Dusetų, Molėtų, Utenos, Zarasų filialų) koordinatorius. Jam 2025 m. už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“.

Partizanų atminimas Gerimantui svarbus. Vaikystėje Kėdainių rajone pats matė jų patriotinę veiklą, pasipriešinime okupantams dalyvavo ir žuvo jo brolis Vytautas (1923–1943), partizanų gretose kovojo ir kitas jo brolis Algirdas (1927–2010).

LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila sako, kad didžiuojasi šio žmogaus darbais, įamžinant partizaninio karo aukas, baisių tremčių dalyvių istorijas, statant jiems paminklus, užrašant jų gyvenimų istorijas. Tačiau paties Gerimanto gyvenimo istorija taip pat verta būti užrašyta, tik jis pernelyg kuklus, kad pats ją užrašytų, todėl paprašėme, kad ją papasakotų „Rinkos aikštės“ skaitytojams.

Kaklauskai iš Kėdainių krašto

Gerimanto Juozo Kaklausko pasakojimas

„Gimiau 1939 m. gegužės 12 d. Pašilių kaime (dabar – Kėdainių r.), tėvų Nikodemo ir Anelės šeimoje, tarp aštuonių brolių ir seserų buvau jauniausias.

Pašiliai yra už 6 km į pietus nuo Kėdainių, 4 km į šiaurės rytus nuo Labūnavos. Per juos eina senasis Kauno kelias, vakariniu pakraščiu teka Nevėžio upė, rytuose ribojasi su mišku. Dalis gyvenvietės Nevėžio slėnyje, tarp kelio ir Nevėžio upės (ir senvagių) vadinama Žemaisiais Pašiliais, o esanti ant upės šlaito, tarp kelio ir miško – Aukštaisiais Pašiliais.

Dar XVI a. pabaigoje minimas Bajėnų dvaras (netoli Kėdainių), priklausęs Tiškevičiams. Vėliau čia apsigyveno jėzuitai, kurie įsiteikė daržininkystės ir pienininkystės ūkį. Iš čia ir mūsų giminės šaknys.Dar 1908 m., vos šešiolikos sulaukęs mūsų tėvelis Nikodemas iš Bajėnų k. išvyko į JAV, kur gyveno ten neseniai išvykusios jo seserys. Buvo „Ford“ gamyklos padalinyje pasiuntinuku, dirbo įvairius darbus.

Pirmasis pasaulinis karas Europoje prasidėjo 1914 m. vasarą. Kai jau 1917 m. balandyje prezidento Vilsono pastangomis JAV įsitraukė į karą Antantės pusėje, Vokietijos pajėgos buvo išstumtos iš Prancūzijos ir priverstos trauktis. Jų karių sudėtyje atsidūrė ir savanoris Nikodemas Kaklauskas, kai tapo JAV kariuomenės savanoriu, dalyvavo mūšiuose Prancūzijoje, buvo sužeistas, vėliau už tai gavo piniginę kompensaciją.

1922 m., jau būdamas trisdešimties, sugrįžo į Lietuvą, už sutaupytus pinigus sumanė Burneikiuose, ant Dubysos upės, Betygalos vlsč. (Raseinių, vėliau – Kauno  apskr.) pasistatyti vandens malūną. Tik viskas baigėsi nesėkmingai, nes buvo užlietos upės pakraščiai, nukentėjo ūkininkai. Teko savo sumanymo atsisakyti.

***

Burneikiuose jis susipažino su būsima žmona, mūsų mama pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Onos Babonų dukra Anele. Jos seneliai Martynas Silvestras ir Pranciška Naujokaitė, proseneliai  Gabrielius ir Jeva Šauklytė čia gyveno nuo neatmenamų laikų. Mamos tėvelis platino lietuvišką spaudą, už tai jų šeimą per Pirmąjį pasaulinį karą išvežė į Ukrainą. Mama ten mokėsi, dėl to mokėjo rusiškai gerai kalbėti.

***

Čia prabėgo dalis mano vaikystės. Pamenu gražųjį Nevėžį, tekėjusį šalia mūsų namų, kvepiantį mišką, tad gal nuo penkerių metų su brolių pagaminta meškere tapau žveju, o jau suaugęs tapau medžiotoju. Mane visą gyvenimą žavėjo tėviškės grožis.

Prieškaryje darbas ūkyje, gausios šeimos reikalai nesutrukdė tėveliui aktyviai dalyvauti patriotinėje veikloje. Jis buvo Šaulių sąjungos Kėdainių skyrius narys, dalyvavo savanorių mokymuose, skaitė žurnalą „Trimitas“.

Mano motinos Anelės tėvelio Martyno Silvestro Babono (1866–942) ir mamos Onos Leikutės (1866–1926) šeimą, gyvenusią Burneikiuose, artimus giminaičius (iš viso 10 asmenų) 1941 m. birželyje ištrėmė į Komiją Sibire: Martyno seserį Mariją (g. 1876 m.), sūnų Liudviką (1902–1955), Liudviko vaikus Palmirą (g. 1927 m.), Mindaugą (1932–1921), Oną Danutę (g. 1934 m.), Jūratę (g. 1938 m.) ir Joną (g. 1939 m.), taip pat giminaičių sūnus Kazį (g. 1880 m.), Marcelijų (g. 1900 m.). Sodybą liko tuščia, o atėję vokiečiai įspėjo vietinę valdžią, kad Babonų ūkis gali būti parduotas ar atiduotas norintiems čia apsigyventi vokiečių kolonistams. Mama nusprendė gelbėti padėtį, ir su vaikais išvažiavo gyventi į Burneikius. Devyniolikmetis Vytautas ėmėsi ūkininkauti, o tėvelis Nikodemas su penkiolikmečiu sūnumi Algirdu liko dirbti Pašiliuose.

***

Mamos brolio Liudviko ir Elenos  Babonų šeimą išvežė su septyniais vaikais: keturiolikmete Elena, vienuolikmete Aldona, devynerių Mindaugu, šešerių Danute, trejų Jūrate, dvejų Jonu ir septynių mėnesių Cecilija. Gyvuliniais vagonais šeima į Komijos Respubliką keliavo pusantro mėnesio, kol pasiekė Šestoj Učiastok netoli Ust Nemo. Čia nuo šeimos buvo atskirtas tėvas. 1954 m. jis žuvo dirbdamas šachtoje, atsikabinus vagonams šachtos viduje. Kartu ištremtas Liudviko tėvas 85-erių Martynas Silvestras M. Babonas mirė 1942 metais.

***

Badas, sunkus darbas retino lietuvių gretas. 1943 m. sausį buvo nutrauktas produktų kortelių skyrimas seneliams ir vaikams iki keturiolikos metų. Vyriausią Elenos dukrą išsiuntus dirbti ir gyventi kitur, ji su šešiais vaikais (kartu buvusi teta – Maironio sesuo kurčnebylė senutė Pranciška Mačiulytė (1859–1942 m.) jau buvo mirusi) buvo marinamos badu… Pirmoji iš vaikų mirė dvejų metukų dukrelė Cecilija. Siekdama išgyventi, Elena du mažuosius kuriam laikui buvo išsiprašiusi priimti į vaikų namus.

Pradžioje Burneikiuose mamai su vaikais sekėsi gerai, tačiau jau 1942 m. vasarą brolis Vytautas buvo įtraukas į išvežamų lietuvių darbams Vokietijoje sąrašus. Žandarai juos suėmė ir su apsauga vežė į nelaimėlių surinkimo punktą Ariogaloje, tačiau brolis progai pasitaikius iššoko iš vežimo ir pabėgo. Grįžęs namo slapstėsi, kol tėveliui pavyko įtikinti vietinę valdžią išprašyti vokiečių malonės ir palikti jaunuolį čia, nes be jo žlugs ūkis… Pas juos atvažiuodavo ginkluoti nepažįstami asmenys pasitarti, matyt, LLA ar savisaugos būrių nariai.

Tik bėdos nesibaigė. 1943 m. kovo 30 d. Vytautas nuvažiavo į Ariogalos turgų pirkti veršelio. Tačiau miestelyje buvo nušautas girto policininko Jono Visocko už nepaklusnumą, nes pagal jo komandą jis laiku nesuspėjo iškelti rankų… 

***

Jau 1944 m. liepą atbildėjo į Burneikius sovietinė kariuomenė. Atvažiavo į Babonų sodybą ir gyvenamajame name įsirengė kariuomenės padalinio štabą. Teko mamai viską palikti ir su vaikais sugrįžti į Pašilius… Neprivažiavus Ariogalos, atskrido karinis rusų lėktuvas ir išmetė į važiuojančius sprogmenis. Viena bomba pataikė į šalia buvusį rugių lauką, sprogimo banga visus išbloškė iš vežimo. Laimei, niekas nežuvo.

Laimingai pasiekėme Pašilius. Susibūrusi šeima ėmė sutartinai ūkininkauti, bet gyvenimas buvo neramus. Kieme stovėjo rusų tankas, o mūsų kambaryje gyveno jo vadas su ekipažu. Jis turėjo  užduotį saugoti ryšininkus, atstatinėjančius telefono ir telegrafo su Labūnava ir Kaunu linijas. Rusų karininkas primygtinai tėveliams patarinėjo palikti ūkį ir slėptis, nes kaip pavyzdiniai ūkininkai  atsidursime Sibire pas baltas meškas… Po kelių mėnesių mūsų „svečias“ su komanda pasitraukė į frontą.

***

1946 metais tėvus išbuožino: atėmė žemę, pastatus, gyvulius, padargus, užkrovė didelius mokesčius. Į mūsų namus sukėlė svetimas šeimas, šeimai paliko tik vieną kambarį. Netrukus už mokesčių nemokėjimą tėvelį išvežė į Kėdainius ir pasodino į kalėjimą. Išgelbėjo mūsų name gyvenęs tanko vadas, kuris kaip kartas sesers kvietimu tuo metu grįždamas iš Berlyno užsuko į mūsų namus. Tėvelį paleido.

1946 m. palikome tėviškę ir apsigyvenome Kėdainiuose, turėtame J. Basanavičiaus gatvės namo Nr. 7 ūkiniame pastate. Dar prieš karą tėveliai čia ruošėsi statyti sodybą, bet planai žlugo, spėjo pastatyti tik ūkinį pastatą su pagalbinėmis patalpomis.

1946 m. brolis Algirdas įstojo į Labūnavos apylinkėse veikusį Jono Žilinsko-Tėvo partizanų būrį, kuris priklausė Povilo Lukšio rinktinės 4-ajam rajonui. Būrys slapstėsi Pašilių miške, tačiau brolis susirgo, kūną nuo juosmenis, kojas išbėrė votys. Būrio vadas įsakė jam pasitraukti iš būrio gydytis, tad brolis išvyko gyventi į Žemaitiją.

***

Jono Žilinsko-Tėvo penkių partizanų būrys lankydavosi Labūnavos dvaro bokšte pas Joną Šimkūną, kuris taip pat priklausė tam būriui. 1946 m. gruodžio pradžioje Žilinsko būrys atėjo pas Joną Šimkūną, manydamas, kad čia išbus iki pavasario.

Tą vakarą bokšto gyventojai ir jų svečiai ruošėsi drauge švęsti šv. Kalėdas. Niekas nenujautė, kad partizanai jau išduoti, kareiviai ir stribai supa bokštą. Paryčiui kažkas stipriai, nedraugiškai pasibeldė į duris… Taip Labūnavos dvaro bokšte 1946 m. gruodžio 25 d. žuvo 5 partizanai: Jonas Žilinskas-Tėvas, Zenonas Alaburda-Patėvis, Vladas Juškevičius-Kukutis, Jonas Gulbinas-Lašiukas, Jonas Šimkūnas; taip pat žuvo Balys Derbutas, Kazys Sokas, Onutė, Elytė ir Marytė Alaburdaitės,  Verutė Krivickaitė – iš viso 11 žmonių.

***

Kėdainiuose nuo tremties į Sibirą mums pasisekė išsislapstyti iki 1952 m. sausio mėnesio kaimynystėje gyvenusio rašytojo Juozo Paukštelio dėka, kuris mums pranešdavo apie trėmikų planus, tomis dienomis patarinėjo aplankyti artimus ar tolimesnius giminaičius, kol pavojai baigsis. Jis 1926–1946 m. mokytojavo Kėdainių gimnazijoje. Su žmona mokytoja Brone Vėlavičiūte 1938 m. šalia mūsų sklypo pasistatė namą. 

Vis tik mums išsislapstyti nepavyko: 1952 m. sausio 23 d. naktį atėjo ginkluoti kareiviai ir aktyvistai. Liepė susikrauti daiktus ir lipti į stovėjusį sunkvežimį. Tvarte turėjome karvę, du bekonus, bet susirasti pirkėjo iš pradžių neleido, tikėdamiesi patys pasipelnyti. Vis tik mamos užsispyrimo dėka pavyko susisiekti su kaimynu Juozu Paukšteliu, gyvulius pardavėme jam.

Tada mus suėmė ir nuvežė į Kėdainių saugumo rūsį. Kitą dieną per Jonavą sunkvežimiu vežė į Gaižiūnų geležinkelio stotį, kur stovėjo du ešelonai, įlaipino į gyvulinį vagoną. Taip su tėvais iškeliavau į tremtį Tomske, už Uralo kalnų, kartu iškeliavo sesuo Milda (g. 1936 m.) ir brolis Ignas (g.1932 m.). Sesuo Laimutė (g. 1930 m.) atvyko gyventi pas mus po dvejų metų…

1952 metais iš Lietuvos į Vakarų Sibirą buvo ištremta apie trys tūkst. lietuvių…

***

1954 m. Tomske rusiškoje mokykloje baigiau septynias klases, įstojau mokytis į elektromechaninį technikumą, jį baigęs tapau elektriku, tarnavau sovietinės kariuomenės statybos batalione. Šeima sugrįžo į Lietuva 1956 m., o aš – tik po dvylikos metų…

Lietuvoje dirbau meistru Kėdainių elektros aparatūros gamykloje, Jonavos „Azote“, Panevėžio statybos treste, dirbau su panevėžiečiais tremties vietose. Nuo 1989 m. gyvenu savo pamėgtuose Anykščiuose.

Aktyviai prisidedu prie Laisvės kovotojų įamžinimo Anykščių krašte, nes tikiu, jog be pokario partizanų kovos nebūtų šiandien laisvos Lietuvos. Mūsų veikla neleidžia pamiršti laisvės kovotojų atminimo.“