Apie istoriją ne taip, kaip įsivaizduojate (FOTOGALERIJA)

Kodėl istorikai nenori atradinėti amerikų

Eglė KUKTIENĖ

Trečiadienio rytas darbe. Karantinas lemia, kad į Kėdainius užsuku visai retai, tačiau šįkart išsisukti niekaip negaliu, o ir nenoriu – laukia interviu. Pagaliau pakeista namų aplinka, žmonės, pokalbiai, kava su kolege. Laukdama pašnekovo prisėdu ant sofos jos kabinete.

„Tai ką šnekinsi?“ – klusteli kolegė.

„Istoriką“, – šypteliu ir galvoju, ar supras, apie ką aš. Jos akys išsiplečia.

„Ojėj, Vaidą? Vaidą Banį? Jetus, taigi turiu jo knygą, noriu parašo!“ – kolegė ima neršti lentynose ir stalčiuose, po nosimi apgailestaudama, kad veikiausiai knygą paliko namie.

O aš susimąstau – nors prieš interviu nesijaudinu, bet dabar ima dilgčioti pirštų galai. Jei jau imsiu interviu iš žmogaus, iš kurio kiti nori parašo, turbūt laukia kažkas rimto.

Tačiau nespėju kaip reikiant išsigąsti, o jis jau redakcijoje – truputį vėluojantis, truputį pasimetęs ir veikiausiai truputį galvojantis, kas čia po galais vyksta.

O tas jausmas viso interviu vėliau persekiojo mane – tikėjausi mažumėlę ne to. Bet ko tikėjausi ir ką sužinojau, dabar nesakysiu – skaitydami šį interviu veikiausiai patys labai gerai suprasite, apie ką aš.

Jūsų akims nuostabi ir neįprasta istorija apie žmogų, kuris, gal nė pats to nenorėdamas, nėrė į tokius gilius Lietuvos istorijos vandenis, kad tokios drąsos gali pavydėti ir akademinio sluoksnio istorikai. Istorija apie istoriką, kuris istoriku būti nė nenorėjo. Galiu patikinti, kad tai, ką perskaitysite, apvers jūsų galvose susigulėjusią iliuziją apie tai, koks turi būti muziejuje dirbantis žmogus.

– Papasakokite apie tai, nuo ko viskas prasidėjo. Ir kodėl istorija? Ar nuo vaikystės jau pamėgta pamoka buvo ir kaip apskritai tuomet jums sekėsi?

– Mokykloje sekėsi labai įvairiai. Buvo tikriausiai visa amplitudė: nuo pirmūno, kuris gaudavo į galvą, nes moksliukai užknisa, iki tokio, kuris vos paveždavo mokslus ir rinkdavo dvejetus.

– Pagal dalykus ar pagal amžių ta amplitudė svyravo?

– Visaip, ir pagal dalykus, ir pagal metus. Tuomet būdavo klasės taip neoficialiai suskirstytos į geresnių ir prastesnių moksleivių. Na, oficialiai tai buvo tiksliukai ir humanitarai. Bet iš esmės ten, kur tiksliukai, ten buvo gerieji, tie, kur penketus renka. Na, o į humanitarus eidavo menininkai ir visokie chuliganai, sumesdavo visus į vieną krūvą ir nelabai žiūrėdavo, kaip ten tuos mokslus vežti sekasi.

– Na, bet istorija – humanitarinis mokslas…

– Humanitarinis, bet man istorija apskritai, nepasakyčiau, kad tada rūpėjo. Istorija – tai ne vaikystės, ne paauglystės klausimas.

Aišku mokykloje domėjausi Lietuvos istorija. Esu ta karta, kai tai buvo labai aktualu, Sąjūdis ir posąjudinis laikmetis… Būdamas šalia tėčio „Tremtinio“ klube, įsitraukiau į partizaninio karo istorijos pažinimą. Tuo metu pradėta kaupti informacija šiuo metu yra tiesiog neįkainojama, o sukaupta patirtis leidžia būti profesionaliame pokario istorijos pažinimo lygmenyje.

Gyvenime buvo visokių etapų, ir kartais man net sunku pasakyti, kodėl ta istorija į mano gyvenimą atėjo. Žinoma, šiek tiek įdomu buvo, bet nebuvo taip, kad tai būtų svajonė, dėl kurios kryptingai eičiau, siekčiau. Sakyčiau, istorija – visiškas atsitiktinumas.

– O apie ką tuomet svajojote?

– Vaikystėje svajojau būti miškininku. Ir labai ilgai svajojau. Paskui ta svajonė subliuško, tai kažkokių tikslų labai ir nebeliko. Mokslai pradėjo kristi, na, prasidėjo paauglystė ir viskas apsivertė.

– O kaip subliuško ta svajonė?

– Na, paprastai – buvau įstojęs į miškininkystės mokslus ir mane iš ten išmetė (juokiasi).

– Už ką?!

– Už charakterį, požiūrį į mokslą, tikriausiai viską. Nebuvau tas, kur geras vaikas, nebuvau geroje klasėje, net nebuvau pažangus mokinys. Visi tie minusiukai kaupėsi kaupėsi ir teko svajones pamiršti.

Po to baigiau vidurinę mokyklą, ten pat, tuometinėje Juozo Paukštelio vidurinėje mokykloje. Paskui baigiau dailės mokslus.

Toliau buvo metai emigracijos, o ten – įvairūs darbai. Atsitiktinumo dėka vėl grįžau į Lietuvą, čia ir pasilikau, dirbau visokius darbus. Esu dar ir profesionalus barmenas, dirbau restoranuose. Na, mano specialybių sąrašas ilgas, gal net nepradėsiu čia vardinti…

Esmė, kad man reikėjo aukštojo mokslo. Mano laikais aukštasis buvo gana sunkiai pasiekiamas, tik vėliau jau jis tapo kone privalomas. Ir supratau, kad jo reikia, norint geriau įsitvirtinti darbo rinkoje. Skubiai to aukštojo prisireikė.

– Tai istorija atkeliavo kone iš reikalo, o kada atsirado cinkelis, kuris privertė pajausti, kad tai jūsų dalykas?

– Cinkelio nejutau. Neturėjau tų degančių akių. Studentiškais laikais studentiškai ir gyvenau. Linksmai, oi, visapusiškai, studentavimo košę išsrėbiau iki galo, jei ne dar daugiau (juokiasi). Mokytis, aišku, reikėjo, ir mokiausi – na, juk mokslus baigiau.

Bet tikrai nemačiau savęs moksliniame kelyje. Nemaniau, kad štai, tai mano kelias, baigsiu mokslus, baigsiu doktorantūrą, stosiu į institutą, tobulinsiu savo žinias, susipažinsiu su profesūra… Ne. Nebuvo to.

Kiti jau nuo bakalauro pabaigos su dėstytojais mezgė ryšius, norėdami eiti tolyn. Tie, kas dirbo ties tuo nuosekliai, jiems ir pavyko. O man ne. Nes nieko tokio ir nedariau.

– Tai ką veikėte po studijų?

–  Baigęs studijas nieko bendro su istorija neturėjau. Išėjau į visai kitą sferą, dirbau leidyboje. Tokias knygas ir straipsnius, kuriuos dabar rašau, aš leisdavau.

Istorija į mano gyvenimą atėjo toli gražu ne iš karto po mokslų baigimo. Tačiau bėgant laikui aš ėmiau ja domėtis ne darbinėje, o labiau asmeninėje, gal visuomeninėje sferoje. Tiesiog buvo toks siekis tobulinti save, o be to, man ta veikla patiko.

Mane stūmė į priekį tėveliai, skatino neapleisti, ką pasiekiau. Tėtis, kartu su Ignu Meškausku Sąjūdžio metu buvo Kėdainių regiono pokarinės istoriografijos pradininkai. Jų tyrimais aš iki šiol remiuosi.

Daug laiko leisdavau archyvuose, ieškodamas duomenų apie Kėdainius. Aš nebuvau tikras, ar man to kada nors reikės. Aš puikiai žinojau, kad gali galvoti ką nori, bet kur tą pritaikysi? Istorijos specialistų poreikis yra labai nedidelis, o ir tas poreikis yra ne bet kokių, o gerų specialistų.

Aš esu realistas ir net neįsivaizdavau, kur galėtų reikėti tų mano žinių. Tuose archyvuose sėdėjau su intencija, kad galbūt kažkada to reikės, nors tikimybė buvo ir nedidelė.

Bet… kadangi man tai buvo įdomu, tai aš iš esmės dėl savęs tą darbą ir dariau. Galvojau, kad gal kada straipsnius parašysiu, gal visuomeninėje veikloje pritaikysiu…

Visgi per tuos metus užmezgiau pažintis su istorikais, archyvarais, o jos iki šiol man labai praverčia.

– Bet kaip tuomet sužinojo apie jus ir jūsų veiklą Kėdainiai ir tie, kurie turėjo galią pasiūlyti jums darbą pagal specialybę?

– Kontaktai buvo, kadangi esu vietinis, apie mano egzistavimą ir turimą kvalifikaciją buvo žinoma. Ilgai tyrinėjau Pelėdnagių apylinkių istoriją, rinkau medžiagą, kalbinau senuosius gyventojus.

Tai tiesiog vieną dieną man paskambino ir pasiūlė darbą. Teko kraustytis iš Kauno į Kėdainius.

– Skamba lyg būtumėt neturėjęs pasirinkimo. Ar apsidžiaugėt gavęs tą darbo pasiūlymą?

– Ar apsidžiaugiau? Aišku apsidžiaugiau, juk tokie darbai nesimėto.

90 proc. žmonių, baigusių istorijos mokslus, neturi jokių šansų įsidarbinti savo srityje.

Tenka pripažinti, kad čia reikia turėti pažinčių, kad ir kaip negražiai tai beskambėtų, arba būti profesionalu. Tokiu, kurio nereikia dar papildomai apmokyti. Ir kalba neina apie trijų mėnesių bandomąjį periodą. Net ir po trejų metų dar tik pradėsi kažkiek orientuotis…

Pradedantiems istorikams konkurencinėje kovoje tenka nugalėti daug pretendentų. Kad ateitų į Kėdainius koks gatavas, visose istorijos epochose „nardantis“ specialistas – na, „rinkoje“ nematau šiuo metu tokio nei vieno.

Bet reikia pripažinti, kad man buvo pakankamai neramu.

Muziejininko darbas man buvo mįslė. Niekada gyvenime nenorėjau dirbti muziejuje, anaiptol, net priešingai – visad maniau, kad darbas muziejuje – klaiki nuobodybė. Kas ten – dulkės visokios, eksponatai niekam neįdomūs.

Tad tikrai tų dvejonių buvo.

Žinoma, tas požiūris nėra teisingas, ir jis keičiasi ir plačiojoje visuomenėje. Kokius projektus muziejai daro, kokius pinigus generuoja ir kokius darbus nuveikia – to daug kas gali pavydėti.

– Nuo ko pradėjote savo darbą Kėdainių krašto muziejuje?

– Tik atėjau ir mane momentaliai pasodino prie darbų. Tiksliau, net nesodino, parodė, kur sėdėsiu, ir staigiai išsiuntė į Vilnių, kur savaitę laiko sėdėjau archyve.

Daug laiko tuose archyvuose praleidau, vyko nuoseklus medžiagos rinkimas ir sisteminimas. Tuo metu reikėjo padaryti tam tikrą apskaitą visokių dokumentų, artefaktų apie Kėdainių istoriją, nes buvo žinoma, kad jie yra, bet jie buvo kažkur archyvuose, rankraštynuose, universitetuose, ir juos tiesiog reikėjo turėti čia, Kėdainiuose. Šis darbas man nebuvo naujiena, nes patirties jau turėjau.

Tiesą sakant, pirmosiomis darbo savaitėmis žymiai daugiau laiko praleidau Vilniuje, nei Kėdainiuose.

– Dokumentų rinkimas, sisteminimas – atrodo toks mechaniškas darbas…

– Taip, bet iki tos mechanikos reikia prieiti, reikia turėti supratimą, kur ko ieškoti.

Visi įsivaizduoja, kad muziejuje visa istorija sudėliota lentynėlėse. Skambina ir klausia „Ar turite informacijos apie Kopūstų kaimą? Neturite? Tai kaip tai neturite? Tai ką jūs ten veikiat? Turit turėti“.

Žmonės nepagalvoja, kad tų kaimų, dvarų buvo daugybė ir kad informacijos apie viską turėti neįmanoma. Žinoma, apie garsiausius, didžiausius dalykus informacijos visada yra ir ją berenkant ir kaupiant imi kapstytis giliau ir randi daug naujų dalykų.

Darbas archyve yra sudėtingas, ne veltui visi tų archyvų kaip maro bijo. Kai pamatai tuos milijonus saugojimų vienetų, kurie nugula kortelėse stalčiukuose… Visas kambarys iki pat lubų nukrautas stalčiais su kartotekomis. Turi žinoti kurį stalčių atsidaryti, kokią kortelę išsitraukti. O pagal ją atneša pusės metro storio knygą, joje turi žinoti, kokį puslapį atsiversti, nes jame kažkas prieš šimtą metų yra parašęs žodį „Kėdainiai“. Tiesa, dabar archyviniai aprašai jau baigiami skaitmeninti.

O dar reikia suvokti, kas ten parašyta. Lotynų kalba, LDK kanceliarinė, senoji vokiečių kalba… Arba pasiimi lapą, kurį gali vartyt kaip nori, ir vis tiek nesuprasi, kas jame parašyta.

Reikia „atkalti“ akį, mokytis perskaityti įvairiausias rašysenas. Reikia daug kalbų mokėti.

Todėl šio darbo specialistų yra labai nedaug. Tam reikalingos žinios, kurias norint sukaupti, reikia įdėti labai daug darbo.

Kai tu tą žinai, rodos, viskas paprasta. Nueini, atsidarai stalčiuką, pasiimi ir skaitai.

Bet istoriko darbo esmė yra išmokti nueiti tą kelią. Aš nieko daug negalvodamas iki to šiaip ėjau, tad man pavyko greičiau pasiekti tą lygį, kokiame dabar esu.

Tiesa, nežinau, kokiame lygyje esu, palyginus su profesūra, apgailėtinas tas lygis, bet… ir jo pasiekti norint reikia dirbti labai labai daug.

O pati pradžia buvo studijų laikais, kai išsinagrinėjau Jonušavos miestą. Profesionalioje istorijoje šiuo klausimu buvo apskritas nulis žinių. Profesorius man patarė ta tema pasidomėti, o kai aš pradėjau domėtis, tada man pasidarė aišku, kodėl niekas ten ir nelindo.  Pasiėmiau Kėdainių magdeburgines knygas. Sunkiai nagrinėjau, atsimenu, kai knygas atsiverčiau, supratau, kur papuoliau. Atsimenu, nuėjau į archyvo tualetą, drebančiom rankom pusę pakelio surūkiau bijodamas grįžti, nes žinojau, kas manęs laukia.

Iš pradžių vieną lapą visą dieną skaičiau, paskui du lapus per dieną, ir galiausiai atkaliau akį ir darbas ėmė eitis sparčiau. Tai buvo mano startas į Kėdainių viduramžių istoriją, susivokiau daug ką, nes pradėjau nuo sunkiausio, 17 amžiaus. Kur tikrai sunku susivokti, daug įvairių aspektų.

– O tai ką darot, kai visgi nežinot, kas tame lape parašyta?

– Ką darau? Raudu. Plaukus raunuosi. Dėl to jų nedaug ir liko.

O jei rimtai kalbant, tai susiimi ir perskaitai. Aišku, susinervinu supratęs, kad reikės daug laiko sugaišti, bet sėdi, skaitai ir perskaitai. Nes ir dingti neturi kur.

Faktas tas, kad bet koks raštas yra perskaitomas. Kad ir kaip baisiai atrodo, jis bus perskaitytas, tai tik laiko klausimas.

Akis pripranta net prie pačios baisiausios rašysenos, kur, rodos, jokios raidės pamatyti negali, tik neaiškią keverzonę. Bet skaitai, žiūri, matai, bandai susidaryti abėcėlę. Neretai tai net būna spėjimo, nujautimo klausimas – kad toje vietoje turėtų būti taip skambantis žodis.

Aišku, reikia ir kalbą mokėti. Silpnai mokant kalbą perskaityti yra sunkiau.

– O kiek kalbų jūs mokate?

– Dorai – tai nei vienos. O mokiausi gyvą debesį tų kalbų, tik kaip ir dažnu atveju, pradėdavau ir iki galo taip ir nepabaigdavau.

Nenoriu vardinti, nes paskui perskaitys koks specialistas, siūlys pasikalbėti ir tada apturėsiu gėdos.

– Neišvengiamai kyla klausimas, kodėl jūs archyvuose informacijos apie Kėdainius ieškojote net nedirbdamas istoriko darbo? Kodėl iki to laiko niekas to nebuvo padaręs?

– Situacija mano studijų laikais buvo tokia, kad Kėdainių tema buvo siaubingai įdomi. Profesionalūs istorikai matė, kad ten yra didžiulis potencialas. Bet buvo labai nedaug net aukščiausio lygio profesionalų, nuosekliau prisilietusių prie aktualesnių temų.

Didesnė dalis kėdainistikos šaltinių buvo nė kiek nejudinti. Čia ne taip lengva, kaip, po studijų pradėjus akademinę istoriko karjerą, pasiimti kokią labiau ištyrinėtą temą ir nagrinėti ją iki gilios pensijos ir dar po jos, arba išvis iki tol, kol tave kojomis į priekį išneša. 

Toks kaip aš, eidamas į archyvus, rinkdamas ir skaitmenizuodamas, jaučiausi kaip koks Kolumbas. Dirbantis muziejuje neturi tokios prabangos susitelkti į vieną istorinį laikmetį. Negaliu atėjusiam žmogui pasakyti, kad ai, žinok, man neįdomūs tie tavo Radvilos, aš tik Pelėdnagiais domiuosi. Gaučiau į galvą už tokias kalbas (juokiasi).

Tik pastaruosius metus tame profesionalių istorikų, akademinių istorikų sluoksnyje atsirado tokių, kurie ėmė nagrinėti Kėdainių istoriją. Tiesiog akademiniame istorijos mokslo lygyje pasidarė nebepatogu turėti tokią spragą. Lietuvos istorijoje tai buvo kaip išmuštas dantis. Tai buvo labai sunku. Labai didžiulis darbas. Atrasti amerikas visada sunku.

Bet štai tokie profesionalai, kaip Raimonda ir Aivas Ragauskai, Deimantas Karvelis, Vaida Kamuntavičienė ėmė dirbti ties įvairiais kėdainistikos klausimais. A. Ragauskas yra jau pasiekęs tokį lygį, kad jis turi teisę komentuoti daug dalykų, kad ir tą patį naująjį Kėdainių tiltą. Priešingai nuo įvairių malėjų liežuviais, jo žinios apie Kėdainius yra įspūdingos ir jis gali sau leisti vertinti dalykus iš įvairiausių perspektyvų. Ne bet kas sau gali leisti tą daryti.

– O kiek istorikų yra dirbančių Kėdainiuose?

– Na, vienas didžiausių žinovų neseniai iškeliavo į ramesnį pasaulį. Tiesa, šviesaus atminimo Algirdas nebuvo istorikas, jis buvo archeologas. Bet jo didžiulė patirtis leido jam būti ir istoriku, jis dirbo ir tą darbą. Kaip ir keli ilgametę patirtį turintys krašto tyrėjai, pvz., Rytas Tamašauskas.

Muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis yra istorikas. Tačiau dabar jis daugiau direktorius ir projektų vadovas.

Negali visiškai pilnai atsiduoti skirtingiems darbams, tenka susikoncentruoti į kažkurį vieną.

Ir viskas. Nebėra daugiau. Tokia situacija.

– O dabar gal bent jau cinkelį jaučiate? Į darbą kaip ant sparnų?

– Nepasakyčiau, kad tai cinkelis. Tiesiog labiau toks įpratimo reikalas. Įdedi laiko, pastangų, pasidaro patogu ir ramu.

Vis dėlto bet kokį darbą, kokį bedaryčiau, stengiuosi atlikti maksimaliai gerai. Labai padeda iš mamos – lygių sau neturinčios dailiųjų amatų profesionalės – paveldėtas preciziškumas ir kruopštumas. Tiesiog negaliu pakęsti neprofesionalumo, negaliu žiūrėti į bet kaip atliktus darbus.

Bet aš suprantu, kad nepakeičiamų nėra. Ir aš nesilaikau įsikabinęs šio darbo.

Gali būti, kad vieną dieną patrauksiu visai kitu keliu.

Ir į mano vietą ateis kažkas degančiomis akimis. Ir bus gerai.

Ir iki manęs čia viskas puikiai buvo. Ir po manęs bus.