„Aro“ rinktinės karininko vizijoje – atgimęs Kalnaberžės dvaras

Prisidėti savivaldybės biudžeto lėšomis prie Kalnaberžės dvaro tvarkymo, ar šią misiją palikti valstybės žiniai? Šis klausimas Kėdainių rajono Tarybos posėdyje kėlė nemažai aistrų.

Istorine vertybe pripažintą dvarą valdančiam labdaros ir paramos fondui vadovaujantis į atsargą išėjęs antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ komisaras Egidijus Jonevičius rankų nenuleidžia. Tarnybą baigusio elitinio policijos dalinio kovotojo vizijose – atgimusiame dvare įkurtas reintegracinės pagalbos centras pareigūnams ir neformaliojo ugdymo erdvė.

Tikisi gauti ES paramą

Istorinė vertybė, kurią būtina išsaugoti, ar akmuo po kaklu? Tokios diskusijos užvirė Kėdainių rajono savivaldybės Tarybai svarstant prašymą finansiškai prisidėti prie Kalnaberžės dvaro sutvarkymo. Lėšų rengti projektą prašė valstybei priklausantį dvaro kompleksą patikėjimo teise valdantis labdaros ir paramos fondas „In corpore LT“.

[quote author=“Aut. past.“]Pasak E. Jonevičiaus, už kultūrinę sritį atsakingos valstybės institucijos gali skirti lėšų tik su tvarkyba susijusiems darbams. Tačiau įstatymai neleidžia kultūros įstaigoms finansuoti su statybomis susijusių darbų.[/quote]

„Norint kompleksiškai atstatyti Kalnaberžės dvarą būtina gauti finansavimą iš Europos Sąjungos (ES) finansavimo mechanizmo. Viena pagrindinių sąlygų norint pateikti paraišką – būtina turėti tvarkybos darbų ir statinio techninius projektus“, – kalbėjo labdaros ir paramos fondo „In corpore LT“ vadovas į atsargą išėjęs policijos komisaras E. Jonevičius.

Paraiška tvarkybos projektui parengti buvo teikta Kultūros paveldo departamentui, iš valstybės biudžeto skirta 56 tūkst. eurų. Pasak E. Jonevičiaus, už kultūrinę sritį atsakingos valstybės institucijos gali skirti lėšų tik su tvarkyba susijusiems darbams. Tačiau įstatymai neleidžia kultūros įstaigoms finansuoti su statybomis susijusių darbų.

„Įstatymas numato, kad tai gali daryti savivaldos institucijos. Dėl to buvo pateiktas prašymas finansuoti techninės projekto dalies parengimą“, – kalbėjo E. Jonevičius.

Daugiausia lėšų – iš valstybės biudžeto

Valstybės nuosavybe vėl tapęs Kalnaberžės dvaras šiuo metu perduotas patikėjimo teise labdaros ir paramos fondui, kurio steigėjas ir direktorius yra E. Jonevičius. Ši aplinkybė kai kuriems politikams sukėlė papildomų klausimų.

„Norėčiau sužinoti, koks panaudos gavėjo indėlis į tą objektą? Konkrečiai, kur ir kaip jūs prisidėjote prie objekto tvarkymo“, – klausė Tarybos narys, buvęs rajono vadovas Viktoras Muntianas.

Panaudos būdu dvaro kompleksas valdomas nuo 2016 metų kovo mėnesio. Stogo, fasado ir apsaugos priemonių projektui parengti tais pačiais metais išleista 35 tūkst. eurų, šią sumą skyrė Kultūros paveldo departamentas, o pats fondas skyrė – 1 tūkst. 55 eurus, apmokėjo ekspertų paslaugas.

Praėjusiais metais pagal projektą numatytiems darbams Kultūros paveldo departamentas kartu su savivaldybe skyrė 170 tūkst. eurų. Iš šių lėšų rajono savivaldybės indėlis itin kuklus – 3 tūkst. eurų, o fondas prisidėjo – 1 tūkst. eurų.

Šiais metais kultūros ministro įsakymu tęstinių darbų finansavimui iš valstybės biudžeto skirta 150 tūkst. eurų.

„Iš šios sumos savivaldybės indėlis – 0, labdaros fondo – 0, neskaitant žmogiškųjų išteklių, administracinių, objekto priežiūros ir kitų panašių resursų“, – kalbėjo E. Jonevičius, savo fondo indėlį nuo projekto pradžios įvertinęs ne mažesne kaip 30 tūkst. eurų suma.

Imti kreditus draudžia įstatymai

„Jeigu fondas, pateikęs paraišką (ES finansavimui gauti – red.) laimės konkursą, mechanizmai numato kompensavimo procedūrą. Lėšos, kurios bus iš savivaldybės pusės investuotos į techninio projekto rengimą, bus grąžintos savivaldybei“, – sakė labdaros ir paramos fondo „In corpore LT“ vadovas.

Tarybos posėdžių salėje kilus šurmuliui fondo vadovas patikslino – šios sąlygos bus įrašytos sutartyje numatant, kad laimėjus konkursą ir gavus finansavimą savivaldybės investuotos lėšos bus grąžintos atgal į rajono biudžetą.

„Kodėl jūs nesikreditavote (neėmėte paskolos – red.)“, – klausė V. Muntianas.

„Šitas objektas – Kalnaberžės kompleksas, yra valstybės nuosavybė, kuri iki 2015 metų neturėjo šeimininkų. Priešistorę jūs tikriausiai puikiai žinote – kam priklausė ir kaip jis buvo prižiūrimas. O prižiūrimas jis buvo taip, kad pastatas tapo avarinės būklės, netinkamas šiandien naudoti. Iniciatyvių piliečių grupė įkūrė labdaros ir paramos fondą dėl to, kad tai buvo priimtiniausia juridinio asmens forma“, – kalbėjo E. Jonevičius.

Regis, karininkui pavyko įtikinti rajono politikus. Šie balsų dauguma nusprendė skirti pageidaujamą sumą – per 20 tūkst. eurų – projekto rengimo finansavimui.

Ar dvaro priežiūra taps savivaldybės rūpesčiu?

Pasak pranešėjo, nė viena komercine veikla užsiimanti bendrovė nepanoro iš valstybės perimti griūvančio dvaro ir jo prikėlimui investuoti savo lėšas.

„Taip buvo parodyta pilietinė iniciatyva. O fondas pagal Lietuvos įstatyminę bazę negali kredituotis (imti paskolos – red.). Tai yra aiškiai parašyta Labdaros ir paramos įstatyme“, – sakė E. Jonevičius.

Tačiau šie argumentai, regis, neįtikino kai kurių rajono Tarybos narių. Pasigirdo svarstymų, esą kodėl rajono biudžeto lėšas reikėtų investuoti į dvaro sutvarkymo projekto rengimą. Apeliuota ir į tai, kas bus, jeigu dvaro valdytojams nepavyks laimėti konkurso ir gauti ES finansavimą. Į tribūną dar kartą grįžęs E. Jonevičius politikus ramino – bet kuriuo atveju savivaldybė nieko neprarasianti.

„Pagal paveldosaugos gaires, kurios jau patvirtintos Vyriausybės ir greičiausiai bus pradėtos įgyvendinti 2019 metais, didžioji dalis funkcijų, kurias šiuo metu atlieka Kultūros paveldo departamentas, pereis savivaldybei. Jeigu fondas neturės galimybių tęsti pradėtų darbų, viskas guls ant savivaldybės pečių. Mūsų pastangomis bus paruoštas projektas, kurio pagrindu jūs rengsite tolimesnius darbus. Investavusi 20 tūkst. eurų savivaldybė gaus 77 tūkst. eurų vertės projektą. Kur problemos, ponai?“ – kalbėjo dvaro kompleksą valdančio fondo vadovas.

„Aro“ kuopos vado vizija – reintegracinės pagalbos centras

Prieš tapdamas labdaros ir paramos fondo „In corpore LT“ direktoriumi, E. Jonevičius tarnavo antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“, užsitarnavęs komisaro laipsnį vadovavo kuopai.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, komisaras E. Jonevičius ne kartą apdovanotas už pavyzdingą tarnybą: skirtingo laipsnio ženklais „Tėvynės labui“, „Už nuopelnus“, „Už pavyzdingą tarnybą“, „Už ištarnautus metus“, už nepriekaištingą tarnybą jam įteiktas vardinis ginklas – pistoletas „Sig Sauer“. Skelbiama, kad tarnaudamas „Aro“ rinktinėje E. Jonevičius dalyvavo įvairiose įkaitų išlaisvinimo, pavojingų ginkluotų nusikaltėlių sulaikymo ir kitose specialiosiose operacijose, kuriose buvo neutralizuojamos Panevėžio Tulpinių, Kauno Daktarų ir kitos nusikalstamos grupuotės.
23 metus tarnybai atidavęs ir į atsargą išėjęs komisaras „Rinkos aikštei“ sakė, jog pavykus gauti ES finansavimą istorinis dvaras bus pritaikytas visuomenės poreikiams.

[quote author=“E. Jonevičius“]Šitas objektas – Kalnaberžės kompleksas, yra valstybės nuosavybė, kuri iki 2015 metų neturėjo šeimininkų.[/quote]

„Planuojame organizuoti neformaliojo ugdymo užsiėmimus jaunuomenei tiek rajono, tiek ir Lietuvos mastu. Paraleliai ketiname užsiimti kariškių, pareigūnų integracine veikla. Tokie projektai vyksta užsienio šalyje, juose konsoliduojasi valstybinės institucijos su nevyriausybinėmis organizacijomis. Praktika rodo, jog toks modelis duoda geriausią rezultatą. O Lietuvoje mezgasi tik pradmenys, viskas dar tik idėjų ir kuklių pabandymų lygmenyje“, – minėjo E. Jonevičius.

Į atsargą išėjęs policijos komisaras sakė šios veiklos ketinantis imtis, nes matantis tokių paslaugų poreikį.

„Kalbu ne tik apie policijos pareigūnus. Per savo tarnybą labai daug teko bendrauti, dalyvauti bendrose pratybose su atitinkamais kariuomenės vienetais, puikiai žinau padėtį ir tarp kariškių. Planai šiuo metu būtent tokie, o kaip viskas klostysis ateityje, dar sunku pasakyti“, – kalbėjo E. Jonevičius.

Tarnybą baigusiems pareigūnams būtina persiorientuoti

Į atsargą išleistiems kariams ir į pensiją išėjusiems pareigūnams skiriamos mėnesio pajamos, gaunamos pensijų ar kitų socialinių išmokų formomis, yra nepakankamos, kad būtų vienintelis pajamų šaltinis. Asmenys, apie 20 metų buvę pasyvūs savo karjeros atžvilgiu, turi persiorientuoti į naują veiklą, karjerą pradėti valdyti proaktyviai.

Kariuomenėje ir policijoje vyrauja įsitikinimai, kad organizacija yra atsakinga už asmens karjeros vadybą. Atsiranda savotiškas psichologinis kontraktas. Atviroje darbo rinkoje tokio kontrakto niekas nebesiūlo.

Būdamas 45-erių, turintis 20 metų vadovaujamo darbo patirtį policininkas ar karys atsiduria tarsi ant pradinio karjeros laiptelio. Jo darbinės veiklos modelis, užduočių atlikimo įgūdžiai nebetenka prasmės. Tai didelis iššūkis tiek psichologinio pasirengimo, tiek žinių požiūriu.

Tarp dvaro savininkų – didikai Čapskiai ir Stolypinų šeima

Pirmą kartą Kalnaberžė minima dar kryžiuočių kronikose 1371 m. XVII a. šios valdos priklausė Radviloms.

Nuo XVII a. II p. dvarą valdė Čapskiai. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime prieš Rusijos carizmą tuometis dvaro savininkas grafas Eduardas Čapskis (1819–1888) buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą, o Kalnaberžės dvarą priverstas parduoti generolui Kušeliovui, iš kurio dvarą 1869 m. perpirko generolas Arkadijus Stolypinas (1822–1899).

Iš jo Kalnaberžę paveldėjo sūnus, ryškiausiu Rusijos imperijos reformatoriumi tapęs Piotras Stolypinas (1862–1911), nuo 1889 m. iki 1902 m. Kauno gubernijos dvarininkų zemstvos vadovas, 1902 m. caro paskirtas Gardino, vėliau Saratovo gubernijų gubernatoriumi, 1906 m. – carinės Rusijos vidaus reikalų ministras, tais pačiais metais tapęs ministru pirmininku, parengęs ir vykdęs vadinamąją Stolypino reformą.

Rusijos vyriausybės vadovas P. Stolypinas daug laiko, ypač vasarą, praleisdavo Kalnaberžės dvare, čia dirbo, ruošė projektus. Padedant P. Stolypinui, 1903 m. Kalnaberžėje buvo įkurta pradinė mokykla. Iš Kalnaberžės 1911 m. rugpjūčio 18 d. jis išvyko į Kijevą, kur buvo teroristų nušautas.

Po P. Stolypino mirties Kalnaberžės dvaro valdymą formaliai perėmė jo sūnus Arkadijus (1903–1990), tačiau buvo dar per jaunas savarankiškai tvarkytis, o vėliau apsigyveno Prancūzijoje.

Nepriklausomos Lietuvos valdžia dvarą išparceliavo. 1923 m. dvaro pastatus su parku išsimokėtinai nusipirko žymus lietuvių rašytojas, poetas ir dramaturgas Kazys Binkis (1893–1941), tačiau nesugebėjęs išlaikyti dvaro, taip jo ir neišsipirkęs, grąžino valstybei.

1926 m. dvare įsteigta nepilnamečių nusikaltėlių kolonija. 1949–1959 m. jame buvo įsikūrę vaikų namai, nuo 1959 m. – internatinė mokykla.