Audra Avižiūtė: „Niekada nežinai, kam gali apversti gyvenimą“

Jau daugiau nei dvejus metus LRT televizijos laidoje „Labas rytas, Lietuva“ kaip vedėja su žiūrovais sveikinasi iš Kėdainių kilusi Audra Avižiūtė. Nors daugeliui gali atrodyti, kad tapus populiarios laidos vedėja nacionalinėje televizijoje nebėra ko daugiau siekti, tačiau A. Avižiūtė įsitikinusi, kad jos gyvenime dar laukia daug iššūkių, tobulėjimo darbe ir naujų patirčių ateityje.

– Didžiausias pokytis, įvykęs jūsų gyvenime pastaraisiais metais – tapimas LRT televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja. Kaip pasikeitė gyvenimas ir visa rutina?

– „Labas rytas“ mane lydėjo nuo pat vaikystės ir vienas pirmųjų dalykų, ką mama padarydavo atsikėlusi – įjungdavo šią laidą. Niekada neturėjau tiesioginės svajonės dirbti ar juo labiau vesti „Labą rytą“, bet kai jau nusprendžiau, kad liksiu studijuoti Lietuvoje, supratau, kad norėčiau dirbti LRT. Ir jeigu man kas nors prieš kokius ketverius metus būtų pasakęs, kad šią laidą vesiu, turbūt būčiau tik pakraipiusi galvą. Norėjau tiesiog būti gera savo darbe, nepriklausomai nuo to, ar dariau reportažus, ar socialinių tinklų apžvalgas.

Iš šono galbūt gali atrodyti, kad tai – labai didžiulis pokytis žmogaus gyvenime. Staiga pradedi vesti tikrai populiarią laidą, bet iš esmės prieš šešerius ar septynerius metus jau dirbau joje, tik daugiau už kadro. Rytais ir taip keldavausi, kai apžvelginėdavau socialinius tinklus arba spaudą. O pašnekovus taip pat kalbindavau, tik kitu formatu. Tai kažkokio rutinos pokyčio nebuvo, gal tiesiog reikėjo pradėti truputį kitaip skirstyti savo laiką. Jeigu reportažų kūrimo laiką tu gali pastumti šiek tiek, pritaikyti prie pašnekovo, tai čia jau pašnekovai turi prisitaikyti prie laidos laiko.

– Galbūt jaučiate daugiau dėmesio iš žmonių?

– Natūralu, kad pradžioje žmonėms buvo įdomu. Tai tokia laida, kurioje vedėjai nesikeičia dažnai, todėl smalsu, kas čia per žmogus, kažkiek gal kažkur jau matytas. Ar kažkaip aš jaučiu gyvenime šitą dėmesį? Negaliu sakyti, kad gatvėje sklendžiu it raudonu kilimu, ryte atskrenda pro langą paukščiukai, kaip Snieguolės filme, pakloja man lovą ir aprengia. Taip tikrai nėra. Bet kartais būna, žmonės atsisuka, pažiūri, galbūt oro uoste pasisveikina praeidami, pasako „labas rytas“ ir paskui patys nusijuokia ar tiesiog pagiria, pasisako, kad žiūri laidą. Dažniau aplinkiniai, kurie leidžia laiką su manimi, pastebi, sako: „Va, šita moteris praeidama atsisuko, pasižiūrėjo“. O aš tiesiog einu ir nelabai kreipiu į tai dėmesio.

Jeigu kažkokias nemalonias replikas sakytų, tada gal būtų keista, bet kad tiesiog žiūri, tai nieko keisto. Savęs žvaigžde nelaikau. Gyvenant Vilniuje žmonės apskritai dažnai prasilenkia su žinomais žmonėmis, todėl gal nebėra taip neįprasta. Mažuose miesteliuose ir miestuose tai pasijunta labiau, ten labiau gali justi, kad žmonės iš tikrųjų žiūri televiziją ir gali pamatyti, kad jie žino, kas tu esi, ar bent galvoja, kad kažkur tave matė.

– Nepasiilgstate to laiko, kai dirbdavote kitoje kameros pusėje, o ne tiesioginiame eteryje?

– Labai myliu „Labą rytą“, bet kartu ir labai džiaugiuosi, kad to reporterės darbo man dar liko. Su komanda kuriame laidą „Čia kinas“, kuri rodoma per LRT PLIUS ir joje rengiu reportažus. „Labame ryte“ pašnekovas pas tave ateina, jūs turite 9 ar 10 minučių ir jau kiek spėjai padaryti per tą laiką, tiek spėjai. O reportažuose tu nuvažiuoji pas pašnekovą, kartais gali su juo prasėdėti ir pusvalandį. Yra tokių, su kuriais valandą kalbiesi ir tada jau atsirenki tai, kas buvo geriausia, turi truputį daugiau kokybės kontrolės. Tai to ilgesnio pasakojimo kūrimo kartais kasdieniame darbe pasiilgstu. Tiesioginis eteris turi kitų pliusų nei reporterio darbas, bet jie abu man labai patinka.

Pamenu, kai pradėjau dirbti, po kiek laiko tuometinis vadovas manęs paklausė, gal norėčiau vien tik apžvelginėti socialinius tinkus. Atsisakiau. Man patinka kalbėtis su žmonėmis, patinka išvykti iš redakcijos, patinka skirti jiems ir jų istorijoms daugiau laiko. Toks ilgesnis formatas turi labai daug savo žavesio.

– Dabar jūs vis tiek turite darbo už kadro – ruošiatės laidoms. Kaip atrodo pasiruošimas „Labam rytui“?

– Taip, pasiruošimo yra daug, kur kas daugiau negu žmonės įsivaizduoja. Dažnai nustemba, kai išgirsta, kad mes patys su prodiusere ir komanda galvojame laidoms temas, skambiname pašnekovams, su jais tariamės, ruošiamės pokalbiams. Nėra kažkokio stebuklingo redaktoriaus, kuris ateina, mums viską paruošia ir mes tik ateiname paskaityti. Iš kitos pusės – esu rami, nes visada esu kontekste. Pati ruošiausi pokalbiui, žinau, apie ką jis bus, turiu papildomos informacijos, jei jos prireiktų. Manau, kad jeigu tik ateičiau, man duotų klausimus ir aš juos paskaityčiau, jausčiausi labai netvirtai. Man visą laiką norisi turėti kažkokį pagrindą, nes yra tikrai sudėtingų temų, kuriose tu privalai žinoti kontekstą, kad suprastum, apie ką pašnekovas tau pasakoja arba ko dar paklausti, kur dar galima užsikabinti. Reikia labai daug klausytis ir, kai žinai platesnį paveikslą, tada vesti pokalbį yra kur kas paprasčiau.

Kalbant apie vedėjo dieną, iš karto po eterio pusryčiaujame, tada sėdame peržiūrinėti temas, skambiname galimiems pašnekovams, ieškome tų, kas galėtų atkeliauti. Tada skaitau, ruošiuosi klausimus, jeigu kažko nesuprantu, abejoju arba man ne iki galo aišku, konsultuojuosi su kolegomis, su laidos prodiuseriais.

Jeigu kažkokios labai specifinės temos, tarkime, užsienio politika, kartais einu pas pasaulio naujienų redaktorius, su jais kalbamės, tikslinamės, ar supratau viską teisingai. Ir tuomet kitą dieną einu į laidą.

– Dar jaučiate jaudulį prieš eterį?

– Manęs visai neseniai šito klausė. Į laidą buvo užsukę pora „G&G Sindikato“ narių, pristatinėjo naują muzikinį klipą ir vienas iš jų man sako: „Ar jūs dar jaudinatės?“, o aš ir pajuokavau: „Na, kai ateina tokie vaikystės dievukai, tai gal truputį neramu“. Visi pasijuokėme. Bet tokio tiesioginio streso, kur drebėtų kojos, prakaituotų delnai, būtų sunku nusėdėti vietoje, nėra. Tai, matyt, ateina per praktiką.

Lengvas jaudulys ar stresas galbūt yra, aš jo turbūt tiesiog nebepastebiu. Tiesiog supranti, kad tu neši atsakomybę už tai, ką darai, ir tau svarbu, ką sakai. Nori sukurti gerą rezultatą. Bet kad tai įvyktų, turi susikaupti, toks tavo darbas. Jei nepavyksta – gal reikia tiesiog apie kitą kažkokį darbą pagalvoti. Manau, kad jeigu tai trukdytų gyventi, neužmigčiau naktimis, sapnuočiau košmarus, nebūtų malonu, tai kam save žaloti?

– Ar dažnai tenka sulaukti kritikos?

– Su kolegomis pasišnekame ir tikrai pasidaliname pastebėjimais. Bet kolegų kritika arba pagyrimai dažniausiai būna pamatuoti, nes vis tiek tave vertina žmogus, kuris išmano savo darbą. Iš pašalinių žmonių, komplimentai, aišku, yra malonūs, o ta kritika, nors, mano manymu, svarbi, ne visada būna konstruktyvi, nes jeigu man kas nors parašo, kad geriau eteryje atrodyčiau su aukštakulniais, tai ką aš galiu atsakyti tam žmogui? Būna, kad parašo laišką į redakciją, būna, kad parašo man privačiai. Kartais jautiesi, kad tam privačiai parašiusiam žmogui esi kažkoks atskaitingas. Jis galvoja, kad turi teisę tau pasakyti, kaip su tavimi kažkas blogai be jokio argumento. O man atrodo, kad ne visada turi.

Aš tikrai stengiuosi apie save komentarų neskaityti, nemanau, kad labai daug žmonių apie mane juos ir rašo. Vieniems gali kliūti tartis, kitiems – drabužiai, tretiems – plaukai. Kaip aš galiu reaguoti į tokius komentarus? Matyt, žmogui reikėjo su kuo nors pasišnekėti ir jam nuo to lengviau. Yra tokių serijinių rašytojų, kurie kiekvieną mėnesį po kokią nors nesąmonę parašo visai komandai. Tada supranti, kad žmogui reikia rimtos pagalbos.

Kaip jau sakiau, kritika yra svarbu. Ir tikrai sulaukiame žiūrovų laiškų, kurie dalijasi pastebėjimais, kas galbūt juos glumina ar nepatinka. Tuomet skaitome, tariamės, svarstome ir tobuliname. Kritikuoti galima, viskas gerai, bet tą kritiką irgi reikia mokėti pasakyti, nes kai tu elgiesi pagarbiai, tai tave girdi.

– O pati esate savikritiška?

– Taip. Būna, atrodo, per mažai pasistengei, ne taip paklausei, nepadarei visko, ką galėjai, gal neįdomu buvo. Gal taip būna dažniau negu reikėtų. Stengiuosi su tuo kovoti. Savikritiškumas kartais nėra blogai, nes neleidžia užmigti ant laurų ir galvoti, kad tu viską moki, viską pasiekei ir jau čia nebėra kur tobulėti, bet jį reikia mokėti suvaldyti, nes gali paskui pradėti vesti į savęs destrukciją, kuri irgi niekam nėra naudinga.

Mane supa savikritiški, aukštus reikalavimus sau keliantys žmonės. Ir taip, ta savikritika kartais tikrai būna per stipri. Tuomet imu gaudyti save, kad tai gal aš irgi taip darau. Ir kitą kartą, kai jau save kritikuoju, bandau truputį sustabdyti: „Palauk, neįsivažiuokime čia, neužkurkime šitos mašinos, nereikia“.

– Jei būtų galimybė, ar norėtumėte išbandyti kitus formatus televizijoje, ko galbūt dar nesate bandžiusi?

– Man atrodo, aš dar turiu iššūkių tame, ką darau. Labai norėčiau tobulėti interviu srityje, nes čia tobulėjimui tikrai ribų nėra. Matau, ką dar galima būtų daryti geriau. Gal dar ne iki galo žinau, kaip, bet tam dar, tikiu, turiu laiko.

Apie kažkokio savo turinio laidą dabar aš tikrai nemąstyčiau, nes turime mes tų autorinių laidų ir tinklalaidžių, mano galva, net šiek tiek per daug. Kai kurias tikrai labai mėgstu. Bet jos, man atrodo, labai nuvertino interviu žanrą ir žmonėms dabar kartais atrodo, kad pokalbį padaryti yra labai lengva. Gali susėsti grupelė draugų, pasišnekėti valandą, neredaguoti nieko ir įdėti ir, atrodo, kad čia jau viskas. Arba visur kviesti tuos pačius žmones, nes jie visuomet ateis. Šito truputį gaila, kad tas interviu žanras yra šiek tiek devalvuotas.

Tam, kad turėtum savo autorinę laidą, turi turėti, ką žmonėms pasakyti. Nes daryti dar vieną kaip visos kitos… Tiesiog nematau prasmės. Tai dabar tikrai apie tai negalvoju, o ateityje – nežinau, kaip bus.

Man taip pat labai patinka radijas, radijo pasakojimai, apskritai dokumentika mane labai domina. Norėčiau daugiau su ja padirbėti, gal vaizdo, gal garso formatu. Nesvarbu ar radijuje, ar televizijoje. Radijas, aišku, turi begalę savų niuansų – be galo graži, net kiek intymi medija, tikrai talentingai garsu papasakoti yra sudėtinga. Labai žaviuosi kolegomis, ypač LRT radijo, kurie pastaruoju metu skina laurus visame pasaulyje. Man dokumentika yra kažkas tarp kino ir žurnalistikos, toks kino ir žurnalistikos mišinys. Šioje srityje nuveikti tikrai galima be galo daug.

– Kalbant apie kiną, esate ir laidos apie kiną „Čia kinas“ komandos dalis, kaip ši veikla atsirado gyvenime?

– Kinas man visada labai patiko. Kai stojau į universitetus užsienyje, dalis studijų programų buvo kino studijos ir dalis – žurnalistikos. Gal nebūčiau drįsusi studijuoti grynos režisūros, nes ir vėl, man atrodo, kad tu turi turėti daug ką pasakyti. Tuo metu tikrai taip nesijutau. Todėl natūraliai pasukau į žurnalistiką.

Bet iš tiesų taip dėkingai susidėliojo kortos. Viename filmavime kalbinome LRT prodiuserę Lolitą Bytautaitę „Labam rytui“ ir mes kažkaip išsišnekėjome, kad man labai patinka kinas, mėgstu žiūrėti filmus, apie juos skaityti, kalbėti. Tik kažkaip labai atsargiai visada tai darydavau, nes atrodo tarsi, jeigu nieko nesi baigęs, tai trūksta tvirto pagrindo po kojomis. Ir tada po kelių mėnesių ji man paskambino ir pasiūlė prisijungti prie LRT kuriamos kino laidos komandos, nes jiems trūksta žurnalisto, kuris galėtų važiuoti ir kalbinti režisierius, daryti reportažus apie renginius, premjeras, galbūt tiesiog kažkokias autorines temas galvoti.

Pamenu, labai atsargiai sakiau: „Bet ar jums tikrai tinka, aš nebaigusi jokių kinotyros mokslų, nesu kritikė, esu labiau gerbėja“. Na, matyt, stengiausi sumažinti jų lūkesčius. O Lolita man atsakė: „Mums ir nereikia, mums reikia žmogaus, kuris galėtų kalbėtis su režisieriais, kūrėjais, aktoriais. Svarbiausia, kad būtų smalsus“. Ir štai jau bus turbūt penkti metai, kai kuriame laidą „Čia kinas“.

Džiaugiuosi, kad bent šiek tiek susipažinau su kino bendruomene, kad mūsų laida yra kuriama tuo metu, kai lietuviškas kinas tikrai išgyvena aukso amžių, kad mes galime matyti, kaip yra skinami laurai, kaip vyksta premjeros prestižiniuose festivaliuose, kokia nauja kino karta užaugo.

Man taip smalsu, ką jie dar gali padaryti, nes atrodo su kiekvienu filmu dar geriau ir geriau, taip smagu matyti, kad pasaulis pagaliau atsisuka į Baltijos šalis. Ir labai norėčiau, kad išgyvendintume pagaliau tą nusiteikimą, kad „kaip lietuviškas, tai neblogas“.

Visai neseniai pasijuokiau, kad rinkausi tarp kino ir žurnalistikos studijų ir vis tiek galiausiai turiu bent tokią mažytę galimybę prisiliesti prie to kino.

– O pati norėtumėte prisiliesti prie kino kūrybos, pavyzdžiui, prie jau minėtos dokumentikos kūrimo?

– Labai norėčiau kada nors pabandyti, nesakau, kad būtinai režisuoti. Bet pirma turi ateiti mintis, apie ką norėtųsi kalbėti, istorija, kurią norėtųsi papasakoti. Nesitikiu, žinoma, kad vieną dieną einant Vilniaus gatve kažkas įdomaus tiesiog nukris po kojomis, bet tikiu, kad viskas ateina savu metu. Ne visada lengva išlaukti, tikrai neturiu daug kantrybės, bet tenka suprasti, kad ne viską gali suplanuoti.

Gal kas nors kurs dokumentiką ir pagalvos, kad jiems trūksta pagalbos rankų, paskambins, pakvies ir aš sakysiu: „Gerai, darom“.

– Ar jaučiate, kad tai, ką jūs darote, yra vertinga ir reikalinga?

– Labai norėčiau, kad visi mūsų pokalbiai „Labame ryte“ būtų vertingi ir prasmingi. Bet kartais dirbdama suprantu, kad dažnas žurnalisto darbo rezultatas – laikinas. Jokiu būdu nesakau, kad nėra vertingas ar reikalingas. Priešingai. Bet paleidai kažkokį pasakojimą arba reportažą, žmogus pažiūrės ir viskas – po tos akimirkos jis taps nebeaktualus. Su tuo turbūt dažnai susiduria tiriamosios žurnalistikos atstovai. Kai kurie tyrimai keičia gyvenimus, o kai kurie plaukia ir praplaukia.

Bet yra ir kita pusė. Tikrai dažnai susilaukiame po pokalbių su specialistais jų pačių laiškų, kad pasikalbėjome apie kažkokią ligą ar problemą ir štai, jie sulaukė didesnio žmonių dėmesio. Tai yra malonu, tada supranti, kad tai, ką tu darai, yra reikalinga. Dėl to žurnalistas ir dirba. Jis nori, kad visuomenė žinotų, būtų informuota, gerai gyventų ir turėtų teisingus faktus. Suprantu, kad su didžiąja dalimi savo laidų tu pasaulio nepakeisi, bet niekada nežinai, kam ir kas gali apversti gyvenimą.

– Kokiomis vertybėmis pati vadovaujatės darbe ir kaip jums atrodo, kokie turėtų būti svarbiausi principai, kuriais vadovaujasi kiekvienas žurnalistas?

– Man asmeniškai svarbu žmogiškumas ir pagarba. Taip pat – nuoširdumas ir teisingumas. Pastaraisiais metais pasauliui kamuojantis su COVID19 pandemija, karu, klimato krize, kaip niekad svarbus ir jautrumas. Ir nežinau, ar aš pavadinčiau tai žingeidumu, gal smalsa, bet ji irgi yra labai svarbi, nes tai tave gali nuvesti ir prie įdomių temų, ir prie netikėtų kampų ar atsakymų, ir prie atradimų.