Tekstilės parodos, kupinos minčių ir prasmių

Džestina BORODINAITĖ

J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje galima pasigrožėti net trimis tekstilės parodomis. Šį kartą parodų ekspozicijose svečiuojasi Marijos Švažienės gobelenų paroda „Planetos“, Nijolės Sitonytės tekstilės paroda „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ ir Kauno kultūros centro tekstilės studijos „Gijų sodai“ projekto „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“, kurio autorė ir projekto vadovė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė, paroda. Visos parodos muziejuje-galerijoje veiks iki vasario 26 dienos.

Svarbus motyvas – medis

„Parodoje ,,Planetos“ eksponuojamų gobelenų kosmosas – ne tik subtilių bei vaiskių spalvinių dermių charakteristikomis pasižymintys rutuliai, bet drauge ir vizualiniai dailininkės apmąstymai apie tūkstantmečių slinktį, apie universalių Visatos statybinių elementų gyvybingumą, dinamiškai sklindantį sugestyvių spalvinių santykių dėmėmis, bet ir apie pačiai M. Švažienei asmeniškai svarbų motyvą – medį“, – taip šiuo metu muziejuje-galerijoje eksponuojamą menininkės parodą apibūdina menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.

Dešimtmečio darbai

M. Švažienė parodoje pristato gobelenus, daugiausia sukurtus per pastarąjį dešimtmetį.

„Įprasmindama naująjį tūkstantmetį, 1999–2000 metus, nuaudžiau trijų gobelenų ciklą: „1999 metai“, „2000 metai“ ir „2001 metai“, o Lietuvos vardo tūkstantmetį norėjau paminėti tarsi kylančią Tėvynę simbolizuojančiu gobelenu „Saulėlydis prie Pilies kalno“ (2007 m.).

Gobelene „Saulė leidžiasi“ (2005 m.), kuris skirtas mano vyrui Jonui Švažui, atkartotas to paties pavadinimo 1975 metais jo paties tapytas peizažas.

Mano kūryboje visada svarbus yra medis, kaip amžinybės ir gamtos simbolis. Tai įprasminta ir paskutiniame gobelene „Rudens spalvos“ (2021 m.).

O trauka erdvėms atsispindi gobelenuose „Vasara. Iš ciklo „Žemė“ (2016 m.), „Mėlynas vakaras (2017 m.), „Žalios planetos kelias“ (2018 m.), „Sukasi planetos“ (2019 m.) ir „Švytinčios planetos“ (2020 m.). Juose atsiskleidžia erdvės perteikimo būdai tekstilėje.

Turbūt todėl parodos kuratorė ir pasiūlė simboliškai pavadinti šią parodą „Planetos“, – mano 1980 metais Lietuvos valstybine premija įvertinta kūrėja, kurios kūryba yra pažįstama ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejų bei galerijų lankytojams.

Menininkės kūrybiniai darbai buvo eksponuoti Rusijoje, Kanadoje, Čekijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų šalių, personalinės parodos surengtos Italijoje, Vengrijoje ir Šveicarijoje.

Kuria beveik 70 metų

Pirmosios kūrybinės užuomazgos menininkės gyvenime gimė prieš beveik septyniasdešimt metų.

1955 metais M. Švažienė baigė Vilniaus dailės instituto tekstilės fakultetą, kur didžiulį įspūdį jai paliko Antano Gudaičio tapybos bei Vytauto Kairiūkščio piešimo studijos, o tekstilę dėstė Juozas Balčikonis – Lietuvos tekstilės mokyklos pradininkas.

„Pradėjusi nuo rištinių smirnos mazgo kilimų, netrukus perėjau prie ilgesnės faktūros rija rišimo būdo.

Atspirties taškas buvo kilimų plastika ir spalva, kuria siekiau emocinės raiškos.

Nuo praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio vidurio pasaulyje tekstilė buvo įtvirtinama kaip savarankiška meno šaka, itin išpopuliarėjo gobeleninio audimo technika.

Lozanos bienalėje (1967 m.) atsirado pirmieji trimatės tekstilės pavyzdžiai.

Tai paskatino mane austi gobelenus, perteikiant erdvės pojūčio paieškas. Norėdama atsiplėšti nuo tradicinio gobeleno su vienintele plokštuma sprendimo, nuaudžiau pirmą Lietuvoje trimatį gobeleną „Plaštakės“ (1970 m.).

Bendradarbiaudama su architektais, ypatingai su Zigmu Liandzbergiu ir Eduardu Chlomausku, susidomėjau ir interjerine tekstile, ir nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos išaudžiau daugiau nei 20 monumentalių gobelenų visuomeniniams interjerams: Santariškių universitetinės ligoninės, Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės, Vilniaus gimdymo namų Tyzenhauzų gatvėje, Vilniaus universiteto centrinių rūmų, Ignalinos atominės elektrinės ir kitiems.

Daugelis jų buvo itin didelio formato, pavyzdžiui, trijų dalių gobeleno Onkologijos instituto interjere „Saulės žiedai“ dydis yra 290×870 cm“, – apie savo kūrybinį kelią pasakoja M. Švažienė.

Gobelenas – per 3–4 mėnesius

Nuo devintojo dešimtmečio lietuvių tekstilės klasikės gobelenai darėsi panašūs į paveikslus – jie audžiami standžiau, smulkiau, plonesniais siūlais ir tvirtinami prie porėmių. Jiems būdingas konstruktyvus piešinys ir sodriais atspalviais gilinamas koloritas.

„Visi gobelenai pradedami nuo nedidelio eskizo, o audžiant gobeleną naudojamas jau didelis gobeleno formato eskizas.

Gobelenams naudoju natūralias medžiagas – vilną, pusvilnę, liną. Gobeleną išaudžiu per 3–4 mėnesius“, – pažymi M. Švažienė.

Nutapė 300 paveikslų

Prieš 3 dešimtmečius savita gobelenų audimo technika garsėjanti menininkė pradėjo tapyti ir šiai sričiai dabar skiria daugiausia laiko. M Švažienė aliejumi ant popieriaus nutapė jau daugiau nei tris šimtus paveikslų.

Kūrybinio proceso metu tapytoja pasitelkia senovės meistrų naudotą sfumato techniką – modeliuojant formas šviesa ir pereinamais tonais, siekia emocinio paveikslų gyvumo ir šviesos virpėjimo. 

Mintys ir prasmė

Tęstinis personalinių parodų ciklas „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ pradėtas 2019 metais – tai tapybos darbų paroda ant šilko ir lino audinio tekstiliniais dažais.

„Paroda „Švelnios ribos. Linas. Šilkas“ savyje talpina daug gražių minčių ir prasmių: tai tekstilė, skirianti mūsų kūną nuo supančios aplinkos, santykiai tarp žmonių, metų laikų tirpsmas, riba tarp gėrio ir blogio ir, žinoma, mano tapybos maniera, kurioje nėra aiškių ribų, kai vaizdas kuriamas lyg iš spalvotų dulkių telkinių.

Šiuo projektu taip pat narpliojamas retorinis klausimas: tai labiau tapyba ar tekstilė, kur ta riba? Tai – tarsi žaidimas“, – pastebi N. Sitonytė.

Girdi gamtą

Kūrėjos darbai tapyti tekstiliniais dažais ant šilko ir lino audinio. Tapymas teptuku derinamas su dažymu augaliniais dažais ir šibori technikomis.

Pagrindinė tematinė linija – gamta kaip pasaulio audinys, kaip tekstūrų ir prasmių visuma bei įvairių etnopaveldo elementų (kaip žmogaus pėdsako) tematinis ir plastinis derinimas abstrakčiose tapybinėse kompozicijose.

„Darbai atlikti autorine technika tapant smulkiais brūkšneliais lyg audžiant teptuku.

Tas brūkšnelis/dygsnelis lyg mažytė energijos, minties ar meilės dalelė – dulkelė, iš ko ir susideda mus supantis pasaulis – iš dulkelių susideda, dulkelėmis ir virsta, viskas juda, srovena, pulsuoja savo energija.

Kaip gamtoje: girdime žolę, medžius, vėją, vandenį, viskas šnara, šnibžda, čiurlena… Brūkšneliais perteikiamas pasaulio trapumas, laikinumas, nuolatinis kitimas“, – mintis išlieja N. Sitonytė.

Rankdarbių meistrės

N. Sitonytė mano, jog kūrybinę gyslelę ji paveldėjo iš giminės moterų, kurioms liaudies menas, rankdarbiai niekada nebuvo svetimas dalykas.

„Piešiu nuo mažens, net nepamenu nuo kada. Prosenelė buvo audėja, iki šiol turime jos austą staltiesę, kurią tiesiame per Kalėdas.

Mama ir močiutė buvo tikros rankdarbių meistrės: mezgė, nėrė, siuvinėjo. Aišku, tai turėjo įtakos ir man – siūlai tapo mano stichija.

Penkerių pradėjau siuvinėti kryželiu, megzti virbalais“, – prisiminimais dalijasi menininkė.

Gobelenai ir tapyba ant šilko

N. Sitonytė mokėsi Šiaulių vaikų dailės mokykloje, kurios dėka jos gyvenime ir atsirado gobelenas.

Baigusi šią mokyklą mergina ir toliau nenuilsdama audė gobelenus. Vėliau baigė Vilniaus dailės akademiją, tuomet Kauno dailės instituto tekstilės specialybę.

„Studijos buvo gražiausi mano gyvenimo metai, nes nuo pat ryto iki vėlyvo vakaro galėjau dirbti studijoje ir daugiau beveik niekas nerūpėjo.

Po instituto baigimo mano kūrybinė kryptis pasikeitė – atsirado dažai šilkui. Tai buvo nuostabi naujovė, nes galėjome tapyti ant audinio, o dar didesnė žinia, jog visa tai nenusiskalbia.

Be to, ši technika yra žymiai spartesnė nei gobelenas, o kadangi po instituto baigimo, 1994-2012 metais, dirbau Šiaulių universitete dėstytoja docento pareigose, todėl buvo lengviau užpildyti kūrybinės ataskaitos eilutes.

Iš tiesų, ilgiuosi gobeleno, tai nuostabių pojūčių technika“, – sako parodos autorė.

Formavo patirtys

Pirmoji N. Sitonytės tapybos ant šilko personalinė paroda įvyko 1997 metais Šiaulių dailės galerijoje.

„Ir tai vis tęsiasi, tiesa, stilistika keičiasi. Tai vyksta savaime, kaip ir viskas aplink.

Tokia, kokia esu ir kaip jaučiu, mane formavo patirtys, aplinka, labiausiai, žinoma, šeima. Didelę reikšmę mano gyvenime turėjo vasaros gamtoje, kaime Žemaitijos vienkiemyje prie Virvytės upės.

Taip pat sutikti nuostabūs žmonės, kurie man padėjo, darė įtaką arba netrukdė“, – pabrėžia parodos autorė.

Padeda užsimiršti

Šiuo metu kūryba – N. Sitonytės gyvenimo stimulas.

„Kūryba įprasmina būtį, padeda užsimiršti. Kūryba – kaip meilės romanas, pilnas kančios, egoizmo, vienatvės, abejonių ir džiaugsmo“, – neslepia menininkė.

Kurdama N. Sitonytė pirmiausia savo mintis išdėsto popieriaus lape: „Daug eskizuoju, mėgstu eskizus karpyti, klijuoti į naujas kompozicijas.

Tapyba ant šilko sudėtinga tuo, kad negali pertapyti, visos padarytos klaidos lieka. Tada tenka improvizuoti. Kaip ir gyvenime“.

Apie įkvėpimą

Įkvėpimas kūrėją aplanko kūrybinio proceso metu: „Tik taip galima su juo susitikti. Kuo labiau semi savo šaltinį, tuo greičiau jis užsipildo nauju“.

Prisipažinti sau ir kitiems esant kūrėjai, N. Sitonytei nebuvo lengva.

„Dėl to jaučiau didelę atsakomybę, lyg duočiau reikšmingą pažadą sau ir kitiems. Žinau viena, kad reikia tikėti tuo, ką darai, taip pat svarbu įsidėmėti, jog ne viskas nuo tavęs priklauso.

Šiuo atveju daugiausia pasitikėjimo suteikė žinojimas, kad be kūrybos gyvenimo neįsivaizduoju“, – tikina parodos autorė.

Suteiktas kūrėjo statusas

N. Sitonytė nuo 2000 metų priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, 2005 metais menininkei suteiktas kūrėjo statusas.

Parodose N. Sitonytė dalyvauja nuo 1989-ųjų. Kūrėja rengė personalines parodas Lietuvoje, Maskvoje, Paryžiuje.

Beveik tūkstantis kūrėjų

Parodoje eksponuojama projekto „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“ tapiserijos mozaika, sieninis kilimas (2x3m).

Šių kūrybinių darbų sukūrimui prireikė beveik tūkstančio įvairaus amžiaus, įvairių socialinių grupių atstovų.

„Laukdami Lietuvos valstybingumo šimtmečio, 2017 metais Kauno kultūros centro tekstilės studijoje „Gijų sodai“ pradėjome vykdyti projektą „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“.

Vienas iš projekto tikslų – sukurti dovaną Lietuvai, didelio formato meno kūrinį, susidedantį iš mūsų visų kurtų mažų dalelių.

Visų kūrėjų indėlis skirtingas: vieni nuaudė pusę kvadratėlio, kiti – dešimt, dar kiti dėliojo, gamino rėmelius, metė metimus, mezgė mazgus, siuvo, ardė ir vėl siuvo…

O aš tik idėjos autorė, edukacijų ir kūrybinių dirbtuvių vadovė, metimų darytoja, siūlų sukėja, „dirigentė“ ir „režisierė“, na, ir kelių kvadratėlių audėja, o jaučiuosi kaip šio kūrinio, kuriam ateiti į pasaulį prireikė itin didelio būrio pagalbininkų, mama“, – šypsosi idėjos autorė ir projekto vadovė A. Janušaitė-Vitkūnienė.

Pristato fotografijas

Ekspozicijoje taip pat pristatomos fotografijos, atspindinčios visus trejus metus vykusias kūrybines dirbtuves.

Prie projekto prisijungė ir grafikė Aurėja Jucevičiūtė. Parodoje eksponuojamos jos sukurtos tapiserijos mozaikos grafinės interpretacijos.

Du etapai

„Tapiserijos kūrimo procesas vyko dviem etapais.

Pirmajame, trukusiame ilgesnę laiko dalį, vyko edukacijos-kūrybinės dirbtuvės, kurių dalyviai – įvairaus amžiaus, gabumų, įvairių socialinių grupių atstovai iš visos Lietuvos, kurie kūrė savo mažas 8x8cm tapiserijas.

Kiekvienas jų rinkosi savo jausmus Lietuvai atspindinčias spalvas, jas komponavo tame kvadratėlyje, net išausdavo mažą raštą, piešinuką ar simbolį.

Kūrėjų ir užsiėmimų buvo visokių, tačiau didžiausia jų vertė – teigiama emocija, kurią sukurdavo dalyvių noras, kantrumas, susidomėjimas bei širdingi linkėjimai ir mums – projekto kūrėjams ir Lietuvai.

Antrajame etape, trukusiame vos tris mėnesius, kartu su tekstilės studijos nariais ir savanoriais iš turimų 950 mažų tapiserijų kūrėme mozaiką.

Remdamiesi visų dalyvių linkėjimais ir savo kūrybiškumu, dėliojome austus kvadratukus lyg dėlionę, kurioje kiekvienai detalei patys turėjome skirti tinkamą vietą, kad išgautume norimą vaizdą.

Kūrybinis darbas buvo įdomus ir smagus ieškant ir randant tiek kompozicinius, tiek techninius sprendimo būdus“, – pasakoja projekto vadovė.

Sukūrė mozaiką

„Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“ – tai ir projekto, ir jo parodos pavadinimas. Žodžiai „tapiserijos mozaika“ nurodo kūrinio techniką ir formą.

„Iš prancūzų kalbos „tapisserie“ – rankų darbo austinis sieninis kilimas. Mes jį ir sukūrėme, tik ne vientisą, o iš daug mažų dalelių, kaip kad kuriamos mozaikos.

Projekto kūrybinių dirbtuvių, edukacijų dalyviai buvo supažindinami su tapiserijų istorija, technika ir patys ją kūrė.

Kūrybinio proceso metu buvo mūsų kviečiami išausti savo jausmus ir mintis Lietuvai, tad kiekvienas audinukas – kiekvieno dalyvio atspindys – jo veidas.

Ir jie sujungti į vieną. Kaip ir Lietuva – iš mūsų visų. Ji – mūsų atspindys. O kartu Ji – mano atspindys“, – kūrybinio proceso ir gauto rezultato prasmę įvardija idėjos autorė.

Ekspozicijos vieta – svarbi

Paroda pirmą kartą 2020 metais buvo eksponuota Kauno kultūros centre.

Po metų paroda pristatyta LR Seimo rūmuose bei Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre Vilniuje.

„Skirtingose erdvėse kūriniai visada žiūrisi kitaip. Pavyzdžiui, LR Seimo rūmuose tapiserija buvo eksponuota ilgos erdvės gale, tad čia pirmiausia ir ryškiausiai atsiskleidė iš dalelių sukurtas Gyvybės medžio piešinys.

Džiaugiuosi galimybe eksponuoti parodą J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, nes ši erdvė, žinoma kaip tekstilės parodų rengėja, viliojo savo „tekstiline“ aplinka ir išprususiu žiūrovu.

Itin įdomu, kaip jis, matęs ne vieną puikų tekstilės kūrinį, pamatys tapiserijos mozaiką?“ – kelia klausimą A. Janušaitė-Vitkūnienė.

Rengia antrą projektą

Tekstilės studija „Gijų sodai“ savo veiklą pradėjo 2017 metais kartu su projektu „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“.

„Pirmiausia pradėjome kurti šią tapiserijos mozaiką. Taip pat užsiėmimų studijoje metu su suaugusiųjų ir vaikų grupėmis susipažįstame su skirtingomis tekstilės technikomis: vėlimu, siuvinėjimu, liejimu ant šilko, audinių marginimo ir kitomis.

Praėjusiais metais pradėjome vykdyti kitą projektą, įtrauktą į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą – kūrybinės dirbtuvės „Mitinio Žvėries kilimas“.

Šis kūrybinis procesas „pagrobė“ visą mūsų užsiėmimų laiką, ir dabar su studijos nariais mezgame, neriame, audžiame ir siuvame „pievą, kurioje įpratęs ilsėtis mitinis Kauno Žvėris“, – apie šiuo metu vykdomas veiklas užsimena projekto vadovė, kurti pradėjusi dar ankstyvoje vaikystėje.

Mėgo piešti

„Kiek prisimenu, kūriau nuo mažens. Itin mėgdavau piešti. Piešdavau ir tiems klasės draugams, kurie paprašydavo, matyt, manydavo, kad jiems ne taip gerai sekasi. Net ir segę, pasakojo močiutė, įsisegdavau ne atlape, o prie padalkų.

Mano tėtis buvo stalius, mama – buities darbų (dabar technologijų) pamokų mokytoja, užsiiminėjo rankdarbiais, močiutė, kaip ir daugelis to laiko kaimo moterų, ausdavo. Visų, ir mano seserų, rankos linkusios kurti kažką gražaus.

Kalbant apie tekstilę šio amato metus mokiausi studijuodama dailės pedagogiką tuometinėje Kauno aukštesniojoje meno mokykloje.

Tuo laiku stojantiesiems į pedagogiką kasmet tekdavo skirtingos gretutinės taikomosios dailės specialybės.

Tai galėjo būti keramika, stiklas, oda, medis, drabužių modeliavimas ar tekstilė. Stojantiesiems tais metais su manimi išpuolė pastarosios dvi. Tad – lemtis. Ir, matyt, tiko ir patiko, kad, baigusi šias studijas ir pateikusi dokumentus į KTU architektūrą ir VDA tekstilę, visgi nuėjau tekstilės kryptimi.

O įgimtas kruopštumas ir kantrybė, ir tuo metu buvęs pomėgis matematikai, dar nulėmė ir tai, kad iš visų tekstilės technikų mieliausias liko audimas“, – mano A. Janušaitė-Vitkūnienė.

Kviečia atvykti

„Projekto „Tapiserijos mozaika: Lietuva – mano veidas“ kūrybinės dirbtuvės muziejuje-galerijoje vyko 2018 metų gegužės mėnesį Europos muziejų nakties metu.

Ir šį kartą jau galime pamatyti rezultatą – iš visų sukurtų mažų gabalėlių sujungtą tapiseriją – gyvybės medį.

Kviečiame kėdainiečius ir krakiškius, dalyvavusius dirbtuvėse, atvykti į muziejų ir surasti savo dalelę“, – ragina Janinos Monkutės-Marks muziejaus-galerijos kuratorė Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė.