Apie tikrus jausmus ir išsvajoto pasaulio kūrimą
Rūta ŠVEDIENĖ
Neseniai lietuviškai pasirodžiusiame romane „Mano draugas armėnas“ rusų kilmės prancūzų rašytojas Andreï Makine pasakoja apie besąlygišką draugystę, meilę, sužalotus istorijos žmones ir bėgantį laiką. Tai su didžiule meile ir skaidriu liūdesiu papasakota istorija apie tikrus jausmus ir išsvajoto pasaulio kūrimą. Papasakota taip, kaip sugeba literatūros meistras A. Makine.
Andreï Makine (Andrejus Makinas, g. 1957) – Sibire augęs rusų kilmės prancūzų rašytojas, Prancūzų akademijos narys. Už romaną „Prancūziškas testamentas“ 1995 m. jam buvo suteiktos prestižinės Goncourt’ų ir Médicis premijos. Makineʼo kūryba išversta į daugiau nei 40 kalbų, ji gerai pažįstama ir Lietuvos skaitytojams – lietuvių kalba išleistos penkios jo knygos.
Naujausią Makineʼo romaną „Draugas armėnas“ galima laikyti fiktyvia paauglystės dienų autobiografija, pasakojimu apie atšiauriame klimate ir dar atšiauresnio totalitarinio režimo sąlygomis užgimusį autoriaus alter ego gebėjimą įžvelgti būties grožį ir didybę.
– Nori, kad paliesčiau dangų? Va taip, pirštais… Vardanas pakėlė ranką ir kelias sekundes stovėjo sustingęs, kad spėčiau apsiprasti su jo tikrove. Pamatė, kad vis dar nesuvokiu, ir ėmė aiškinti, neįstengdamas nuslėpti apstulbimo – toks neįtikėtinas jam atrodė faktas: – Juk čia, mūsų aukštyje – tas pats oras kaip tarp debesų, ar ne? Tai dangus prasideda čia, net žemiau, prie pat žemės – iš tikrųjų po mūsų padais!
Ypatingas dviejų paauglių ryšys pasakotoją lydi visą gyvenimą. Tai pati stipriausia draugystė, užsimezganti pačioje nepalankiausioje ir atstumiančioje aplinkoje. Armėnų paauglys Vardanas trapus ir unikalus, spinduliuojantis ne pagal amžių būdingą brandą. Jaunam našlaičiui Vardanas atveria paslaptingo, poetiško ir iki tol jam nežinomo pasaulio duris. Paauglys našlaitis bando įminti draugą bei jo aplinką supančią paslaptį. Leisdamas laiką su Vardanu pasakotojas ima pažinti kitą gyvenimo pusę, kurios netemdo buka jėga ir socialistinio gyvenimo farsas.
„Armėnijos karalystėje“ tarpsta orumas ir pagarba žmogui, į jokius žodžius netelpanti meilė. Tiesa, visas šias patirtis pasakoja į praeitį besileidžiantis suaugęs žmogus, tad atmintis daro savo – šį tą paryškindama ar, priešingai, nutrindama, nudailina kampus, kuria naujas reikšmes. Paauglystės patirtys pasakotojui tampa viso gyvenimo raktu, moraliniu principu. „Mano draugas armėnas“ sukelia dvigubą nostalgiją: viso gyvenimo draugui ir nedidelei armėnų bendruomenei bei kultūrai.
Trylikametis romano herojus gyvena vaikų namuose Sibire. Sovietmečio griūties epochoje galioja kumščio ir išlikimo bet kokia kaina „teisė“. Tačiau kai vietos mokyklą pradeda lankyti armėnas Vardanas, pasakotojui nusišypso laimė: jis patenka į paslaptingą „Armėnijos karalystę“. Tai – mažos armėnų bendruomenės buveinė Velnio galu vadinamoje miesto dalyje. Armėnai įsikūrę šalia kalėjimo, kur 5 tūkst. kilometrų nuo gimtojo Kaukazo sovietinio režimo įkalinti jų artimieji laukia nuosprendžio.
„Armėnijos karalystės“ miniatiūroje iškyla įstabios figūros, gebančios nepasiduoti režimo brukamam „sveikam laimės refleksui“, dėl kurio visa, kas svarbu, bet skaudina, perkeliama užmarštin.
Knygą išleido leidykla „Tyto alba“, iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė.
Knyga nedidukė, galima perskaityti per vakarą. Ją turi mūsų biblioteka.
