Atmintis saugo neįkainojamas istorines akimirkas
Neabejotinai daugeliui sąmoningų visos Lietuvos žmonių į atmintį yra įstrigęs tremtinių palaikų pargabenimas iš Užpoliarės miesto Igarkos Rusijoje į Kėdainių karinį aerodromą Lietuvoje. Tai buvo įsimintinos sukrečiančios akimirkos, kurias tuomet sekė, stebėjo ir matė beveik visa Lietuva. Tik vargu ar daug kas atsimena to įvykio tikslią datą? Tai buvo 1989-ųjų liepos 28-oji.
Tą pačią dieną, jau po trisdešimties metų, Kėdainiuose Politinių tremtinių ir kalinių sąjungos Kėdainių filialas ir Kėdainių rajono savivaldybė organizavo Lietuvos tremtinių palaikų pargabenimo sukakties paminėjimą. Po šv. Mišių už gyvus ir mirusius tremtinius bei politinius kalinius šv. Jurgio bažnyčioje susirinkę į Daugiakultūrį centrą bendraminčiai prisiminė reikšmingą ir labai simbolinį Lietuvos išsivadavimo istorijos įvykį.
[quote author=“Aut. past.“]Tai buvo įsimintinos sukrečiančios akimirkos, kurias tuomet sekė, stebėjo ir matė beveik visa Lietuva. Tik vargu ar daug kas atsimena to įvykio tikslią datą? Tai buvo 1989-ųjų liepos 28-oji.[/quote]
Birželio 29 d. taip pat prieš 30 metų į tolimąją Igarką išvyko trylikos asmenų žvalgybinė ekspedicija, kurios vienas iš organizatorių buvo dabartinis Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Tai ir buvo pirmoji kelionė, kuri padėjo pagrindus Lietuvos tremtinių palaikų parvežimui į tėvynę. Antrosios ekspedicijos į Igarką metu jau buvo parvežti ir perlaidoti palaikai, kuriuos Kėdainių kariniame aerodrome sutiko milžiniška – apie 15 000 žmonių – minia iš visos Lietuvos. Būtent tą vaizdą – daugybę aerodrome uždengtų vėliavomis karstų ne tik gyvai, bet ir nuotraukose, filmuotoje medžiagoje stebėjo ir matė Lietuvos žmonės. Jūrą vėliavų, artimųjų ašaras, visus susiejusią rimtį ir tylų skausmą bei nebylų, tačiau stipriai išreikštą žmonių priekaištą sovietams įsidėmėjo visa mūsų tauta. Tuomet karinis lėktuvas iš Igarkos pargabeno daugiau kaip 128 tremtinių palaikus. Pirmoji ekspedicija lėktuvu gabenti mirusiuosius pasirinko kad išvengtų istorinių sąsajų ir politinių interpretacijų. Netrukus traukiniu buvo parvežti ir dar 20 tremtinių palaikai nuo Laptevų jūros.
Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo pasiųsta apie 280 tūkstančių žmonių, skaičiuojama, jog sovietų represijos palietė kas trečią Lietuvos gyventoją. Trėmimas į Igarką buvo sudėtinė didžiausios Lietuvos istorijoje deportacijos dalis. 1948 metais lietuviai sudarė pusę visų į Sibirą vežamų žmonių.
Žurnalistas ir operatorius kaunietis Raimundas Yla iki šiol prisimena, kaip ekspedicijos nariai intensyviai ir atsakingai ieškojo tremtinių palaikų Igarkoje. „Suspėjome atkasti ir kelionei į jų išsvajotą, su ašaromis apdainuotą Lietuvą paruošti visus surastus grupės narių artimųjų palaikus, atnaujinome įrašus ant paminklų, kiek įstengėme paremontavome kryžius ir tvoreles. Į Lietuvą atkeliaus ir laiko bei darganų išbandymus stebėtinai ištvėręs maumedžio kryžius“, – pasakoja ekspedicijos vadovas.
[quote author=“Aut. past.“]Sovietinės okupacijos metu iš Lietuvos į tremtį ir lagerius buvo pasiųsta apie 280 tūkstančių žmonių, skaičiuojama, jog sovietų represijos palietė kas trečią Lietuvos gyventoją.[/quote]
Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis reiškia nuoširdžią pagarbą tuometiniams ekspedicijos iniciatoriams ir visų reikalų koordinatoriams Kėdainiuose. Ant jų pečių gulė daugybė reikalų – čia buvo savotiškas centras iš kurio sklido žinios, laiškai, kvietimai ir vyko visų veiksmų derinimas bei planavimas su į ekspediciją vykstančiais ir savo artimųjų ieškančiais žmonėmis.
„Šį įvykį laikau vienu iš svarbesnių Lietuvos nepriklausomybės atgavimo kelyje. Mes, lietuviai, pirmieji išsiveržėme iš sovietinio kalėjimo, pirmieji nuvertėme Lenino paminklą, o kėdainiečiai pirmieji taip aktyviai ėmėsi rūpintis savo mirusiaisiais ir nukankintais svetimoje žemėje. Tai buvo reiškinys vertas mūsų Lietuvos istorijos puslapio. Tuo metu šie žmonės padarė žygdarbį ir tokiu ryžtingu veiksmu parodė savo pergalę prieš sovietų okupaciją“, – šį įvykį vertina meras Valentinas Tamulis.
Palaikų pargabenimo organizacinis centras buvo įsikūręs Kėdainiuose. Kėdainiečiai vieni pirmųjų organizuotai ėmėsi rūpintis genocido aukomis. Reikia paminėti, kad žmonės liudija, jog nelegaliai lietuviai parsiveždavo savo artimųjų kauliukus kuprinėse, vaikiškuose vežimėliuose ir kitais sugalvotais būdais, tačiau tai buvo nenurimstančių artimųjų pavieniai žygiai. Tą etapą žinantys žmonės liudija, kad tokiu sudėtingu būdu savo tėvo palaikus dar Atgimimo išvakarėse yra parsivežęs ir Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas Juozas Meškuotis.
[quote author=“V. Tamulis“]Šį įvykį laikau vienu iš svarbesnių Lietuvos nepriklausomybės atgavimo kelyje. Mes, lietuviai, pirmieji išsiveržėme iš sovietinio kalėjimo, pirmieji nuvertėme Lenino paminklą, o kėdainiečiai pirmieji taip aktyviai ėmėsi rūpintis savo mirusiaisiais ir nukankintais svetimoje žemėje.[/quote]
Didžiulę palaikų pargabenimo operaciją Lietuvoje koordinavo klubas ,,Tremtinys“ ir jo skyriai. Idėja koordinuotai parsivežti palaikus sutelkė visą aktyvią mūsų krašto bendruomenę. Tuo metų į Kėdainių karinį aerodromą buvo pargabenta net 60 tremtinių kūnų būtent iš Kėdainių rajono. Tai maždaug pusė visų palaikų. Nuo ryto iki vakaro buvo rūpinamasi smulkiausiomis detalėmis. Didžioji organizacinė našta Kėdainiuose gulė ant Kėdainių klubo „Tremtinys“ pavaduotojo Juozo Banio pečių. Tuo metu tai buvo tikrai titaniškas darbas pirmą kartą organizuoti tokią operaciją. Teko viską apgalvoti, numatyti pavojus, tvarkyti visas sudėtingas procedūras, ir instruktuoti žmones. Ryšį su centriniu štabu palaikė Povilas Aksomaitis, prisidėjo ir Rimgaudas Rimošaitis. Sibire pražuvusių tremtinių palaikų parvežimu viskas nesibaigė. Reikėjo organizuoti ir jų palaidojimą visos Lietuvos kampeliuose. Tuomet įsitraukė ir kiti nariai Julius Ardavičius ir Vytautas Tylūnas.
Nedaug kas gal ir žino ar pamena, kad įspūdingasis krašto kultūros premijos laureato Vytauto Ulevičiaus sukurtas Tremtinių kryžius Kauno gatvės kapinėse atsirado irgi tuo metu. Tai buvo iš anksto suplanuota vieta, kurioje turėjo būti laidoti pargabenti palaikai. Toje vietoje ir yra palaidota parvežtų žmonių palaikų, tačiau ne visi. Artimieji labiau norėjo laidoti savo kapavietėse. Ši vieta yra ir simbolinė visų genocido aukų Sibire vieta ir tikra kapavietė.
Dar prieš renginį Kėdainių rajono savivaldybės vadovai turėjo unikalią progą pavartyti tuometinės korespondencijos, dokumentų ir raštų bylą. Ir dabar paskaičius virkdo kiekviena šių dokumentų eilutė. Čia sudėti artimųjų laiškai ir ranka rašyti dokumentai – pavardės, artimųjų adresai, labai kruopščiai surašytos įvairios pastabos. Tuo metu vyko ir piniginės paramos prašymai, buvo kreipiamasi į tremtinių darbovietes. Pirmąją kelionę finansavo ir tuometinis Respublikinis darbo ir poilsio biuras, kuris pats pasiūlė savo finansines ir organizacines galimybes.
[quote author=“Aut. past.“]Teko viską apgalvoti, numatyti pavojus, tvarkyti visas sudėtingas procedūras, ir instruktuoti žmones. Ryšį su centriniu štabu palaikė Povilas Aksomaitis, prisidėjo ir Rimgaudas Rimošaitis. Sibire pražuvusių tremtinių palaikų parvežimu viskas nesibaigė. Reikėjo organizuoti ir jų palaidojimą visos Lietuvos kampeliuose. Tuomet įsitraukė ir kiti nariai Julius Ardavičius ir Vytautas Tylūnas.[/quote]
Minint šią svarbią datą Daugiakultūriame centre vyko Atminties valanda. Tai buvo nuoširdus pasibuvimas istoriniam faktui paminėti ir jos dalyviams pagerbti bei atminti. Susirinkusiems buvo parodytas fragmentiškas filmas, kurį sukūrė tremtiniai, apie palaikų iškasimą Igarkoje ir pargabenimą į Lietuvą.
„Ši data saugo mūsų žmonių skausmą ir išgyvenimus, patirtą kančią, o kartu ir simbolizuoja taip trokštą laisvės pergalės džiaugsmą“, – renginyje sakė mero pavaduotojas Paulius Aukštikalnis. Jis ne iš knygų pažįsta trėmimo padarinius ir asmeninius žmonių išgyvenimus. P. Aukštikalnio mama ir visa jos giminė buvo tremiama. „Prisimindami tokias datas aiškiai matome visą sovietų organizuoto mūsų tautos naikinimo planą ir jo pasekmes. Mes, kaip tauta, nuolankai pakėlėme šį likimo kryžių, bet atėjus laikui drąsiai jį ir nusimetėme. Dabar turime neleisti jauniems žmonėms to nežinoti ar niekada neleisti pamiršti“, – tęsė jaunasis politikas.
Mūsų atmintį Kėdainiuose saugos įvykio atminimo marmurinė lenta, įrengta ant Šv. Jurgio bažnyčios sienos. Ją dovanojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, o pašventino – bažnyčios klebonas kunigas Artūras Stanevičius. Bažnyčioje iki rugpjūčio pabaigos, darbo dienomis nuo 8:30 iki 10:00, šeštadieniais nuo 9:00 iki 11:00, o sekmadieniais nuo 9:00 iki 13:00 valandomis taip pat veikia ekspedicijos į Igarką, tremtinių palaikų pargabenimo į Tėvynę nuotraukų paroda.
Po 1989 metų ekspedicijos buvo suorganizuota dar 12 ekspedicijų į Krasnojarsko kraštą, Irkutsko ir Tomsko sritis, Vorkutą, iš kurių grupės išsiskirstė po buvusias trėmimų vietas. Jų metu į Lietuvą buvo pargabenta dar 1 500 kraštiečių palaikų. Tai tik dalelė Sibire mirusių žmonių – tūkstančiai tremtinių kapų nyksta nuo žemės paviršiaus, tūkstančiai GULAG‘o lageriuose su numeriais vietoje vardų palaidotų lietuvių kapų jau pranyko negrįžtamai.
[quote author=“Aut. past.“]Mūsų atmintį Kėdainiuose saugos įvykio atminimo marmurinė lenta, įrengta ant Šv. Jurgio bažnyčios sienos. Ją dovanojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, o pašventino – bažnyčios klebonas kunigas Artūras Stanevičius.[/quote]
Atgimimo epochoje prasidėję „Tremtinio“ klubo – dabar Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos organizuotos kapų tvarkymo ekspedicijos įgavo pagreitį. Šios organizacijos nariai įkūrė Lietuvos deportuotų asmenų palaikų perkėlimo ir socialinės pagalbos komitetą, kuris rengė keletą ekspedicijų. Atkūrus Nepriklausomybę, kapų pargabenimo ir kapų tvarkymo išvykas rengė bendrija ,,Lemtis“. Pastaroji beveik kasmet rengė išvykas net iki 2016 metų. 2000 m. tokią pat veiklą pradėjo Lietuvos bei Vilniaus politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, organizavusios nedideles lietuvių kapaviečių tvarkymo ir fiksavimo ekspedicijas. Nuo šio šimtmečio antrojo dešimtmečio vidurio įvairias kapaviečių ekspedicijas ėmėsi rengti įvairios iniciatyvinės grupės: „Židikų“ gimnazija, Marijos Dangun ėmimo seserų kongregacija, Broliai pranciškonai, privačios grupės ir kitos organizacijos.
Nuo 2006 metų lietuvių tremties ir kalinimo vietas kasmet lanko ir tvarko projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijų komandos. 2005 m. Lietuvos jaunimo organizacijų taryboje gimusi idėja suteikti galimybę jauniems žmonėms patiems prisiliesti prie istorijos savomis rankomis jau keturiolika metų pritraukia tūkstančius jaunų žmonių, norinčių tapti ekspedicijų dalimi. Per visą projekto gyvavimo laikotarpį ekspedicijos sutvarkė daugiau nei 170 kapinių ir šimtus pavienių lietuvių kapų Sibire, Kazachstano bei Tadžikistano Respublikose. Projekto organizatoriai teigia, jog pagrindinis „Misija Sibiras“ tikslas yra ne vien kapinių tvarkymas, bet istorijos išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms.
„Po eskpedicijų per metus aplankome daugiau nei 350 mokyklų, bendruomenių, kuriame dokumentinius filmus, parodas, įgyvendiname akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kuri šiemet pirmą kartą vyko ir Kėdainiuose. Visa tai darome tam, kad kuo daugiau jaunų žmonių suprastų, kad istorija nėra vien vadovėliuose užrašyti skaičiai ir faktai. Tremties istorija yra tai, kas mes esame šiandien ir tai kas būsime rytoj – tai mūsų tautiečių istorijos ir likimai“, – teigia projekto „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė.
[quote author=“Aut. past.“]Nuo 2006 metų lietuvių tremties ir kalinimo vietas kasmet lanko ir tvarko projekto „Misija Sibiras“ ekspedicijų komandos.[/quote]
Palaikų pargabenimo iš nesvetingosios Rusijos į Lietuvą tėvynę prisiminimas – tai reikšmingas istorinis žmonių liudijimas. Tai detalė, kuri kartu su visais kitais nepriklausomybės atgavimo veiksmais parodo ne tik skaudžią mūsų tautos žmonių patirtį, bet ir tautos jėgą.
