Asta Cironkienė: „Matematika – proto gimnastika“

Rasa JAKUBAUSKIENĖ

Beveik trečdalis amžiaus – jau tiek laiko pedagoginį darbą dirba mylima ir gerbiama Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos matematikos mokytoja Asta Cironkienė. Ji prisimena, kad pirmoji jos pamoka vyko ką tik nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje – 1991 09 01. Tuomet dar jauna ir nepatyrusi mokytoja pirmuosius savo, kaip pedagogės žingsnius žengė tuometinėje Juozo Paukštelio vidurinėje mokykloje, kur mokė 5–8 klasių mokinius. „Tikrai gana nejaukiai jaučiausi pirmąsias pamokas. Esu dėkinga kitoms tos mokyklos matematikos mokytojoms, kurios bet kuriuo klausimu padėjo savo patarimu ar metodine medžiaga, – šiltai prisiminimais iš pirmosios darbovietės dalijosi pedagogė. – J. Paukštelio mokykloje dirbau metus, nes 1992 ir 1993 vienas po kito gimė sūnūs. 1995 nuėjau dirbti į Krakių gimnaziją, kur dirbu iki šiol.“

Smagu, kai yra rezultatas

Pedagogės kelią moteris sako pasirinkusi dar vaikystėje žaisdama „mokyklą“ ir mokydama jaunesnę sesutę, kaimynų vaikus.

„Jie buvo „mokiniai“, o aš, žinoma, – „mokytoja“. Būdama mokine savo mokykloje turėjau puikius mokytojus, ypač matematikos. Jos pamokose būdavo mirtina drausmė ir visi mokiniai stropiai mokėsi, nes tik pabandyk neatlikti namų darbų – iš karto sulauksi dvejetuko.

Ir visas matematikos vingrybes labai aiškiai ir suprantamai paaiškindavo. Ko gero, ši mokytoja turėjo didžiausią įtaką mano darbo pasirinkime“, – prisiminimais dalijosi dabar jau pati mokytoja Asta.

Ji teigia mylinti matematiką, loginius galvosūkius, skaitmeninių technologijų kūrimą ir naudojimą mokytojo darbe.

„Gera ir smagu, kai pamokos gale mokiniai, „nusibraukę prakaitą“, pasako: „pagaliau supratau“, „jau man aišku“, arba tai parodo mokinio rezultatas žinių patikrinimo metu. Tačiau apmaudu, kad mokiniai dažnai stokoja motyvacijos, demonstruoja abejingumą“, – apgailestavo pedagogė, kuri pripažįsta, kad matematika, ypač šiais laikais, nėra stiprioji vaikų pusė, o tai parodo ir egzaminų rezultatai:

„Ne visi mokiniai gabūs tiksliesiems mokslams, todėl norint pasiekti rezultato – reikia labai daug dirbti – kitą kartą po 20–30 tokio pat tipo uždavinių išspręsti, kol susiformuos įgūdis ir per egzaminą nereiks galvoti „čia pliusas ar minusas, čia toks ar kitoks grafikas“. O didžioji dalis mokinių dirbti nenori, namų darbų (kur pakartoju ir įtvirtinu tai, ką mokykloje mokiausi) atlikti neturi laiko ar noro. Visi nori greito ir gero rezultato, bet be sunkaus darbo“.

A. Cironkienė sako, kad „kiekvienoje klasėje atsiranda mokinių, klausiančių, „kam tos šaknys, sinusai ar logaritmai – man gyvenime to nereikės. Svarbu skaičius ir pinigus pažįstu, o visa kita – bus kas suskaičiuos“.

„O matematika – proto gimnastika. Juk be kūno treniruočių į jokias varžybas nevykstama, taip ir smegenims reikia mankštos, jei nori turėti išlavintą logiką“, – pažymi mokytoja.

Paklausta, ko reikia šiuolaikiniams vaikams, jaunimui, kad mokslas jiems būtų įdomus, kad jie suprastų, jog tai – jų gyvenimo ateitis, pedagogė susimąsto: „Nežinau, vieni mokiniai motyvuoti, kiti ne – visi skirtingi. Gal iš šeimos ateina supratimas?“

Pagrindinė pareiga – mokytis

M. Krakių gimnazijos direktorius A. Magyla dėl aukštesnių mokinių pasiekimų, šiais metais lėmusių staigų gimnazijos kilimą „Reitingų“ žurnale paskelbtuose reitinguose, ne kartą yra pabrėžęs, jog tai – mokykloje dirbančių atsidavusių mokytojų nuopelnas. Taip pat už atsidavusį darbą jis yra dėkojęs ir A. Cironkienei. Tačiau ji reitingų sako visiškai nesureikšminanti, nes jie kasmet vis kitokie.

„Panašiais egzaminų balais kiekvienais metais išlaikomas matematikos egzaminas, tik šiemet šuolį lėmė galbūt tai, kad egzaminą išlaikė visi mokiniai. Ankstesniais metais būdavo vienas kitas, kuriam nepavykdavo išlaikyti egzamino – dažniausiai besimokantys B lygiu. O tai ir mažindavo bendrą vidurkį“, – suskaičiavo matematikė.

Akivaizdu ir visiems gerai žinoma, jog be didelių pastangų ir sunkaus darbo nebūtų ir gerų tiek gimnazijos, tiek asmeninių pasiekimų. Tačiau, kokie iš tiesų būna tie sunkesni momentai – mokinių nenoras mokytis, mokytojo profesijos prestižo nebuvimas, finansiniai dalykai, galbūt dar kažkokios priežastys?

„Iš Jūsų išvardintų dalykų, ko gero, sunkiausias momentas – mokinių nenoras mokytis, kuris dažniausiai pasireiškia paauglystės metais – 7, 8, 9 klasėse.

5–6 klasėse dar veikia žodis „reikia“, 10–12 klasėse dažniausiai mokiniai patys supranta, kad be matematikos žinių ir egzamino mažai ką pasieksi, o paauglystėje – atrodo viskas prieš akis ir ko čia ta mokytoja su savo skaičiais ir formulėmis lenda, o dar telefone tiek daug yra ką veikti… – šypsojosi pedagogė. – Mokiniai mokykloje turi be galo daug teisių ir dažnai pamiršta, kad yra ir pagrindinė pareiga – mokytis. Mokykloje visas gyvenimas sukasi apie mokinius ir tiek daug žmonių dirba mokiniams: mokytojai, specialieji, socialiniai pedagogai, valytojos valo kabinetus, pagalbinis personalas rūpinasi gražia ir saugia aplinka, geltonieji autobusiukai vežioja į mokyklą ir atgal… Ir kai tiek visko turi ir gauni – pradedi nebevertinti.

Todėl labai svarbu ugdyti mokiniams atsakomybę – pradedant vadovėlių apsilenkimu (jie tau skolinami), atėjai į kabinetą nešvariais batais – štai ten šepetys – išsivalyk ir svarbiausia – tau suteikiamas nemokamas mokslas – naudokis, kol gali, ir mokykis.“

Dėl mokytojo profesijos prestižo nebuvimo – aš jo nejaučiu. Man atrodo, kad mūsų mokykloje visi mokytojai gerbiami.“

Karantinas ir nuotolinis mokymasis pakišo koją

Geriems mokinių pasiekimams, mokytojos nuomone, nemažai įtakos turi ir mokyklos, klasės klimatas, atmosfera.

„Matematika – sunkus dalykas, reikalaujantis maksimalaus susikaupimo, dėmesio koncentracijos ir, jei klasėje atsiranda bent vienas ar keli mokiniai, kurie jaučiasi čia atvaryti tėvų, auklėtojos ir jiems „tikrai tų matematikos lygčių ir formulių nereikia“, atsiranda pašalinė veikla, juokeliai, komentarai ir tada kitiems mokiniams, mokytojai darbas tampa labai nelengvas“, – sako Asta ir pasidžiaugia, kad mokykloje, kurioje dirba ji, jaučiasi gerai, o klimatas sukuriamas tinkamas tiek mokymuisi, tiek ir mokymui.

Kiekvienas žmogus, siekiantis gerai atlikti savo darbą, nuolat turi sau kažkokių priekaištų, kad galėjo padaryti geriau, ieško tobulumo. A. Cironkienė turi didelę pedagogės patirtį ir, atrodytų, jau yra „atkalusi“ sistemą, mokinių suvaldymo būdus… Tačiau ji prisipažįsta, kad vis dar turi priekaištų sau, kurie ją neramina.

„Taip, šiais metais labai save „griaužiu“ dėl aštuntokų nenoro mokytis. Jie, būdami penktokai, šeštokai gana neblogai mokėsi, bet „atsitiko karantinas“ ir nuotolinis mokymas. Mokiniai, būdami anapus kompiuterio ekrano, dažniausiai tik prisijungdavo į pamokas, o mokydavosi tik turintys „didžiausią“ motyvaciją, kiti nuėjo lengviausiu keliu – pirmosios pamokos dar lovoje, vėliau valgant, žaidžiant kompiuterinius žaidimus, o ir kam tos lygtys ir nelygybės.

Štai dabar – didžiulės spragos žiniose, o dirbti taip tingisi… – pasakoja mokytoja. – Aš jau save raminu galvodama, kad mokiniai patys priima sprendimą mokytis ar ne, o aš galiu jiems tik padėti mokytis, bet ir vėl ieškai argumentų, pavyzdžių – kodėl jiems matematikos reikės, kaip „sumotyvuoti“, kad priimtų sprendimą – reikia mokytis.“

Darbas sulig mokyklos durų uždarymu tikrai nesibaigia

Tikriausiai daugeliui mokytojų didžiausias įvertinimas yra matyti savo indėlį mokinyje, kaip jo mokinys kažko gyvenime pasiekia, galbūt laimėtos olimpiados, konkursai.

A. Cironkienė viena iš jų, todėl ji sako: „Man smagu, kai mano buvę mokiniai jaučiasi lygūs ar visa galva aukštesni matematikos paskaitose su kitais studentais. Smagu, kad išaugo nemažai tiksliųjų mokslų specialybių atstovų“.

O jos pačios santykiai su mokiniais, nors ir nėra draugiški, tačiau „abipusiai pagarbūs“, o jei iškyla klausimas – drąsiai klausia, tikrai nebijo“.

Paprašyta paskaičiuoti, kiek laidų, kartų jau yra išleidusi į gyvenimą, pedagogė teigia nežinanti, „pagal kokius kriterijus skaičiuoti, nes abiturientus išleidžiu vos ne kas antri metai – kitais metais išleidžia kolegos. Atsitinka taip, kad pradedi mokyti ne nuo 5 klasės, nuo vėlesnės – nes buvusi mokytoja pakeitė darbovietę, o šiaip per 30 metų – tikrai daug. Ir jau mokau buvusių mokinių vaikus. Sentimentų, ko gero, nejaučiu išskyrus „kaip greit bėga laikas…“.

Ir buvę mokiniai matematikos mokytoją prisimena, „tik ne visada tai parodo“. Kai kurie „nepamiršta per šventes pasveikinti žinute. Ačiū jiems“.

„Aš, su didele pagarba žiūrėdama į mokytojus, jų darbą sakau ir kaskart suprantu, kad tai nėra profesija, tai – gyvenimo būdas. O gal Jums pavyksta atsiriboti nuo mokinių, darbo ir, uždarius mokyklos duris, gyventi tik savo asmeninį gyvenimą?“ – klausiu Astos.

„Mokytojo, ypač matematikos, lietuvių k. dalykų darbas sulig mokyklos durų uždarymu tikrai nesibaigia. Vos ne kasdien parsineši mokinių darbų, kuriuos reikia ištaisyti, ieškai įdomesnių užduočių, peržiūri daugybę internetinių įrankių, iš kurių galbūt galima kažką įdomaus panaudoti pamokos metu ir taip sužadinti mokinių motyvaciją, meilę matematikai“, – apie savo atsidavimą profesinei veiklai pasakoja pedagogė.

Laukia daugiau anūkų

Pati A. Cironkienė gimė ir užaugo Tauragėje, o į mūsų kraštą atvedė meilė.

„Baigiau tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą ir atitekėjau į Dotnuvą. Čia gimė ir užaugo du sūnūs: Mindaugas ir Martynas, kurie taip pat „tiksliukai“ – abu baigė inžinerijos mokslus ir dabar sėkmingai dirba – vienas Kaune, kitas Kėdainiuose, – trumpai ir tiksliai, kaip ir priklauso matematikei, asmeninėmis detalėmis pasidalija Asta. – Mindaugas savo šeimoje Kaune augina 3 mūsų anūkus: Motiejų (5 m.), Margaritą (3,5 m.) ir Vakarį (2 m.). Martynas greitai (05.14) švęs savo vestuves ir labai lauksime dar anūkėlių.“

Pedagogė atskleidžia, kad po darbų mokykloje ji geriausiai pailsi užsiimdama savo mėgstama veikla.

„Mano mama – rankdarbių mėgėja, o tėtis – žemės mylėtojas, tad gal todėl aš pailsiu po mokyklinių reikalų „besikuisdama“ savo namų ūkelyje – daržiukas, pievelė, gėlytės, o žiemos vakarais mezgant eilinę suknelę“, – pomėgiais dalijosi A. Cironkienė.

Be rankdarbių ir malonių darbų aplink namus, kitas mokytojos pomėgis – keliauti. Tačiau artėjančioms vasaros atostogoms teigia planų dar neturinti.

„Ko gero, kaip ir kasmet, su vyru aplankysime gražius Lietuvos kampelius, gal keletą dienų prie jūros ar ežero pailsėsime. Išskirtinės, gražiausios Lietuvos vietos neturiu, nes ji visur graži.

Gal ir į užsienį išlėksim… Prieš keletą metų su turistine grupe lankiausi Šveicarijoje – tai didžiausią įspūdį palikusi šalis – net dabar prisiminusi jaučių gaivų kalnų orą, matau kalnų grožį, girdžiu kalnų ožkų varpelių skambesį. Tačiau svarbiausia, kad būtų taika ir baigtųsi karai…“ – viltingai pokalbį baigė A. Cironkienė.