Akademijos gimnazijos scenoje – trys Anos Frank

Akademijos gimnazijos scenoje trečią kartą atgimė visą pasaulį sujaudinusio Anos Frank dienoraščio įkvėptas spektaklis. Trylikametės mergaitės kasdienybės užrašai tapo iškalbingu holokausto liudijimu ir atskleidė tragiško likimo koncentracijos stovykloje neišvengusios paauglės sielos tvirtumą – net ir stebėdama į šukes dūžtantį pasaulį, ji sugebėjo išsaugoti viltį bei tikėjimą žmogaus gerumu. Trys Akademijos gimnazijos moksleivės, labai skirtingos, bet drauge ir panašios, 2007-aisiais, 2011-aisiais ir šiemet Anos Frank asmenybės paveikslą atskleidė vis kitaip. Apie ypatingą Akademijos gimnazijos teatro tradiciją kalbamės su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininke Ina Krasauskiene.

– Ina, kodėl šiais metais Akademijos gimnazijoje nuspręsta darsyk pastatyti spektaklį pagal Anos Frank dienoraštį?

– Gimnazijos mokiniai dalyvauja Niujorko Toli instituto projekte, todėl ir nusprendėme dar kartą prisiminti ypatingą kūrinį scenoje. Teatras eina greta su literatūra, kuri pripažįstama labiausiai paveikiu menu. Lietuvių kalbos ir literatūros programoje aštuntokai skaito ir nagrinėja ,,Anos Frank dienoraštį“. Spektakliui pasirinkta Antrojo pasaulinio karo mergaitės ir jos dienoraščio likimo tema. Laikas, kai nėra pasirinkimo, kai tu esi iš karto pasmerktas arba ,,išrinktasis“. Tai išryškina šiandienos žiaurūs įvykiai Ukrainoje. Kankinimai, žudymai pasaulyje kartojasi ir kartojasi, bet mokymo įstaigoje svarbu ugdyti grožio jausmą, formuoti moralines vertybes, ugdyti gerą estetinį skonį, mokėjimą suvokti ir vertinti istorinę situaciją ir meno kūrinius.

Poetas Justinas Marcinkevičius vaiko susitikimą su teatru vadina „nežinomu, nepatirtu, paslaptingu šviesos kamuoliu“. Drama gyvena dvilypį gyvenimą: literatūrinį ir sceninį. Teatras priverčia užsimiršti ir tarytum gyventi scenos personažų gyvenimą. Visa tai priklauso nuo pasiruošimo, mokinių pastangų, intelekto ir emocijų.

– Prisiminkime pirmąjį spektaklį ir pirmąją Aną Frank.

– Akademijos gimnazijoje kelerius metus veikė ,,Klasės teatras“. Pirmą kartą spektaklis ,,Ana Frank“ buvo pastatytas 2007 metais. Anos Frank vaidmenį atliko Dalia Abariūtė. Mokinės kūrybiškumas išryškėjo dar pradinėse klasėse. Mergaitė kūrė eilėraščius, vėliau miniatiūras, gražiai piešė. D. Abariūtės prigimtyje glūdėjo įvairiapusis meniškumas.

Ji, būdama dešimtokė, pasisiūlė įrodyti menininkų tezę, kad tik rodydami blogį scenoje, galime kovoti su juo. Anos Frank vaidmeniu mokinė norėjo žiūrovams perduoti, kad žmoguje ir pasaulyje daug blogio ir visa tai daug sudėtingiau nei skaitome knygose ar girdime aplinkui. Daug yra išdavystės, melo, baimės, šalčio ir smurto. Praregėjimas, mergaitės suvokimas yra pripažinimas, kad yra riba, už kurios žmogus – jau nebe žmogus.

Blogiui yra ir gėrio atsvara. Trylikametės tikėjimas, kad su žmogumi keičiasi ir pasaulis – žmonės nebežus ir bus laimingi. Anos viltys, kad pasaulio niekas nesužlugdys, nes žmonės širdyje išsaugos gėrį, tikėjimą, viltį.

Anos vaidmenyje D. Abariūtė išryškino dvasinę stiprybę, kurią puikiai sugebėjo pertekti žiūrovams. Mergaitė giliau už kitus jautė ir suvokė Antrojo pasaulinio karo sudėtingumą, atsakomybę. Rašydama dienoraštį būsimoms kartoms ji tikėjo žmonių santykiais, meile, kuri nebijo net karo. Pirmoji Ana Frank (D. Abariūtė) emocingai perteikė mergaitės, patyrusios Antrojo pasaulinio karo baisumus, istoriją. Talentinga, poetiška asmenybė D. Abariūtė pasirinko gamtos studijų kryptį, nes grožis ir dermė pirmiausia pastebimi gamtoje. Gamta sukuria ir ugdo įvairiapusiškai kūrybingas asmenybes.

– Antrąją Aną Frank – Urtę Smulskytę, kraštiečiai puikiai prisimena. Mokyklos metais ji nuolat žibėjo scenoje įvairiuose renginiuose.

– Taip, antrąja Ana Frank tapo tuo metu Akademijos gimnazijos aštuntoke buvusi Urtė Smulskytė. Mergaitė nuo penkerių metukų kasmet vykdavo deklamuoti eilių į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Jos gera dikcija, kūrybiškumu, vaikiško žodžio perteikimu žavėjosi komisijos nariai – žymūs aktoriai.

U. Smulskytė, dalyvaudama TUC veikloje, skaitydama Anos Frank dienoraštį, 2011 metais pasisiūlė suvaidinti Aną Frank „Klasės teatre“. Ji įkūnijo šmaikščią išdykėlę, nenuoramą, neklaužadą mergaitę, kuri reikalavo dėmesio ir visus kritikavo. Nors išorė simbolizavo neklusnumą, mergaitės siela buvo kūrybinga, trapi ir pažeidžiama. Vaidindama mokinė norėjo įrodyti, kad vis dėlto virš visatos ir žmogaus prigimties chaoso iškyla ir nušvinta Didžioji būtis. Tai yra esmių esmė ir gyvenimo prasmė, nes žmogus myli pasaulį, namus, artimuosius.

Žiaurūs įvykiai, sukrėtę Aną Frank, buvo atskleisti dienoraštyje, kuriame akcentuojamas jauno žmogaus praregėjimo kelias, susidūrus su Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Svarbi mintis – turi būti veiksmas – pasipriešinimas blogiui. Rašydama dienoraštį, Ana norėjo įrodyti, koks galingas blogis ir kokia trapi trylikametė mergaitė, atsidūrusi nelygioje kovoje su žiaurumu. Aną Frank suvaidinusi U. Smulskytė žiūrovams perteikė savo poetišką dvasią, tikėjimą ateitimi, žmonėmis ir kad blogis žemėje turi išnykti. Talentinga mokinė U. Smulskytė pamilo sceną ir pasirinko aktorės kelią.

– Ir štai šiemet, po 13 metų pertraukos, scenoje dar viena Ana Frank. Kaip tragiško likimo paauglės būtį jaunajai aktorei pavyko perteikti trečiąsyk?

– Taip, šiais metais buvo sukurtas naujas spektaklis ,,Ana Frank“. Tai pasakojimas apie eilinius, lyg ir niekuo neišsiskiriančius žmones, apie kasdienius jų rūpesčius, apie sugebėjimą išgyventi palėpėje Antrojo pasaulinio karo metais ir įprasminti kiekvieną akimirką.

Anos Frank vaidmenį atliko šeštokė Evelina Ronytė. Tai kukli, rami, pareiginga mokinė, šias savo būdo savybes perdavusi trylikametei Anai. Jai svarbu kurti stebuklą – tikėjimą žmonėmis, meile. Ana – tai stipri asmenybė, nepasiduodanti vienatvei, tikinti gėrio pergale. Gyventi, džiaugtis, mylėti – jai stebuklas. Mergaitė nori išsaugoti gyvenimo baltumą. Ana nemoka pykti, ji stipri, sugeba priimti likimo smūgius. Mergaitė išgyvena kančią, priešinasi tam, kas menka ir laikina. Rašydama dienoraštį Ana tiki, kad kas nors išgirs jos sielos šauksmą, kad visi atvers savo širdis ir pasaulyje nebebus karo. Savo ypatingu tikėjimu žmonėmis ji išryškino akimirkos grožį ir prasmę.

Mokyklos teatro veikla prasminga tik tada, kai praturtina mokinio dvasinį gyvenimą, ugdo jo jausmus ir intelektą. E. Ronytė taip įsijautė į savo vaidmenį ir scenos gyvenimą, kad paprašė tėvų pasirūpinti, kad vasaros atostogų metu galėtų dalyvauti jaunųjų aktorių mokymuose ir įgyti daugiau vaidybos scenoje patirties.

– Visos trys Jūsų pristatytos Anos Frank skirtingos, bet greičiausiai jas kažkas ir sieja?

– Jos panašios meile gyvenimui, suvokimu, kad teatras įduoda gyvenimo įrankius – tapti žmogumi, pasitikėti savimi, būti savarankišku ir mokėti ne tik surasti save, bet ir apsispręsti gyvenimo kely. Teatras – tai, visų pirma, tiesus ir atviras, dažnai net skaudus pokalbis su mumis ir apie mus: kas mes, iš kur, dėl ko gyvename šioje žemėje. Scenoje įprasminamas net menkiausias sielos virptelėjimas.

– Dėkoju, Ina, už pokalbį, įkvėpusį darsyk apmąstyti žmogiškosios būties stebuklą.