Aferistai apgavo senolį
Vieniems galbūt ši problema pasirodys nedidelė, kitiems rimta. Tačiau garbaus amžiaus sulaukusiam Dotnuvos seniūnijos Urniežių kaimo gyventojui Vytautui Urbonavičiui – tai labai stiprus smūgis. Senolis teigia, kad tokių aferistų per savo 82 gyvenimo metus nėra matęs. Obuolių supirkėjai ne tik nesumokėjo Vytautui visų pinigų už obuolius, bet ir nugvelbė šešiolika senovinių didelių maišų, į kuriuos senolis rinkdavo derlių, jį parduodavo, ar net dovanodavo. Vyriškis plastikiniais maišais naudotis nepajėgia, mat rankos neišlaiko, tad gausybė obuolių pūna tiesiog akyse. Vytautui ir jo žmonai dėl to labai skaudu.
Daugybė obuoliukų
Vytauto sodyboje, esančioje gražiame Urniežių kaime, auga daugybė obelų. Visa sodyba apsodinta šiais vaismedžiais, tad natūralu, kad vyras vos ne kasmet sulaukia didžiulio obuolių derliaus. Vytautas sako ir pats nebesuskaičiuojantis, kokių rūšių ir kiek obelų turi – jų be galo daug. Vyriškis ir jo žmona obuolius ne tik parduoda, bet ir dovanoja. „Juk geram žmogui negaila – negi geriau supus ant žemės“, – sako geraširdis senolis.
Derlius išskirtinis
Šiais metais derlius jo sodyboje išties išskirtinis – neatlaikiusios derliaus lūžo net kelių medžių šakos, o visa žolytė tiek kieme, tiek sode pilna pribyrėjusių obuolių. Vyras nusprendė šiek tiek prisidurti prie pensijos, tad su žmona rinko obuolius. Jų pririnko šešiolika didelių senovinių medžiaginių maišų. Jiems padėjo ir kitame kaimo gale gyvenantys talkininkai.
Prižadėjo, bet…
Atvykus supirkėjams Vytautas pareiškė, kad obuolius parduos be maišų. Maišai esą jam reikalingi kitam rinkimui.
„Aš jau senas, mano rankos jau nebe tokios, tų plastikinių maišų neišlaikau. Jie slysta iš rankų. O tie senoviniai maišai buvo tokie patogūs. Žinot, senatvė, tai tas pats, kas vaikystė. Niekaip negalime surinkti obuolių į naujuosius maišus, tad naudojame tik senovinius, didžiulius, medžiaginius“, – dėstė šviesaus proto senolis.
[quote author=“Vytautas Urbonavičius“]Aš gyvenu 82 metus, tačiau tokio įžūlumo dar neteko matyti. Mes gi paprasti kaimo žmogeliai. O iš mūsų tiesiog tyčiojasi.[/quote]
Taip ir negrąžino
Supirkėjai obuolius pasiėmė su maišais, bet žadėjo senoliui netrukus juos grąžinti. Taip pat davė jam tik dešimt eurų – esą kitus supirkėjai atidavė talkininkams. Tačiau Vytautas nei matė tų pinigėlių, nei ką.
„Tai aš vos tų dešimt eurų iš jų išgavau. Sako, atidavėm talkininkams. Kaip gali atiduoti talkininkams visus pinigus? Na, kažkokia nesąmonė. Aš pagalvojau, kad jie (talkininkai ir supirkėjai) pažįstami ir susitarė mane apmauti. Tada pagrasinau, kad kreipsiuosi į policiją. Jie kaipmat pažadėjo tuos maišus atvežti. Tačiau tie pažadai vis tęsiasi jau koks mėnuo. O mano obuoliukai pūva ant žemės, net graudu žiūrėti. Juk geriau padovanočiau kam nors, bet reikia surinkti. O kur mes juos surinksim? Kiek galima į dėžutes surenkam. O tokių maišų, kokius turėjome, jau nebeparduoda“, – liūdnomis akimis į nukritusius ant žemės obuoliukus žiūrėdamas kalbėjo senolis.
Pats pagalbos nesikreipė
Vytautas su žmona vis dar tikisi, kad paviešinus šią istoriją supirkėjams prabils sąžinė.
„Aš gyvenu 82 metus, tačiau tokio įžūlumo dar neteko matyti. Mes gi paprasti kaimo žmogeliai. O iš mūsų tiesiog tyčiojasi“, – aiškina senolis.
Tiesa, į „Rinkos aikštę“ senolis pats nedrįso kreiptis. Tačiau jo ilgametis draugas ir bendradarbis iš Dotnuvos pasiryžo jam padėti ir susisiekė su korespondentais.
„Gal kai kam tai ir atrodys labai maža problema, tačiau mano senam bičiuliui – tai be galo didelė ir skaudi problema. Juk žmogus yra garbaus amžiaus. Kaip galima su juo šitaip elgtis? Jei galite, padėkite jam“, – paskambinęs į redakciją sakė geras Vytauto bičiulis ir ilgametis bendradarbis.
Šiek tiek žinių
„Rinkos aikštei“ nepavyko pabendrauti su obuolių supirkėjais, apgavusiais Vytautą. Tačiau pavyko išsiaiškinti, jog jie – vietiniai. Pavyko nustatyti, kad supirkėjai galimai gyvena Kėdainių rajono Gudžiūnų kaime. Tęsime jų paiešką tol, kol senolis neatgaus savo maišų. Apgaudinėti garbaus amžiaus žmogų – daugiau negu gėdinga.
