Ar valgysime Lietuvoje išaugintas sojas?

Pokalbį su dr. Žydre KADŽIULIENE, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Žemdirbystės instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui, pradedu nuo pavasariškai žvarbaus klausimo: „Ar tiesa, kad toks šaltas pavasaris yra ramesnis metas Žemdirbystės instituto mokslininkams“?

„Mokslininkai dirba visą laiką“, – šypsosi Ž. Kadžiulienė.

Savo įtemptoje dienotvarkėje suradusi laiko mūsų pokalbiui, ji atverčia mokslininkų kasdienybės puslapius.

Intensyvūs darbai vyksta visus metus

– Kuris metų laikas Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkams yra pats intensyviausias?

– Augalų vegetacijos sezonu: pavasarį ir vasarą daugiausiai laiko skiriame praktiniam pačių mokslinių tyrimų atlikimui, atliekame lauko bandymus ir užsakymų vykdymą laukuose. Rudenį ir žiemą apibendriname rezultatus, rašome straipsnius, rengiame paraiškas projektams.

Mokslo finansavimas susideda iš kelių dalių. Viena iš jų – biudžetinis finansavimas. Kita finansavimo dalis gaunama iš Lietuvos ir užsienio subjektų užsakymų, atlikus mokslinius tyrimus. Dalį mokslinių tyrimų užsako Žemės ūkio ministerija, kuri apie ūkininkų poreikius sužino iš Lietuvos ūkininkų sąjungos, bendrovių. Dar vienas lėšų šaltinis – projektinė veikla pagal skelbiamus konkursus. Taip pat dalyvaujame nacionaliniuose ir tarptautiniuose projektuose. Taigi, visą laiką dirbame.

– Ar mokslininkui svarbu viešinti savo darbus kuo platesniam visuomenės ratui?

– Mokslininko misija neapsiriboja tik tyrimų atlikimu lauke ir laboratorijoje. Vienas iš pagrindinių kiekvieno mokslininko uždavinių yra ir tuos mokslo rezultatus „ištransliuoti“. Ūkininkams, bendrovėms, žemės ūkio specialistams stengiamės nuolat suteikti naujų žinių.

Ne tik rašome. Organizuojame mokslines-praktines konferencijas, seminarus, lauko dienas. Atliekame demonstracinius eksperimentus ūkininkų laukuose, 2018 m. pradėsime naujus demonstracinių tyrimų ūkininkų laukuose projektus. Drauge su Lietuvos augalų apsaugos asociacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga organizuojame vieną didžiausių Lietuvoje žemės ūkio technikos ir technologijų parodą „Agrovizija“. Darbuotojai rašo ir į populiariąją ūkininkų skaitomą spaudą: „Mano ūkis“, „Valstiečių laikraštis“, „Ūkininko patarėjas“, „Agro turtai“.

Taigi, ne tik rašome mokslinius straipsnius, atliekamame fundamentaliuosius mokslinius tyrimus, bet ir stengiamės atliepti šalies poreikius bei daryti tai, kas šaliai būtų naudinga.

Ilgas kelias į ūkininko laukus

– Kokiais naujausiais pasiekimais galite pasidžiaugti?

– 2017 metais į nacionalinį augalų veislių sąrašą įtrauktos Žemdirbystės institute sukurtos sėjamųjų žirnių „Jūra DS“, paprastosios šunažolės „Luknė DS“, vertingo pašarinio augalo nendrinio dryžučio „Pievys DS“ veislės.

Apskritai, mūsų selekcininkai daug dirba su žieminiais kviečiais. Daug dėmesio skiria  kviečių žiemkentiškumui, atsparumui ligoms bei derliaus kokybei. Tai yra vieni aktualiausių tyrimų žemdirbiams.

Porą metų vyksta vasarinių kviečių selekcija, tačiau veislių dar neturime. Didelį dėmesį skiriame vasarinių miežių, žirnių, avižų, daugiamečių žolių: tiek ankštinių, tiek miglinių selekcijai. Kiekvienais metais galime pasiūlyti vis naujesnių ir kokybiškesnių veislių.

Labai svarbūs visi tyrimai, susiję su dirvožemio derlingumu, jo gerinimu, taip pat ir įvairių ligų ir kenkėjų kontrolės tyrimai.

– Kiek laiko užtrunka išvesti naują veislę?

– Procesas trunka apie 10 metų, kad būtų sukurta kokybiška, nauja, vertinga ir konkurencinga augalo veislė. Jeigu selekcininkas mano, kad sukūrė unikalią veislę, ją atiduoda veislės išskirtinumo, vienodumo ir stabilumo tyrimams, kurie trunka dar dvejus metus, ir atliekami Europos pripažintuose tyrimų centruose. Veislę galima platinti tiktai tada, kai Valstybinė augalininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ją patvirtina ir įrašo į Nacionalinių augalų veislių sąrašą. Veislės įregistravimas trunka apie metus. Ir tada jau prasideda veislės viešinimas ir kelionė į ūkininko laukus.

Tikrai ne dešimt ir ne dvidešimt veislių yra tiriamos kasmet, o į sąrašus yra įrašomos vos kelios.

– Koks yra Jūsų tyrimų laukas?

– Šiuo metu akcentuočiau ankštinių augalų vertės augalininkystės sistemose tyrimų kryptį.

Kaip žinote, ankštiniai augalai fiksuoja azotą, todėl auginant daugiau ankštinių ūkininkaujant  galima naudoti mažiau mineralinio azoto, o kadangi ekologinėje žemdirbystėje mineralinių trąšų naudoti neleidžiama, galima pasiremti ankštinių augalų fiksuotu biologiniu azotu. Siekiant geresnių rezultatų taip pat galima pridėti organinių trąšų. Ankštinių augalų auginimas turi teigiamos įtakos ir dirvožemiui.

Vienas naujesnių 2017 metais pradėtas programos „Horizon 2020“ projektų yra orientuotas būtent į pupinių augalų auginimo ir panaudojimo plėtrą Europos Sąjungoje, kartu ir Lietuvoje.

Mūsų tyrimų rezultatai aktualesni ūkininkams, bendrovėms. Tačiau, pavyzdžiui, žinia, kad galima nenaudoti mineralinių trąšų – naudinga kiekvienam. Ir mažame dirbamame plote, savo darže ar sode galima sudaryti nedidelę sėjomainą ir patirti naudą. Sklype reikėtų pasisėti žirnių ar raudonųjų dobilų, kaip tarpinį pasėlį galima panaudoti rapsus. Manau, kad daugelis taip ir daro.

– Ar pastebite, kad žemės ūkyje neretai vėl sugrįžta, yra atrandami iš naujo tie ūkininkavimo metodai, kurie jau buvo taikomi?

– Mados egzistuoja ir žemės ūkyje. Kažkuriuo metu buvo trilaukė sėjomaina, buvo metas, kai įsivyravo sėjomaina su daugiau augalų. Vėliau ūkininkai sėjomainą sumažino iki dviejų ar trijų augalų ir dabar vėl daugelis supranta, kad reikia įvairesnės sėjomainos. Pasirodo, ir nauji augalų deriniai, išbandomos naujos veislės, tiriami ir tokie augalai, kurių anksčiau neauginome. Pavyzdžiui, bioenergetiniai augalai, kurie naudojami alternatyvios kuro energijos gavybai.

Vieni tokių augalų, kurių tyrimams šiuo metu daugiau dėmesio skiriame – pavėsiniai kiečiai. Jų neblogas derlingumas bei šilumingumas, tad augalą galima gana efektyviai naudoti kietajam kurui. Galbūt ateityje  šio augalo junginiai galės būti naudojami ir biologinių insekticidų, priemonės nuo kenkėjų gamyboje, o gal dar kokioms naudingoms reikmėms patenkinti.

– Dar visai neseniai stebino neįprastai karštos vasaros ir vėluojančios žiemos. Praėjusiais metais vasara šiluma nebelepino. Kaip klimato kaita veikia naujų tyrimų kryptis? O gal galime pasvajoti, kad galbūt kada nors valgysime žiemą užsiaugintas salotas?

– Klimato kaita dažnai suvokiama kaip šaltesni ar šiltesni orai. Tačiau dažniau klimato kaita pasireiškia ekstremalia orų kaita, nepastoviais orais. Šie reiškiniai ir sukelia didžiausią žalą. Mūsų selekcininkai į tai atsižvelgia ir stengiasi vesti kuo plastiškesnes, temperatūrų svyravimams atsparias veisles, kurios galėtų mažinti ekstremalių temperatūrų įtaką augalo vystymuisi ir derlingumui.

Ankštinių plotai – vieni didžiausi Europos Sąjungoje

– Minėjote, kad viena iš 2017 metais įregistruotų veislių yra nauja žirnių veislė „Jūra DS“. Ankštiniais augalais užsėti ištisi laukai. Ar iš tiesų ankštinių auginimas Lietuvoje tampa vis populiaresnis?

– Lietuvoje labai intensyviai auginami pupiniai augalai. 2015–2017 metais ankštinių augalų plotai buvo vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Lietuva nėra didelė šalis, tačiau pupinių plotai – įspūdingi.

Vadinasi, ankštiniai augalai yra vertinami sėjomainoje. Žinoma, prisideda ir gaunama Europos Sąjungos parama ankštiniams plotams. Tačiau nereikėtų pamiršti ir ekonominės naudos: žirnių ar pupų produkcija visai sėkmingai eksportuojama ir į užsienio šalis.

Visi gerai žinome sojų pupelių vertę. Lietuvoje jos vis bandomos auginti, bet nesėkmingai. Augalas yra įnoringas. Dar nėra tokių gerų veislių, kad jos būtų derlingos ir per trumpą laiką subręstų.

Žemės ūkio ministerija buvo užsakiusi sojų veislių tyrimą, nes ūkininkai labai smalsūs ir nori sojas auginti. Jie bando ir nusivilia… Kol kas mes dar neturime tinkamų veislių, kurias galėtumėme ūkininkams drąsiai rekomenduoti bet kokiomis sąlygomis auginti ir garantuoti, kad jie nepatirs didesnės rizikos.

– Ar galime tikėtis, kad ateityje valgysime lietuviškas sojas?

– Abejočiau, kad auginsime Lietuvoje išvestas veisles, tačiau ateityje, tikėtina, sojų plotai Lietuvoje išaugs. Sojų selekcija intensyviai užsiima estai, jie bando pateikti šiauresnėms sąlygoms išvestas veisles. Selekcija reikalauja daug investicijų ir laiko, ir dabar mums įsiterpti su sojų veislėmis yra labai sunku. Tikriausiai, kad tos šalys ir kompanijos, kurios jau intensyviai dalyvauja sojų veislių selekcijoje, sukurs trumpesnės vegetacijos sojas, kurios puikiai prigis ir Lietuvoje. Manau, kad po dešimties metų auginsime sojas, kaip dabar auginame rapsus.

– Ekologiškai užauginti produktai įgauna vis didesnę paklausą. Ar, Jūsų nuomone, chemijos žemdirbystėje dabar yra naudojama per daug? O gal sulauksime tokio meto, kai ekologinė žemdirbystė nurungs tradicinę ir chemijos preparatų laukuose nebeliks?

– Saikingas chemijos naudojimas iš tiesų neturėtų sukelti baimės. Technologijos nuolat tobulėja: galima medžiagas tiksliai dozuoti, išpurkšti. Tik reikia žinoti, kada ir kaip tas trąšas ar kitas medžiagas naudoti.

Manau, kad žmonės yra protingi ir suvokia taisykles. Jeigu nedidelis kiekis augintojų ir nesilaiko taisyklių, tai bendrame kontekste tai neturi lemiamos įtakos produkcijai. Tačiau aš tikėčiau daugiau atsitiktinumo veiksniu negu sąmoningu kenkimu.

Sakyčiau, kad tikrai galime pasitikėti kokybišku mūsų ūkininkų darbu ir mus pasiekiančia produkcija.

– Ar manote, kad ateityje valgysime sveikesnę produkciją?

– Mokslininkai visuomet siekia, kad jų tyrimai teigiamai veiktų dirvožemio ir augalų kokybę. Tačiau kaip mokslo rezultatai yra interpretuojami ir naudojami, ne visada priklauso nuo mokslininkų.

– O kokie tamsesni debesys praplaukia mokslo padangėje?

– Neturime dėl ko labai skųstis. Žinoma, norėtųsi, kad daugiau jaunų, iniciatyvių, gabių žmonių pasirinktų mokslininko kelią. Galėtų būti šiek tiek mažiau reformų: jungimų, reorganizacijų. Norėtųsi ramesnio laikotarpio ir leisti mokslininkams tiesiog… dirbti.