Atgyja dar vienas Kėdainių krašto dvaras

Kalnaberžės dvaras Kėdainių rajone – valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas – pastaraisiais metais plačiai pagarsėjo, kai jį įsigijęs privatus asmuo jo netvarkė, tad vėl buvo perimtas valstybės žinion. Pastaruoju metu Kalnaberžė džiugina geromis permainomis. Nuo 2022 m. Kalnaberžė turi naujus šeimininkus. VĮ „Turto bankas“ aukcione Kalnaberžę pardavė privatiems asmenims, kurie pradėjo kultūros paveldo objekto priežiūros darbus: išvalė tvenkinį, iš parko pašalino menkaverčius želdinius, sutvarkė privažiavimus ir kt. Ir tai tik visų numatytų darbų pradžia, teikianti vilties, kad dvaro sodyba bus sutvarkyta ir nesunyks.

Kalnaberžės dvaro sodyba (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 215) yra kompleksinis objektas. Sodybą sudaro išlikę dvaro sodybos pastatai – rūmai, tvartas, kalvė, kluonas, kartu su tvartu formuojantis ūkinį kiemą, arklidės vieta, parkas su tvenkiniais ir kanalais.

Įdomi šio dvaro istorija. Kalnaberžę valdė spalvingos asmenybės: Radvilos, Čapskiai, Košelevskiai, Stolypinai.

Radvilaitės kraitis, prarastas per 1863 m. sukilimą

XVIII a. pab. Kėdainių grafystė kaip kraitis atiteko Olykos-Nesvyžiaus linijos palikuonio Mykolo Radvilos Žuvelės dukrai iš antrosios santuokos Veronikai Joanai Radvilaitei, ištekėjusiai už grafo Pranciškaus Čapskio.

Čapskiai save kildino iš Frankonijos hercogystės vokiečių. Vokišką pavardę (Hutten) pasikeitė į Čapskių, XVII a. atvyko gyventi į Lenkiją. Lietuviškosios Čapskių giminės linijos tėvonija buvo Kėdainiai.  Čia apsistojo P. Čapskio ir Veronikos Radvilaitės sūnus Stanislovas (1779֪–1844).  1812 m. jis dalyvavo Napoleono žygiuose, už kautynes prie Drezdeno Napoleonas pulkininką S. Čapskį apdovanojo Garbės legiono kryžiumi. Stanislovo Čapskio ir Sofijos Obuchovič (Minsko kašteliono Mykolo Obuchovičiaus dukros) sūnus Eduardas Čapskis (1819–1888) po tėvo mirties 1847 m. apsigyveno paveldėtame Kalnaberžės dvare.

1863 m. E. Čapskis Vilniuje buvo suimtas ir apkaltintas bendradarbiavęs su Zigmanto Sierakausko būriu, Kaune nuteistas mirties bausme. Tačiau giminei išrūpinus Prūsijos ir Anglijos karalienių užtarimą, mirties bausmė jam buvo pakeista tremtimi į Sibirą iki gyvos galvos, visi dvarai konfiskuoti.

Praloštas kortomis

Po 1863 m. sukilimo konfiskuoti dvarai pusvelčiui buvo pardavinėjami rusų generolams. Kalnaberžės dvarą įsigijo generolas adjutantas Sergėjus Kušelevskis. 1868 m. jis jį kortomis pralošė rusų generolui Arkadijui Dmitrijevičiui Stolypinui (1822–1899), tuometiniam Rusijos imperijos pasiuntiniui Vokietijoje.

Įsigijęs Kalnaberžę Arkadijus Stolypinas XIX a. 2-ojoje pusėje pastatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Juose savo vaikystę nuo 1869 m. praleido Vokietijoje gimęs jo sūnus – ryškiausias Rusijos imperijos reformatorius Piotras Stolypinas (1862–1911). Vilniuje baigęs gimnaziją, paskui Sankt Peterburgo universitetą, po tėvo mirties Piotras paveldėjo Kalnaberžę, kur su šeima praleisdavo daug laiko. Piotras rekonstravo iki šiol išlikusius neogotikinio stiliaus rūmus, rūpinosi dvarą supančiu mišraus tipo parku, įkurtu XIX amžiaus viduryje ir apėmusiu 15 ha teritoriją.

 P. Stolypinas ir jo agrarinė reforma, įkvėpta lietuviškų vienkiemių

1906 m. tapęs Rusijos ministru pirmininku, P. Stolypinas vykdė daug reformų, iš kurių garsiausia – agrarinė, vadinamoji Stolypino reforma. 1910 m. Kalnaberžės dvaro rūmuose buvo įvestas telefonas ir telegrafas. Dvarą lankė ministrai ir kiti vyriausybės tarnautojai, netoliese įsikūrė šimtai apsaugos kariškių.

Piotrui Stolypinui Kalnaberžėje priklausė daugiau nei 800 ha ūkis. Jis skyrė lėšų, kad Kalnaberžėje būtų įkurta amatų mokykla, rūpinosi, kad būtų nupirktas Kreico dvaras Dotnuvoje, kur vėliau buvo įkurta žemės ūkio mokykla, dar vėliau pavadinta Stolypino vardu.

Manoma, kad būtent Lietuvoje P. Stolypinas susipažino su vienkiemių ūkio sistema, kurią vėliau bandė įdiegti visoje Rusijos imperijoje. Agrarinės reformos metu jis stengėsi išardyti Rusijos bendruomeninį žemės ūkio valdymą ir sukurti vienkieminius bei viensėdinius ūkius vakarietiško fermerinio ūkio pavyzdžiu. Buvo skatinamas naujakurių persikėlimas į Sibirą bei Vidurinę Aziją. Naujakuriai vykdavo geležinkeliu, krovininiais vagonais, iš kur kilo ir „Stolypino vagono“ pavadinimas. Svarbiausias reformos tikslas – panaikinti Rusijos imperijoje vyraujantį bendruomeninį žemės valdymą atskiriant kiekvienam valstiečiui jo privačia nuosavybe tampančią žemę. Taip buvo siekiama sukurti pasiturinčių žemės savininkų sluoksnį.

Stolypino reforma buvo vykdoma ir Lietuvoje. Į vienkiemius buvo išskirstyti Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimai.

Griežta P. Stolypino politika ir pertvarkymai sukėlė radikalių visuomenės grupių nepasitenkinimą. Prieš jį buvo surengta net 11 pasikėsinimų. 1911 m. Kijevo teatre anarchistas Dmitrijus Bogrovas nušovė Stolypiną. Palaidotas Kijeve, Pečorų Lauroje. P. Stolypino reforma po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje nutraukta.

Kalnaberžė iki 1914 m. formaliai dar priklausė Piotro sūnui Arkadijui (1903–1990), kuris buvo per jaunas savarankiškai tvarkytis, vėliau apsigyveno Prancūzijoje ir dvaras jam nelabai rūpėjo.

Kazio Binkio avantiūra – dvaras už honorarą

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę buvo išsimokėtinai pardavinėjami carinių valdininkų dvarai. 1924 m. Kalnaberžės dvarą ir 70 ha žemės įsigijo rašytojas Kazys Binkis (1893–1942) gavęs kelis šimtus litų už operos libreto vertimą. Čia jis atsikraustė su žmona, dvejų metukų dukra Eleonora ir vienerių metų sūnumi Gerardu. Garsusis to meto poetas avangardistas, keturvėjininkas, kadaise garsiai pareiškęs „Kazys daugiau nears“ ir pasišventęs kūrybai, nebuvo geras ūkininkas. Dvarą jis įsigijo tarsi norėdamas pasišaipyti iš žmonos tėvų ūkininkų, kurie ilgai neleido dukrai tekėti už to „plevėsos poeto“.

Kaip ir galima buvo numanyti, Kalnaberžėje virė literatūrinis gyvenimas, lankėsi rašytojai, o ūkis šeimininkui nerūpėjo, tad neįstengęs išmokėti skolų, gana greitai dvarą perleido Teisingumo ministerijai.

Ilgas kelias iš užmaršties

1925 m. dvare buvo įkurta nepilnamečių berniukų kolonija. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, o karo metu sunaikintas, daiktai išgrobstyti. 1949–1959 m. čia buvo vaikų namai, o nuo 1959 m. – internatinė mokykla. Vėliau čia įsikūrė „Žiburio“ kolūkio administracija.

2001 m. dvarą už 12 tūkst. litų nupirko bendrovė „Lukta“, tuo metu valdoma politiko Viktoro Uspaskicho. Daug metų dvaro sodyba buvo netvarkoma, apleista. Konstatavus kultūros paveldo objekto nepriežiūrą, 2012 metų pabaigoje Panevėžio apygardos teismo sprendimu dvaras buvo perimtas valstybės žinion.

2022 m. VĮ „Turto bankas“ dvaro sodybos pastatus už 73 tūkst. eurų pardavė aukcione. Nuo 2022 m. pabaigos Kalnaberžės dvaras priklauso privatiems asmenims, kurie jau pradėjo kultūros paveldo objekto priežiūros darbus. Šiuo metu apgriuvę ir nuniokoti Kalnaberžės rūmai bei išlikę ūkiniai pastatai yra rekonstruojami, savo eilės laukia parkas.

 Kultūros paveldo departamento inf.