Šaunūs, žavūs, sėkmingi. O jeigu ne?

„Kad ir koks patenkintas būdavo mano tėvas, kai pirkdavo savo žmonai „Ariel“ skalbimo miltelius, ji, kažkodėl, skalbdama niekada nesišypsodavo“

Iš brolio Mindaugo Slapšinsko pamokslo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje

Kalbėdamasi su vienu jaunuoliu, išgirdau frazę: „Liūdni žmonės niekam neįdomūs“. Turbūt teisinga frazė. Stengiamės, kad mūsų gyvenimas taptų kuo panašesnis į tą, kurį matome reklamoje, o joje veikiame mes: tobuli, gražūs, sėkmingi savo gyvenimo šeimininkai. Tokiame gyvenime kūdikiai išmiega visą naktį, laimingas, pailsėjęs sutuoktinis atneša kavą į lovą, meiliai apkabina žmoną, kuri nesitverdama džiaugsmu, įsisupa į šilkinį chalatėlį ir su angeliška šypsena ruošia visaverčius greituosius pusryčius… Vaizduojamo idiliško gyvenimo akimirkas priimame kaip siektiną ir amžinai besitęsiančią laimingo gyvenimo aksiomą.

Tačiau, kai susiduriame su bėdomis, problemomis, staiga pasijuntame niekam neįdomūs, nereikalingi. Silpni, susirūpinę, prislėgti: viešumoje tokie – nepageidaujami. Dar daugiau: nepageidaujami iš viso. Tad vengiame kančios, savo ir kitų. Bet ji niekur nedingsta.

Kaip „privalomos laimės“ nuostatos daro įtaką mūsų sugebėjimui išgyventi momentus, kurie yra skausmingi ir kupini nesėkmių? Apie hipertrofuotos laimės atspindžius socialinėse medijose kalbamės su psichologe, Kėdainių ligoninės ir VšĮ „Vilties švyturys“ priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenės darbuotoja Daiva GOVOROVA.

Daugiau galimybių

– Ką, jūsų nuomone, byloja visuotinas socialinių tinklų populiarumas? Apie didėjantį bendravimo poreikį ar priešingai stiprėjančią izoliaciją?

– Socialinių tinklų populiarumas – tai nuoroda į pasikeitusias vertybes ir patį gyvenimo būdą.

Anksčiau žmonės dirbo daugiau fizinių darbų, ir praktiškos, „ūkiškos“ vertybės būdavo svarbesnės. Dabar atsirado erdvė ir kitiems poreikiams.

Kuo mes geriau gyvename, tuo svarbesni tampa meilės, savirealizacijos ir pripažinimo poreikiai.

Jeigu visą laiką reikėtų dirbti tam, kad galėtumėme pavalgyti, tai visą dėmesį ir skirtumėm darbui. Daug mažiau laiko liktų saviraiškai, bendravimui.

Seniau skalbimas trukdavo pusę dienos, o dabar per tą laiką galima paskaityti knygą, kažkur išvažiuoti. Saviraiškos būdai yra labai įvairūs: žmonės tapo, groja, kuria eiles. Puiku, kad žmonės nori būti įvertinti, pastebėti. Ir jeigu visi turime daugiau laiko bendrauti, tai irgi – nuostabu.

Tačiau ryškėja ir kita tendencija: dėmesį bandoma patraukti pigiais būdais. To siekiama elgiantis kuo kvailiau, kuo drastiškiau ir peržengiamos visos ribos.

Tampa nebesvarbus saugumo klausimas, viešinami intymiausi momentai, žmogus save pateikia kaip prekę. Kai bendravimas perauga į nuolatinį gyrimąsi ir pasipuikavimą – čia jau galima įžvelgti žemą savęs vertinimą: užtenka šokiruoti, patraukti dėmesį ir visos gyvenimo problemos išsisprendžia… Ir žmonės tokiu elgesiu užsikrečia: jeigu jau pavyko vienam, tai galgi pavyks ir kitam. Taip prasideda nesąmonių grandinė.

– Tačiau, žmonių, kurie itin aktyviai naudojasi socialiniais tinklais, pernelyg nekritikuojate?

[quote author=“D. Govorova“]Anksčiau žmonės dirbo daugiau fizinių darbų, ir praktiškos, „ūkiškos“ vertybės būdavo svarbesnės. Dabar atsirado erdvė ir kitiems poreikiams.[/quote]

– Aš apskritai žmonių nesmerkiu. Žmonės yra skirtingi. Tarkime, yra ekstravertai, kurie linkę būti dėmesio centre. Jie šoka, dainuoja, o atėję į vakarėlį nori tapti kompanijos siela, kalbėti, pasakoti, juokinti. Galėtumėme sunerimti, jeigu toksai žmogus visiškai pasišalina, užsidaro ir nebendrauja.

Jeigu mes visi nustotumėme dalyvauti socialiniuose tinkluose, iš tiesų būtų šiek tiek liūdnoka.

Daugelio artimieji yra išvykę ir mums smagu pažiūrėti, kaip jiems sekasi, pasidalinti savo naujienomis. Ir to mums reikia. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą, harmoniją, stebėti, ar bendravimas nepersikelia tiktai į virtualią erdvę.

5 sekundės kančios

– Stebint gyvenimą socialiniuose tinkluose susidaro įspūdis, kad ten nebėra vietos liūdesiui, nesėkmei, apima jausmas tarsi dalyvautumei hipertofuotai laimingų, besišypsančių, nuolat lydimų sėkmes žmonių parade. Tarsi nebeturime teisės būti silpni, pažeidžiami. Tokią privalomos laimės nuostatą atspindi socialiniai tinklai.

– Mes atsirenkame žmones, su kuriais galime pasidalinti savo kančia.

Per gyvenimą sukaupiame patirtį, dažnai regime, kad žmonės negirdi, nemato, pasišalina arba mūsų atvirumą panaudoja blogam.

Jeigu mes savo skausmą viešinsime, rizikuojame sulaukti kandžių replikų ar net pasmerkimo: „ir vėl jam nesiseka…“

Šiuo metu yra labai sunku atrasti žmones, su kuriais gali būti natūralus, toks, koks tu esi iš tikrųjų.

Gerai, jeigu turime artimųjų, su kuriais galime pasikalbėti, kurie išklauso mus. Tada mums nereikia užsisklęsti arba slėptis po kaukėmis.

Kančios, gal net – egzsitencinės tuštumos mūsų gyvenime yra daug. Ir kai pradedi girdėti, kad ir kitam yra nelengva, prasideda savisauga, atmetimas arba vengimas.

[quote author=“Aut. past.“]Puiku, kad žmonės nori būti įvertinti, pastebėti. Ir jeigu visi turime daugiau laiko bendrauti, tai irgi nuostabu.[/quote]

– Iš tiesų, atrodo socialiniai tinklai tikrai nėra tinkamiausia vieta ieškoti atjautos?

– Jeigu mes norime pasikalbėti apie kančią, tam neužtenka dešimties minučių. Mums reikia pokalbio: išklausyti, įsijausti. Ir tai jau nebe taip paprasta. O jeigu dar paieškoti kančioje prasmės…

Ir laiko neturime. Norisi paguosti kuo trumpiau, ar nerūpestingai tarti: „viskas bus gerai“, „nenusimink“. Tačiau ar žmogui nuo to pagerėjo? Jeigu jam negera, tamsu viduje ir norisi tiesiog gyvai ir žmogiškai pasikalbėti…

O mes skubam, lekiam, bėgam, mums užtenka ir savų bėdų. Todėl besišypsančio, laimingo žmogaus įvaizdis veikia kaip kompensacinis momentas: tapatindamiesi tu tokiu žmogumi, šiek tiek sau padedame ir kompensuojame tai, kas vyksta viduje.

– Tačiau pabendravęs su pozityviu veikliu žmogumi ir pats jautiesi gavęs teigiamos energijos užtaisą ir į savo gyvenimą gali pažvelgti iš kito atskaitos taško. Susimąstai: o gal iš tiesų per daug skundžiuosi, niurzgu ir laikas pradėti kažką keisti savo gyvenime. Kita vertus, išstumdami kančią ir liūdesį iš viešumos mes tarsi apskritai neigiame tokių jausmų egzistavimą.

– Taip, pozityvus pavyzdys įkvepia, tačiau neprivalai toks būti visą laiką. Nes tai yra netikra. Negali visą laiką būti „viršūnėje“, kai jausmai yra kitokie. Jeigu jauti, kad iš tiesų liūdna ir norisi verkti, tai ypatingai sunkus monetas, nes žmogus sau nebeleidžia būti savimi ir tiesiog paliūdėti ar gedėti.

Norisi ir pamąstyti, pabūti tyloje su gera knyga, nueiti į parodą, o gal… į Bažnyčią.

Kai sunku, svarbu rasti žmogų, su kuriuo galima pakalbėti ir atsiverti, tiesiog nebijoti pasakyti, kad dabar man toks laikotarpis, kai norisi tiesiog… paliūdėti. Tai nėra silpnumas.

– O ką daryti, jeigu artimas žmogus nebenori bendrauti, užsisklendžia?

– Reiktų žiūrėti, kiek laiko tokia būsena tęsiasi. Vieną dieną ar dvi? Jeigu žmogus uždaresnio būdo, tai – visiškai normalu. Tačiau jeigu savaitę ar dvi, vertėtų sunerimti. Mes vis tiek pažįstame savo artimąjį ir matome, kai vyksta kažkas negero. Jeigu situacija vis „tamsėja“ ir žmogus tiesiog viską kaupia savyje, vertėtų „pasibelsti“. Nebūtinai žodžiu, galima išjudėti per veiksmą ir bendrą veiklą.

Pripažinti, kad yra taip sunku, jog nenoriu gyventi – sudėtinga. Nesinori problemų užkrauti artimiesiems, nes juos myli, nesinori, kad kažkas pasišaipytų, ir taip patenkama į tarsi užburtą ratą.

Apie pavydą: įvaizdžio spąstuose

– Viename savo pokalbyje esate pastebėjusi, kad nėra taip jau paprasta būti šauniam. Iš tiesų, su lengvu pavydu stebėdami tokių sėkmės lydimų žmonių gyvenimus nepavaikštome jų mokasinais. Ar iš tiesų paprasta būti dėmesio centre?

– Tokie žmonės gali pavargti nuo savo įvaizdžio. Kol jiems sekasi, aišku, mus pavydas apima: mes lyginamės su jais: „O aš taip nesugebu, o jam taip lengvai viskas išeina“… Tačiau jeigu tokie žmonės jaučia, kad pavargo, yra nepatenkinti savimi arba jų gyvenime įvyksta nelaimės? O įvaizdį tai reikia palaikyti. Tačiau kitą savo pusę parodyti yra labai nesaugu.

Tokiems žmonėms yra labai sunku būti savimi, nes dėmesys – be galo didelis.

Kai sėkmingus žmones ištinka nelaimė, visuomenė juos mėgsta dar ir pasmerkti, iš jų pasišaipyti. Turbūt sužaidžia ir pavydas.

Neretai sau leidžiama taip elgtis, nes atrodo, kad tasai žmogus yra labai stiprus, viską galintis, kas benutiktų. Galbūt iš tiesų jisai su savimi, savo jausmais ir susitvarkytų, bet visur, kur nueitų, išgirsta pašaipas ir klausimėlius. Ir tokią reakciją iš tiesų yra labai sunku pakelti.

Tačiau žmogaus stiprybę parodo sugebėjimas ištverti sunkumus ir vėl atsitiesti. Svarbiausia ne tai, kiek žmogus kartų parpuola, o tai, kiek kartų jisai atsistoja. Nes tai yra sunkiausia.

Dar kartą apie meilę sau

– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad mūsų tauta yra labiau linkusi į apmąstymus, išgyvenimus, pas mus vyrauja jausmo, o ne veiksmo kultūra. Pasiduodami emocijoms, nesikoncentruojame į problemos sprendimą. Todėl ir esame tokie jautrūs savo asmenybei ir kritikai. Galbūt patys sau apsunkiname gyvenimą, kai stengiamės ne veikti, spręsti problemą, o nugrimztame į savo būsenų išgyvenimus?

– Aš pažvelgčiau į tokį „negebėjimą veikti“ iš kitos pusės. Mūsų aplinkoje yra labai daug patyčių ir smurto. Pažiūrėkime į darželius, mokyklas… Dabar įsivaizduokime, koks žmogus užaugo tokioje aplinkoje, koks jo vertinimas? Jisai yra perdėtai jautrus, įpratęs gyventi, kai jį nuolat žemina ir iš jo tyčiojasi. Kaip mes nereaguosime į šiuos dalykus, jeigu mes esame pažeisti? Ir serga visa tauta.

Suaugę žmonės turi žemą savivertę ir šią patirtį perduoda savo vaikams. Tokią grandinę gali nutraukti tik patys suaugusieji. Klausiant „o kaip yra su manimi, kas su manimi vyko, ar aš save gerbiu, ar moku mylėti save“ ir dirbant su šiais klausimais pradedama keistis. Tuomet gali tapti tuo, kuris gali nutraukti šią grandinę.

– O kas tai yra – mylėti save?

– Meilė sau – tai yra savęs priėmimas ir gerbimas su savo trūkumais ir stipriosiomis pusėmis. Ir jeigu sugebėsiu priimti save, priimti kritiką, kuri man bus naudinga, galėsiu augti. Bet pirmiausia turiu suprasti, kodėl nemyliu savęs. Nemylėti savęs – tai yra nematyti savo teigiamų pusių. Tik matyti, kokia (-s) esu bjauri (-us), pikta (-as), nesugebanti (-s). Jeigu iš tiesų tas filtras yra tamsus, reikia kelti klausimus, kodėl jis toks susiformavo, kaip tai įvyko. Ir svarbu žinoti, kad tą filtrą galima pakeisti.

O ką apie socialinius tinklus ir juose atspindimą laimės būseną mano mūsų pašnekovės?

TOMA, televizijos operatorė: „Gyvenimą socialiniuose tinkluose gali labai greitai susidėlioti“

„Yra žmonių, kurie įsivaizduoja, kad kiti yra gražesni už juos ir, lygindami save su kitais, jie jaučiasi mažiau vertingi. Tokiam žemam savęs vertinimui įtakos turi auklėjimas: vadinasi, tėvai nesugebėjo parodyti, kas yra tik blizgučiai, į ką neverta kreipti dėmesio, o kas – iš tiesų vertinga. Ir užuot ugdęs savo intelektą, vidinę kontrolę, žmogus nuslydo paviršiumi.

Jeigu vaikas viduje yra saugus, iš jo neišeis pasityčioti. Dėl patyčių kalti ne socialiniai tinklai, ne technologija. Tai individas būna silpnas ir pažeidžiamas, jautrus informacijai, paspaudimų „patinka“ skaičiui, komentarui.

Nereikia užmiršti, kad laisvalaikis socialiniame tinkle yra pramoga, o kartais tiesiog – kvailių laisvalaikis.

Buvo mada, kai į feisbuką įkeldavo prisigėrusių merginų nuotraukas, vaizdo klipus, kuriuose iš tų merginų visaip išsityčiota. Tačiau merginos ten buvo. Antra – jos tiek prigėrė, kad nieko neatsimena. Trečia – tai kokie žmonės jas supa? Ir vėl atsiremiame į patį žmogų ir jo vertybes. Jeigu prisigėrei tiek, kad nepameni, ką su tavim darė, gal kitą kartą pagalvosi ir tiek nebegersi.

Manęs feisbuko karštinė neįtraukė. Technologijos įsivyravo pasaulyje, kai aš jau buvau susiformavusi. Dabar jos supa žmogų nuo pat gimimo ir tampa neatsiejama gyvenimo dalimi. Prie jų labai lengvai priprantama. Priklausomybė nuo medijų yra viena iš stipriausių.

Yra tokių žmonių, kurie atsiduria duobėje dėl mažo paspaudimų „patinka“ skaičiaus. Prasideda „barteriniai mainai“. Spaudi patinka, praleidi valandas tikėdamasis, kad kitas ateis pažiūrėti, kas pas tave darosi ir taip pat paspaus „patinka“. Gyvenimą socialiniuose tinkluose gali labai greitai susidėlioti taip, kad tau būtų smagu. Bet realiai tai – tuščias reikalas.

Dėl ko feisbukas buvo sukurtas? Pasiilgai toli esančio draugo, tau jis atsiuntė nuotrauką, tu pasižiūrėjai, pasikalbėjote – viskas puiku.

O kuomet profilis naudojamas kaip reprezentacinė priemonė, kai visą energiją skiri, kad žmonės eitų, žiūrėtų, spaustų „patinka“, tai jau – idėjos išsigimimas. Žmonės nėra lygūs ir niekada nebus. Kuo daugiau tinklai išlaiko žemesnio intelekto žmonių, tuo geriau – tuo daugiau tokia masė pinigų neš, tuo plačiau skleis idėją kur eiti, ką vartoti.

Vaikystėje dažnai girdi: „Būki savimi“, ir galvoji, ką tai reiškia būti savimi? Ilgainiui pajunti, kad kiekvienas yra skirtingas: pamatai, kiek kas valios turi, kiek disciplinos, kam kas yra įdomu, ir tos ribos lemia kiekvieno mūsų individualybę, tokiose ribose ir veikiame.“

Akvilė, žurnalistė. „Kartais žmogus turi viską, išskyrus vienintelį dalyką“

„Fesibuko neturiu dėl labai paprastos priežasties: nenoriu, kad jis iš manęs atimtų laiką. Nes tos žinutės nuolat ateina ir tu – nori nenori seki kitų gyvenimus. Tačiau aš dabar iš tiesų labiau noriu skirti laiką savo gyvenimui.

Kaip žurnalistė, prisipažįstu, nusikalstu neturėdama šio įrankio, nes jis tampa vienu iš pagrindinių informacijos rinkimo būdų. Kai reikia susisiekti su pašnekovu, prašau, kad kolegos panaršytų savo socialiniuose tinkluose ar kažką parašytų.

Stengiuosi kiek įmanoma ilgiau išsiversti be šio įrankio. Matau tendenciją, kad žmonės atsisako feisbuko. Vadinasi, jau pergyvenau tą madą ir vėl būsiu „normalia“ visuomenės dalimi.
Neretai pašnekovai manęs klausia, kokiu slaptingu vardu aš feisbuke pasivadinusi, nes jie manęs tenai nerado. Ir kai pasakau, kad neturiu, kartais sulaukiu tokio žvilgsnio, lyg būčiau pasakiusi, kad Flinstouno mašina važinėčiau.

Ar jaučiu visuomenės spaudimą būti sėkminga, laiminga? Ar tik tokie žmonės yra įdomūs? Galbūt mažesniuose miestuose, tokiuose kaip mūsų, yra daugiau nuoširdumo ir paprastumo. O gal man tiesiog pasisekė, kad mane supa žmonės, kurie yra labai natūralus ir priima mane tokią, kokia esu, su mano džiaugsmu ir liūdesiu. Taip pat ir jie man gali parodyti, kad jiems ką tik pasisekė ar nelabai.

Kartais iš tiesų, kai visi puikuojasi savo mašinomis, namais, atostogomis penkis kartus per metus Bahamose ar Maldyvuose, pradedu galvoti, kad tik aš vienintelė šiame pasaulyje nusimenu, liūdžiu ir niekas daugiau taip nesijaučia. Galbūt tikrai kažkas negerai su manimi, kad kartais jaučiuosi nusivylusi ta visuomene, kurioje gyvena ir jie. Tačiau iš tiesų žmonės, kuriais mes žavimės, parodo, kas yra gerai ir neparodo, kas yra blogai.

Bet nereiškia, kad to negatyvo jų gyvenimuose nėra.

Neretai mus sukrečia istorijos apie iš gyvenimo pasitraukusius žmones, kurie, atrodo, turėjo viską. Trūko tik vienintelio dalyko – noro gyventi. Bet kodėl? Matyt, jie turėjo tik materialius dalykus.

Dabar iš tiesų daugelį apėmusi pozityvumo ir laimės paieškos karštligė. Mes esame verčiami nuolat jaustis laimingi. Bet nuolatos jaustis laimingu nėra natūrali žmogaus būsena. Natūralu žmogui jausti, kad jisai yra gyvas, kad jisai egzistuoja.

Dažnai mes susikoncentruojame į galutinį tikslą. Atrodo, kai sulieknėsiu, kai nusipirksiu mašiną, kai užimsiu kažkokias pareigas tada… būsiu laimingas. Tačiau pasiekę tikslą, neretai nesugebame juo pasidžiaugti ir atsigręžę matome, kad tas nelengvas kelias, kuriuo ėjome, teikė patį tikriausią džiaugsmą ir buvo tikroji laimės priežastis.“