A. Lysenka: „Vedant renginį apima fantastiškas jausmas“

Beprotiška trauka scenai jau nuo mažų dienų. Logopedo pamokos. Pirmieji vesti renginiai. Vėliau – savęs paieškos, atvedusios į radijo stotį ir atvėrusios duris į dešimtis vestuvių bei jubiliejų švenčių. O galiausiai – balsas, kurio dešimtūkstantinės minios klausosi didžiausioje Lietuvoje baikerių fiestoje „Bike Show Millenium“, Vilniaus festivalyje „Sostinės dienos“ ir daugelyje kitų.

Tiesa, ne taip paprastai: juk pakeliui į šiandien – ilgi metai diskusijų su tėvais ir bandymas įrodyti, jog būti renginių vedėju – prasmingas užsiėmimas.

„Pabandykite įtikinti penkiasdešimt penkerių metų žmogų, kad renginių vedėju šiais laikais dirbti yra normalu, – šypteli renginių vedėjas, kėdainietis Arūnas LYSENKA (30). – Pabandykite perkalbėti vyresnio amžiaus žmogų, kuris įsitikinęs, kad jo įsivaizduojamas renginių vedėjo – vestuvių muzikanto portretas – nejuokingi pokštai, amoralūs žaidimai, kas savaitgalį vis kita moteris, nesibaigiantys vakarėliai, o finale – alkoholizmas – neatitinka realybės. Žodžiu, jeigu tu vestuvių muzikantas – tau šakės. Tėvai sakydavo: „Arūnai, užsiimk kuo nors normalaus“. Vis dėlto su laiku pavyko visiems įrodyti, jog tai – tik stereotipai.“

Pražydo ir atsiskleidė dar mokykloje

– Arūnai, baigėte Kėdainių „Atžalyno“ gimnaziją. Kokius prisiminimus iki šiol kelia ši mokykla, kokius apskritai kelia gimtasis jūsų miestas?

– „Atžalynas“ buvo pirmasis postūmis tam, ką darau šiandien. Nuo šeštos klasės buvau tas bičiukas, kuris norėdavo spaudinėti garso mygtukus ir reguliuoti pultą renginių metu. Grojau mokyklos muzikos grupėje „Paranoja“, buvau bosistas (šypteli). Beje, vokalistas buvo mokyklos seselės sūnus Kęstutis, kuris šiandien yra „COMBO“ kompanijos garsistas.

Mokykloje į sceną pirmą kartą lipau kaip renginių vedėjas. Joje žengiau pirmuosius žingsnius. Bet kokie mokyklos renginukai, šventės tėveliams, pasirodymai – ant scenos aš. Aktų salėje būdavau dažnai (šypteli).

[quote author=“A. Lysenka“]Užlipi ant scenos – prieš tave penkiolika–dvidešimt tūkstančių žmonių, nusidriekusių tarp Vinco Kudirkos ir Katedros aikščių, minios pabaigos nė nematyti. Tu sakai: „Labas, Vilniau!“, ir minia tau atsako šaukdama su tokiu svoriu, tokia „mėsa“, kad plaukai šiaušiasi. [/quote]

Mokytojai, matydami šią mano aistrą, labai mane skatino. Dailės, muzikos mokytojos matė, kaip tai man patinka, matė, kad labai to noriu ir stūmė mane į sceną.

Jau mokykloje aš dariau tai, kas man beprotiškai patinka. Joje man patiko visa užklasinė veikla, tik ne mokslai (šypteli).

Kas įdomiausia – dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja su „dideliu avansu“ vos ne vos išvedė man ketvertą sakydama: „Arūnai, tau gyvenime lietuvių kalba pakiš koją. Dirbsi ten, kur tavęs niekas nesiklausys“ (šypteli).

– To, ką jums pasakė pedagogė, nepamirštate jau visą dešimtmetį. Galbūt jos žodžiai šiek tiek motyvavo siekti svajonės – scenos?

– Ne, tai nebuvo koks nors „arkliukas“ ar postūmis, tiesiog aš tuos žodžius vis prisimenu paklaustas, kaip pradėjau vesti renginius. Dažniausiai žmonės, kurie mane sutinka per renginį, po jo prieina ir pasako: „Tau kalbėjimas ir renginio vedimas yra Dievo dovana“. O aš duodu visiems suprasti, jog tai – tiesiog didžiulis noras. Aš labai norėjau į sceną, bet nemokėjau taisyklingai kalbėti ir kirčiuoti. To mokiausi ir pas mokyklos logopedę, vėliau – dirbdamas radijuje iš savo vadovo.

Buvo sudėtinga, bet mane labai traukė scena, traukė emocija. Žodžiais negaliu nusakyti to jausmo, kuomet renginio vedėjas žmonėms sukuria emociją. Nori prajuokinti – prajuokini. Būni sentimentalus – tu juos pravirkdai. Tai yra fantastiškas dalykas, kažkas nepaprasto.

– Ar yra pedagogas, su kuriuo palaikote ryšius iki šių dienų?

– Kai tik būnu Kėdainiuose ir turiu laiko, visuomet užsuku pas buvusią auklėtoją „Atžalyno“ gimnazijos socialinę pedagogę Vilmą Paulauskienę. Paauglystėje buvau labai maištingas – tiek namuose, tiek mokykloje. Patekau į klasę, kurioje tokių maištingų buvo ir daugiau (juokiasi). Daugelis mokytojų su mumis nesusitvarkė, kol mūsų klasės auklėtoja tapo V. Paulauskienė. Ne iš gero gyvenimo, taip sakant, jis mus gavo, bet Vilma labai šauniai mus „sutvarkė“. Ji mokėjo prieiti, nukreipti visus, kur reikia, ir sutramdyti.

Vesti vestuves mėgsta labiausiai

– Renginių vedėjo kasdienybė – miestų ir įmonių šventės, uždari vakarėliai, jubiliejai, krikštynos ir, žinoma, vestuvės. Ar yra tokių renginių, kuriuos vesti patinka labiau negu likusius, Arūnai?

– Labai branginu ir labiausiai man patinka santuokos šventė. Ir ne tik dėl to, kad joje mokamas didžiausias honoraras. Tai man – pati atsakingiausia ir jausmingiausia šventė. Šventė, kurioje vedėjas susimauti negali. Iš esmės, joje susimauti niekas negali. Sakykime, jeigu kas nors nepasisekė jubiliejaus šventėje – na, apmaudu, bet geresnę šventę susiorganizuosite po penkerių ar dešimties metų. O štai vestuvės – tik kartą gyvenime.

Dideli renginiai, tokie kaip miesto šventės, man labai svarbūs emociškai. Tarkime, vyksta „Sostinės dienos“. Užlipi ant scenos – prieš tave penkiolika–dvidešimt tūkstančių žmonių, nusidriekusių tarp Vinco Kudirkos ir Katedros aikščių, minios pabaigos nė nematyti. Tu sakai: „Labas, Vilniau!“, ir minia tau atsako šaukdama su tokiu svoriu, tokia „mėsa“, kad plaukai šiaušiasi (šypteli). Net dabar, apie tai kalbant, pagaugais nueina oda. Tai – kažkas nepakartojamo.

– Sakoma, jog moterys – iš Veneros, o vyrai – iš Marso. Ar svarbiausią gyvenimo dieną labai skiriasi tai, ko nori vyrai, ir ko nori jų damos?

– (šypteli) Na, yra santuoka ir yra vestuvės. Dažnai jaunikiams svarbiausia santuoka – jie nori bažnyčios, nori priesaikos, o tai, kas vyksta kitoje dalyje – po santuokos – jiems dzin. Jiems dažniausiai vienodai, ar baltas tortas, ar staltiesės žalios, šventę ves vedėjai ar muzikantai, bus gintaro dulkių ar nebus. Tokios detalės jiems tikrai ne pirmu smuiku griežia (šypteli). Jie dažniausiai nė nesikiša į tai. O štai moterys kartais kur kas labiau sureikšmina vestuves – vakarėlį po santuokos šventės nei ją pačią (šypteli).

– Ką tik praūžė šventinis laikotarpis su visa galybe įmonių vakarėlių. Arūnai, nuo ko, jūsų manymu, priklauso darbo vakarėlio sėkmė? Nuo to, ar jame dalyvauja vadovai?

– Tai, ar dalyvauja vadovai, nėra tiek svarbu, kiek pačių žmonių nusiteikimas – ar jie nori linksmintis su kolegomis, ar eina tik „iš reikalo“. Niekada joks atlikėjas neprivers linksmintis, jeigu susirinkusieji nuoširdžiai to nenori – ar tai būtų anekdotų karalius, ar profesionalus televizijos veidas.

Kartais galvojama: pasamdysime vedėją ir viskas bus gerai, bet taip nebūna. Renginio vedėjas iš anksto pasiteirauja, ar reikia pagalbos ruošiantis. Būna, patvirtina, jog tikrai nereikia, ir ką gi, atvykęs į renginį supranti, kad vis dėlto tinkamai pasiruošta nebuvo.

[quote author=“A. Lysenka“]Įsivaizduojamas renginių vedėjo – vestuvių muzikanto portretas – nejuokingi pokštai, amoralūs žaidimai, kas savaitgalį vis kita moteris, nesibaigiantys vakarėliai, o finale – alkoholizmas – neatitinka realybės. Žodžiu, jeigu tu vestuvių muzikantas – tau šakės. [/quote]

Pirmiausia, nori nenori, didelėse firmose yra, pavadinkime, „kastos“: patys aukščiausi įmonės žmonės, administracija, po to, tarkime, vairuotojai. Ateini ir pamatai, kad vairuotojai susodinti su savo viršininkais. Natūralu, kad kyla įtampa. O ką padaro įtampa, jeigu dar yra nemokamo alkoholio? Ji padaro savo: staigus nugirtėjimas, o tada – ir chaosas, bardakas, kurį renginio vedėjui reikia suvaldyti. Bet kuriuo atveju, tokias situacijas stengiesi sušvelninti, suimprovizuoti.

Ketveri metai radijuje

– Ketverius metus dirbote Kauno radijo stotyje „TAU“. Tai kiek gi tų vakarinių pažinčių skelbimukų teko perskaityti? Tokių kaip „Kuri mergina norėtų Naujus metus sutikti kartu?“, „Jauna blondinė ieško draugo pabendrauti“ arba „Ieškau rimtų ir nerimtų santykių, 46 metai, Kaunas“?

– (juokiasi) Taip, „Sms karštoji linija“… skaičiau pusmetį. Tai reikia praeiti, jeigu nori gauti rimtesnį eterį arba savo laidą. Šešios valandos tiesioginio eterio, jokio scenarijaus, daug improvizacijos – ir man tai labai patiko.

Po pusmečio gavau geresnį eterį ir savo pramoginę laidą „Atsipūskim“, nuo pirmos valandos popiet iki penktos vakaro. Laikas neblogas, klausomumas per pietus ir į darbo galą – labai geras.

Radijas man buvo aukštoji mokykla. Turėjau keturias valandas eterio kiekvieną darbo dieną ir skirsčiau jas kaip noriu. Pats organizavau rubrikas, tai, apie ką šiame sezone kalbėsiu, pats į studiją kviečiau svečius. Teko svečiuose sulaukti žinomų svečių, Kauno verslininkų ir politikų, tokių kaip Andrius Kupčinskas ir Visvaldas Matijošaitis. Radijas mano profesinėje veikloje buvo didelis šūvis į viršų.

– Arūnai, darbas radijuje – tarsi kokiame teatre: viskas vyksta čia ir dabar, antrojo dublio nėra, daug improvizacijos ir neplanuotų situacijų. Ar teko kada nusikalbėti, nusikeikti tiesioginiame eteryje?

– Iš tiesų, man yra nutikę kai kas baisiau (juokiasi). Radijas „TAU“ – komercinis, nedidelio biudžeto, tad negalėjo leisti sau turėti garso operatoriaus. Mes, vedėjai, viską turėdavome daryti patys: ir žinias skaityti, ir laidas vesti, ir muziką paleisti.

„Sms linijos“ laidoje dirbdavau nuo šeštos valandos vakaro iki vidurnakčio. Daugmaž aštuntą valandą vakaro studijoje likdavau vienas – namo išeidavo vadovybė ir kolegos. Studijoje – tik tu, pultas ir klausytojai. Ne paslaptis – vakarop pradeda imti miegas, tad geri vandenį, kavą, arbatą ir natūralu jog užsimanai į tualetą.

Pulte yra tokia programa, kurioje tu susistatai grojaraštį – tarkime, kada transliuojama reklama, kokios dainos bus grojamos po jos. Na, susitvarkiau grojaraštį, atsilaisvinau sau dešimt minučių, nuėjau į tualetą. Jame yra kolonėlė tam, kad girdėtum, kas tuo metu, kol tavęs nėra, vyksta eteryje. Ir ką gi, sėdžiu, baigiasi daina ir… eteryje stoja tyla. Dievaži, tyla radijuje – pats blogiausias įmanomas dalykas. Tai – neatleistina. Skaičiuojama, jog per aštuonias sekundes tylos radijuje prarandami devyniasdešimt procentų klausytojų.

Gerai, kad radijuje nebuvo kamerų, nors, kita vertus, vaizdo įrašas, kuriame aš, bėgantis iš tualeto prie pulto, surinktų labai daug peržiūrų (juokiasi). Bėgau iš ten keturiomis, kad tik kuo greičiau paleisčiau groti kokią nors dainą. Taip atsitiko, kad pirma pasitaikiusi buvo juoda orchidėja (juokiasi). Mikrofonas studijoje buvo įjungtas, tad girdėjosi, kaip aš su visomis staktomis pareinu iš tualeto (juokiasi). Iki šiol turiu išsisaugojęs tą tylos įrašą (šypteli).

[quote author=“A. Lysenka“]Bėgau iš ten keturiomis, kad tik kuo greičiau paleisčiau groti kokią nors dainą. Taip atsitiko, kad pirma pasitaikiusi buvo „Juoda orchidėja“. Mikrofonas studijoje buvo įjungtas, tad girdėjosi, kaip aš su visomis staktomis pareinu iš tualeto. [/quote]

– Ar eteryje pasigirdus tylai sekundės daliai jūsų širdis nesustojo plakusi?

– (juokiasi) Tą akimirką, ko gero, sustojo viskas, kas tik įmanoma…

Laimėjo karaokės čempionatą ir… širdį

– Po ketverių metų laikinojoje sostinėje persikėlėte gyventi į Vilnių. Čia subūrėte savo kompaniją – Arūnas IMPRO renginiai. Ar pavadinime užkoduota improvizacija?

– Esame keturiese – aš, vakaro vedėjas, vokalistė – mano mergina Aurėja, apšvietėjas-garsistas Julius ir didžėjus Tadas. Pasirinkome improvizaciją ir tuo keliu keliaujame jau ilgą laiką. Mūsų tikslas – kurti šventę esamuoju laiku, prisitaikyti ir veikti (šypteli).

Visa tai leidžia jausti patirtis: keli metai darbo tiesioginiame eteryje radijuje, televizijoje, puikaus žmogaus, aktoriaus Andriaus Žebrausko improvizacijos studijos, darbas didžiojoje scenoje.

Pradžioje dirbau vienas, bet su laiku atėjo suvokimas, jog galiu turėti žmonių komandą ir ją išlaikyti. Pamačiau, jog užsakymų turiu pakankamai tam, kad komandos nariams galėčiau stabiliai duoti darbo.

– Arūnai, o kaip susipažinote su Aurėja Bartusevičiūte, su kuria sieja ne tik romantiški jausmai, bet ir… profesinė veikla?

– Radijo stotis, kurioje dirbau Kaune, organizavo karaokės čempionatą. Aurėja laimėjo ne tik karaokė čempionatą, bet ir mano širdį (šypteli).

Nedirbtų televizijoje ir užsienyje

– Jums labai pasisekė – dirbate darbą, kuris jus „veža“, gyvenate galimybių mieste Vilniuje, šalia turite širdies draugę. Kokia šiandien yra didžiausia jūsų siekiamybė?

– Didžiausia mano svajonė – kad niekas nesikeistų ir būtų taip, kaip yra šiandien, nes šiandien viskas yra labai faina.

Man išties labai patinka mano darbas. Teko televizijos duonos paragauti – ne, ne man. Ten esi įspraustas į rėmus, turi dirbti kamerai ir reitingams. Negali daryti to, ko nori pats, nes tuoj pirštu grūmos prodiuseris. Televizijai Lietuvoje labai trūkta tos laisvės. Taip, nacionalinio transliuotojo programas galiu žiūrėti, bet labai liūdina komerciniai kanalai, ypatingai – su tomis laidomis, kuriose rodomas baisus socialinis gyvenimas.

– Vadinasi, renginių vedėjas Arūnas laidos, kurioje tektų važiuoti į gilius Lietuvos kaimus ir glaistyti neblaivių sutuoktinių ginčus, nevestumėte? Net… už solidų atlyginimą?

– Ne, tikrai ne. Net už penkis tūkstančius eurų (šypteli). Kaip ir atsisakyčiau už dvidešimt tūkstančių per mėnesį dirbti užsienyje. Tikrai neemigruočiau. Buvau išvykęs kartą, mėnesiui į Švediją, montuoti ratus, užsidirbti ir pažiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Pažiūrėjau ir grįžau (šypteli). Džiaugiausi grįžęs. Aišku, niekada nesakyk niekada… bet man Lietuvoje labai gerai.

– Kaip jums sekėsi montuoti ratus Švedijoje?

– Labai gerai (šypteli)! Matyt, nori nenori, obuolys nuo obels netoli rieda. Mano tėtis trisdešimt metų turi autoservisą Kėdainiuose, tad esu jam labai nemažai padėjęs. Jeigu vieną dieną, neduok Dieve, dingtų balsas – galėčiau išgyventi iš ratų montavimo.

Kaip ir renginių vedimas, ratų montavimas – ne talentas. Tai išmokstama.

Praėjusiais metais visą mėnesį praleidau Kėdainiuose padėdamas tėčiui. Man tai buvo tarsi socialinis eksperimentas. Artimai bendravau su žmonėmis: atvažiuoja klientai, laukia, kol sumontuosi ratus, o tuo metu tu su jais kalbiesi arba tiesiog girdi, ką jie šneka tarpusavyje. Mane labai nuliūdino tai, jog Kėdainiuose daug nelaimingų žmonių. Jie pikti dėl pinigų nepritekliaus, ant valdžios ir jiems „prie ruso buvo geriau“.

Jie skundžiasi, kad iki penkių vakaro atidirba, grįžta namo, pavalgo, pažiūri televizorių ir eina miegoti. Viskas. Tokia jų diena. Bet, mano manymu, tai tik noro reikalas. Labai didžiuojuosi savo mama, kuri, negalėdama dirbti po stuburo traumos, neužsidaro namuose, eina į senjorų universitetą Kėdainiuose, lanko paskaitas, vaikšto į baseiną, su senjorais važiuoja į ekskursijas. Ir ji yra laiminga.

[quote author=“A. Lysenka“]Dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja su „dideliu avansu“ vos ne vos išvedė man ketvertą sakydama: „Arūnai, tau gyvenime lietuvių kalba pakiš koją. Dirbsi ten, kur tavęs niekas nesiklausys“.[/quote]

Renginio vedėjo niekada nesamdys

– Arūnai, jums – trisdešimt. Pakeliui – dar ne viena graži, apvali sukaktis. O ką gi samdysite vesti jūsų paties šventes?

– Oi, ne, negalėčiau nieko samdyti (juokiasi). Ne vienoje šventėje teko susidurti su vedėjais kaip svečiui… Ir buvo labai sudėtinga.

O ar jūs, kaip žurnalistė, skaitydama kito autoriaus tekstą galite į jį žvelgti ramiai kaip eilinis skaitytojas? Nevertinti jo per profesinę prizmę?

– Vargu.

– Apie tai ir kalbu (šypteli). Kitam žmogui vedant, greičiausiai, sėdėčiau ir erzinčiausi. Kaip sako mano mergina, vokalistė Aurėja – ji pavydi žmonėms, kurie nedainuoja, negroja, nes šie gali ateiti į koncertą ir juo mėgautis.

Kuomet kitas žmogus veda, aš stebiu – stebiu, kada ir kaip improvizuoja, ar pasimeta ir kaip iš situacijų išsisuka. Kiti to nepastebi, ir aš kartais labai norėčiau nepastebėti. Taigi manau, jog mano švenčių niekas neves (šypteli).