Ar leisime lietuviams mylėti dvi valstybes?
Sekmadienį – referendumas dėl dvigubos pilietybės
Šį sekmadienį vėl eisime prie balsadėžių. Pareikšime savo valią dėl to, kas artimiausius penkerius metus vadovaus šaliai. Drauge atsakysime ir į kitą, kone tiek pat valstybės ir tautos gyvenimui svarbų klausimą: ar sutinkame, kad Lietuvos piliečiams, kurie įgyja kitos europinės ar transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, būtų leista išsaugoti ir Lietuvos Respublikos pilietybę?
Dvi stovyklos – kiekviena turi savų argumentų
Iš visų Europos Sąjungos (ES) šalių tik penkios savo piliečiams nesuteikia teisės į dvigubą pilietybę. Tarp jų – ir Lietuva.
Esame tarsi pasidalinę į dvi stovyklas: vienoje – pritariantys dvigubos pilietybės idėjai, kitoje – nepritariantys.
Vieni įsitikinę, kad dviguba pilietybė – daugiau būtinybė negu privilegija, ir nuo to, ar tautiečiams bus leista turėti „du pasus“, visiškai priklausys šalies tęstinumo ir netgi išlikimo klausimas, o kiti įsitikinę, kad gyvenantys užsienyje ir nemokantys mokesčių Lietuvai, netarnaujantys jos kariuomenėje ir turintys kitos šalies pilietybę, neturi jokios teisės į Lietuvos pilietybę, kuri jiems suteiktų ir teisę dalyvauti čia vykstančiuose rinkimuose.
Likus kelioms dienoms iki referendumo, pasidomėjome, ką apie dvigubą pilietybę mano kėdainiečiai.
„Planuose nėra grįžimo į Lietuvą, bet aš visad būsiu lietuvė“
Egita Miniotė, kėdainietė, Jungtinėje Karalystėje gyvenanti 10 metų:
„Žinoma, kad balsuočiau „už“ dvigubą pilietybę, nes niekada negali žinoti, kada ir kur jos tau gali prireikti.
Galėčiau palyginti kaip pasą su ID kortele. Pasas visada ir visur reikalingas, bet ir ID kortelę turėti yra labai naudinga. Žodžiu – visuomet pravartu turėti abudu.
Panašiai ir su pilietybe. Iki šiol man visiškai užteko turėti tik Lietuvos, nes per 10 metų Londone nesusidūriau su jokiomis problemomis ar formalumais, niekada neprireikė tos Anglijos pilietybės, niekas jos neprašė ir nereikalavo. Aš visada būsiu lietuvė. Mano gimtieji namai Lietuvoje, mano artimiausi žmonės gyvena ten, bet jau dešimtmetį aš esu čia, mano šeima – čia, įsigijome nuosavą būstą ir artimiausiuose planuose tikrai nėra grįžimo atgal į Lietuvą. Kol kas neaiški situacija ir dėl „Brexit“, išstojus iš ES, tačiau turint dvigubą pilietybę, manau, nekiltų jokių didesnių nesklandumų ir nereikėtų jaudintis dėl neaiškios ateities.“
„Emigracijos nesustabdysime, o prievarta priversti mylėti savo šalį neįmanoma“
Andrius Avižius, kėdainietis, NATO Parlamentinės Asamblėjos Pilietinio saugumo komiteto direktorius:
„Be abejo, referendume aš balsuosiu „už“. Yra labai daug situacijų, kuomet mūsų tautiečiams ta antra pilietybė iš tikrųjų labai padėtų, ir tai nėra kokia nors ypatinga privilegija.
Mūsų tauta per pastaruosius dešimtmečius labai pasikeitė, praktiškai kiekviena šeima turi giminaičių, gyvenančių užsienyje. Būna ir mišrių šeimų, tad antroji pilietybė galėtų palengvinti lietuviams gyvenimą, o automatiškas jos atėmimas pagal mūsų galiojančius įstatymus verstų žmones labai skaudžiai rinktis.
Gyvename visiškai kitokiame pasaulyje negu jis buvo prieš keliolika metų. Žmogus gali palaikyti labai artimą ryšį su savo gimtąja valstybe ir tuo pačiu daug laiko praleisti už jos ribų.
Į užsienį vieni išvažiuoja užsidirbti, kiti – dėl karjeros galimybių, o tie žmonės, kurie neišvažiavo, nebūtinai yra dideli Lietuvos patriotai – jiems galbūt susiklostė patogios sąlygos ir pavyko gyvenimą susikurti gimtinėje.
Vadovaujuosi auksine taisykle: jeigu tau tai nekenkia, leisk kitam žmogui tuo džiaugtis. Dvigubos pilietybės turėjimas niekaip nesumažintų Lietuvoje gyvenančių žmonių teisių ir nepažeistų jų interesų, o prieštarauti vardan prieštaravimo, neleisti kitam pasilengvinti savo gyvenimo – nematau tikslo. Taip mes emigracijos nesustabdysime, o prievarta priversti mylėti savo šalį neįmanoma.“
„Tautybės juk niekas neatima“
Giedrė Kaziukonienė, Kėdainių muzikos mokyklos metodininkė:
„Skausminga, bet visgi aš balsuosiu „prieš“. Taip, ir mano šeimoje yra emigravusių, ir netgi ypač artimas žmogus – mano sesuo su šeimyna. Jos sutuoktinis italas, tačiau šeimoje auga du šaunūs mano sūnėnai, kuriems Lietuva yra labai labai mylima šalis.
Taip, man norėtųsi pasistengti dėl jų, tačiau matau ir jaučiu, jog kad ir kaip sesė stengiasi domėtis Lietuva, jos socialiniu, politiniu, kultūriniu gyvenimu, su metais atsiranda kitas to gyvenimo vertinimas ir jis eina per jau tos dabartinės gyvenamosios šalies prizmę bei tenykštį suvokimą. Atotrūkis tik didėja, ir jokia dviguba pilietybė to nepakeis. Tad tegul lieka Lietuva joje gyvenantiems lietuviams. Tegul jie tesprendžia sau aktualius klausimus. Juk galiausiai dar yra ir mokesčiai, mokami savo valstybei, bei finansiniai įsipareigojimai… O ir nereikėtų to referendumo gal taip stipriai ir sureikšminti – juk tautybės niekas neatima…
Ir vėlgi – nėra vien juoda ir balta. Gal reikėtų tiesiog lietuvio paso be teisės balsuoti, bet su galimybe gyventi ir dirbti Lietuvoje?“
„Man dvigubos pilietybės ir nereikia“
Mantas B., kėdainietis, 14 metų gyvenantis Airijoje:
„Renkuosi balsuoti „už“ dvigubą pilietybę. Ir ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo aplinkos žmonių, kurie dėl skirtingų sumetimų nori išsaugoti lietuviškąją savo pusę bent jau dokumentuose.
Aš viso dvigubos pilietybės burbulo nesureikšminu. Man, tiesą sakant, dvigubos pilietybės ir nereikia, juk aš gimęs ir augęs Lietuvoje, o jei Lietuva atsisakytų manęs – tai ką jau ir padarysi. Lietuviais išliksime širdyse.
Esu vedęs užsienio pilietę, mano vaikai gimę Airijoje ir turi airiškus pasus, o ir apie Lietuvą mažai jie ir žino, juk važiuojama ten atostogų, o ne istorijos mokytis.
Mano vaikai dar maži, auga Airijoje, kurioje, nėra ko slėpti, bent jau kol kas gyventi geriau negu Lietuvoje. Nemanau, kad lietuviško identiteto jie norės, nematau jų gyvenančių Lietuvoje. Žinoma, užaugę tai nuspręs patys.“
„Tokių žmonių, kurie dirba svetur, bet širdis palikę yra Lietuvoje – šimtai tūkstančių“
Arnas Volkavičius, Kėdainių krašto ūkininkas:
„Sekmadienį referendume aš balsuosiu „už“ dvigubą pilietybę. Ne be reikalo esame vieni iš vos kelių valstybių Europos Sąjungoje, kurios savo žmonėms šios teisės vis dar nesuteikia.
Tokių žmonių, kurie dirba svetur, bet širdis palikę yra Lietuvoje – šimtai tūkstančių.
Pasaulis jau pasikeitė – kartu keistis turi ir Lietuva, nes versdama rinktis arba-arba Lietuva loterijoje labai skaudžiai pralaimi.
Nematau prasmės užverti durų tiems, kurie nori savo gerove dalintis su Lietuva ir išlaikyti savo lietuvišką identitetą. Nebeskaldykime tautos dar labiau.“
