Norų ir galimybių yra. Politinės valios nėra!

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ, ŪP korespondentė

Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos pirmininkas Saulius Daniulis ir nepriklausomas ekspertas Kęstutis Urba apgailestauja, kad Europos Sąjungos (ES) žaliojo kurso siekis stabdyti klimato kaitą ir mažinti aplinkos taršą nėra siejamas su maisto sauga. Be to, neskiriant pakankamo finansavimo, naivu tikėtis, kad iki 2024 metų pabaigos šalyje pavyks padvigubinti ekologinio ūkininkavimo plotus.

Nežvelgia globaliai

Pasak S. Daniulio ir K. Urbos, Lietuvoje milijoninės žaliojo kurso lėšos taškomos menkavertėms aplinkosauginėms sistemoms, tačiau jų šykštima ekologinių ūkių plėtrai. Puoselėti pelkynus, plėtoti žalinimą tradiciniuose ūkiuose negali būti svarbiau už rūpestį maisto sauga ir žmogaus sveikata.

„Ekologinių ūkių plėtra turėtų tapti pagrindine priemone, siekiant stabdyti klimato kaitą ir mažinti aplinkos taršą. Juk ekologiškai ūkininkaudami saugome dirvožemį, stabdome cheminių trąšų gamybą ir pasaulinę logistiką, tiekiame saugų, kokybišką maistą“, – „Ūkininko patarėjui“ tvirtina S. Daniulis. Jis piktinasi, kad Lietuvoje klimato kaitos problema nematoma pasauliniu kontekstu ir mūsų šalyje neskatinamas ekologinis ūkininkavimas.

Esą niekam nė motais, kad labai teršiama aplinka, kai iš vienos šalies į kitą arba iš vieno žemyno į kitą vežama realizuoti maisto produkcija. Pavyzdžiui, gausybę anglies dvideginio į aplinką išmeta dyzelinius degalus naudojantys laivai, iš Amerikos žemyno į ES šalis plukdydami genetiškai modifikuotus kukurūzus ir sojas. Pasak S. Daniulio, Lietuva, daug šios produkcijos naudodama gyvulininkystės ir paukštininkystės ūkiuose, dar ir kitaip didina klimato kaitos procesus – skatina naikinti atogrąžų miškus. Juk jie kertami, stingant žemės plotų auginti paklausiai produkcijai, taigi ir sojoms, palmėms, iš kurių vaisių spaudžiamas aliejus.

Užtektų visiems

„Ar aplinka neteršiama, kai lietuviškas ekologiškas pienas vežamas į Latviją, nes ten už jį mokama daugiau nei Lietuvoje, arba kai į mūsų šalies darželius tiekiamas pigiausias – lenkiškas pienas? – retoriškai klausia S. Daniulis. – Perkame avieną iš Naujosios Zelandijos, argentinietišką jautieną, ukrainietiškus kiaušinius ir kitus iš trečiųjų šalių atvežtus pigiausius, abejotinos kokybės maisto produktus, nors čia, Lietuvoje, gausu ir avių, ir kokybiškos sausai brandintos jautienos, ir vištų, kurios mato saulę, skabo žolę – nėra uždarytos narvuose.“

Pasak S. Daniulio, jei Lietuvoje būtų skatinamas ekologinis ūkininkavimas, po penkerių metų kiekvienas šalies gyventojas galėtų maitintis ekologišku – saugiu, kokybišku maistu, todėl būtų sveikesni. Deja, šalyje plačiai atveriami vartai nekokybiškam maistui iš svetur, o savas ūkininkas, kuris gamina kokybišką produkciją, kalamas prie kryžiaus ir verčiamas rinkų ieškoti kitose šalyse arba registruotis bedarbiu.

Daugėja susirgimų

K. Urba vardija Lietuvos intensyvaus žemės ūkio pernelyg didelio chemizavimo pasekmes. „Šalyje 47 proc. vandens telkinių – užteršti. ES mūsų šalies dirvą iš ekologiškai tvarios pavertė į rizikingą (dėl dirvos erozijos, dulkių audrų). Vyksta vandens telkinių eutrofikacija – dėl cheminių maisto medžiagų gausos vandenyje kinta jo ekosistema: gausėja dumblių, mąžta deguonies. Daugėja onkologinių susirgimų. Kyla trečioji vaikų alergizavimo banga“, – ŪP teigė jis.

Pasak pašnekovo, mokslininkai žmogaus organizme yra aptikę net 172 dirbtines chemines medžiagas. Tai – ir suvartotų maisto produktų, kurie buvo užauginti chemizuotuose ūkiuose, ir maisto pramonėje naudojamų saldiklių, dažiklių, kvapiklių, puriklių, daugybės kitų dirbtinių konservantų pasekmė. Dažnai girdime maisto tikrintojus sakant, kad šie teršalai ir konservantai neperžengia normos, tad esą maisto produktai saugūs vartoti. Tačiau tos normos, besikaupdamos organizme, jį sargdina.

„Pesticidai kaip mutagenai – patekę į organizmą, žaloja ląsteles, sukeldami vėžinius susirgimus. Vienas didžiausių šių susirgimų rizikos veiksnių yra kancerogenas kadmis. Jo gausu fosforo trąšose. Kadmis iš šių trąšų gali patekti į maisto produktus“, – teigia K. Urba, neužmiršdamas paminėti glifosato – bene didžiausio intensyviame žemės ūkyje naudojamo nuodo. Jo likučių aptinkama duonoje ir kituose maisto produktuose, kuriuos vartoja Lietuvos gyventojai.

Kiekis kaupiasi

Pasak K. Urbos, iš maisto produktų mėginių, kuriuos 2019 metais paėmė Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), net kas penktas turėjo taršos. Daugeliu atvejų ji neviršijo didžiausių leistinų normų atseit tokie produktai vartoti saugūs.

„Ūkininko patarėjas“ kreipėsi į VMVT, prašydamas patvirtinti arba paneigti šį faktą bei supažindinti su 2020 metais tirtų maisto mėginių tyrimų rezultatais. VMVT pranešė, kad 2019 metais, vykdant augalinio maisto stebėseną, buvo ištirti 809 mėginiai. 18 mėginių (2,2 proc.) teršalų kiekis neatitiko teisės aktuose nustatyto didžiausio leistino kiekio, visi kiti tirti produktai buvo saugūs vartoti. 2020 metų duomenys: ištirti 706 mėginiai, nustatyta neatitikimų – 14 (2 proc.).

VMVT išvardijo teršalus ir vietinius bei atvežtinius produktus, kuriuose jie buvo nustatyti. 2019 metais: glifosatas – grikių kruopose (Lenkija, Lietuva, Ukraina); pesticidų likučiai – petražolėse (Gruzija), špinatuose (Italija), greipfrutuose (Turkija), apelsinuose (Egiptas), mandarinuose (Pietų Afrika), pekininiuose kopūstuose (Lenkija), slyvose (Lietuva, Moldova), krapuose (Lietuva).

2020 metais: glifosatas – grikių kruopose (Lenkija, Lietuva); pesticidų likučiai – juoduosiuose ridikuose (Lietuva), persimonuose (Ispanija), mandarinuose (Pietų Afrika), šilauogėse (Lenkija), greipfrutuose (Turkija); policiklinių aromatinių angliavandenilių – kanapių sėklų aliejuje (Lietuva).

Skyrė per mažai lėšų

„Į Lietuvą įvežami maisto produktai tikrinami pasenusia įranga. Pusė jų grįžtų atgal, jei būtų tikrinami tokia įranga, kokia tikrinami mūsų grūdai, įvežami į Vokietiją. Vadinasi, kai kam patinka, kad mums vežtų šlamštą“, – spėja S. Daniulis.

Jis ir K. Urba nesupranta, kaip Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) įvykdys Vyriausybės programos uždavinį per ketverius metus šalyje padvigubinti ekologinius plotus, jei neskatinamas ekologinis ūkininkavimas. Vyriausybės programa buvo patvirtinta 2020 metų gruodžio 11d. Joje numatyta, kad 2024-aisiais ekologiniai plotai Lietuvoje turi sudaryti ne 8 proc., kaip yra dabar, o dvigubai daugiau – 16 proc. – visų šalies žemės ūkio naudmenų.

„Suskaičiavau, kad, norint 2021–2024 metais padvigubinti ekologinio ūkininkavimo plotus, kasmet tam dotuoti trūksta 105 mln. Eur. Ekologinis ūkininkavimas tebėra podukros vietoje, kaip ir valdant ankstesnės kadencijos valdžiai, nes jam nenumatytas reikiamas finansavimas ir neužtikrinama ekologiškų produktų paklausa, jais maitinant darželių, mokyklų ugdytinius“, – tvirtina K. Urba.

Pasak jo, šalyje skirstant lėšas ES žaliajam kursui įgyvendinti, dešinė nežinojo, ką daro kairė. Pavyzdžiui, iš 823 mln. Eur, skirtų Lietuvai iš Europos ekonomikos gaivinimo fondo žaliojo kurso uždaviniams vykdyti, daugybė pinigų teko Susisiekimo ministerijai, jie bus naudojami valdiškiems benzininiams ir dyzeliniams automobiliams keisti į elektrinius, o ekologinei žemdirbystei liko nulis. Taip pasielgus esą buvo ignoruotas Europos Komisijos kovo 25 d. patvirtintas Komunikatas dėl ekologinės žemdirbystės.

Sužlugdė pasiūlą

K. Urba su pavydu žvelgia į Estiją. „Estai ekologines aplinkosaugines schemas ir joms skirtus šimtamilijoninius išteklius sutapatino su ekologinių ūkių plėtra, o Lietuvoje buvo pasielgta priešingai – nepaisant ES reglamento dėl maisto saugos, didžioji finansinių išteklių dalis numatyta taškyti tradiciniams ūkiams (žalinimui ir pan.), o ne ekologinių ūkių plėtrai, vienu šūviu kliudančiai tris zuikius: ji stabdo klimato kaitą ir tausoja dirvą, kuria darbo vietas ne tik kaime, užtikrina maisto saugą. Tad, trūkstant lėšų, 2021–2022 metais ekologiškų produktų pasiūla nedidės.“

Pasak S. Daniulio ir K. Urbos, šalyje ekologinių plotų padvigubės, kai padidės išmokos už ekologinį ūkininkavimą, bus atsisakyta perteklinių reikalavimų jam, didžioji viešajame maitinime naudojamų maisto produktų dalis bus ekologiška, kaip yra Vokietijoje, Švedijoje, kitose Skandinavijos šalyse. Be to, ekologiškiems maisto produktams būtina sumažinti PVM arba jo visiškai atsisakyti.

„Šiemet Airijoje išmokos už ekologinį hektarą padidėjo iki 500 Eur, o Lietuvoje jos tik apie 160–200 Eur – tokios pat kaip 2007 metais, kai buvo sumažintos beveik perpus. Mūsų šalyje daugiausia remiami chemizuoti ūkiai. Pavyzdžiui, už ražienas ir tarpinius pasėlius jie gauna išmokas, o ekologiniai ūkiai ne. Tad Lietuvoje ir nedidėja ekologinių plotų“, – teigia S. Daniulis.

Nedidėja, kiek reikia

„Pagal ekologinius plotus pasaulyje pirmauja Austrija, čia jie sudaro 25,3 proc. visų žemės ūkio naudmenų, Estijoje – 22 proc., Latvijoje – 18 proc., Lietuvoje – vos 8 proc.“ – lygina K. Urba, primindamas, kad ankstesnė Lietuvos Vyriausybė tenkino tik 60 proc. ekologinių išmokų finansinio poreikio.

Jis suskaičiavo, kad ekologiniam ūkininkavimui dotuoti 2021–2022 metais numatytos lėšos procentais dar mažesnės, negu jų reikėtų už ūkininkavimą dvigubiname plote. Norint Lietuvoje iki 2024 metų pabaigos padvigubinti ekologinius plotus iki 480 tūkst. ha, kasmet jų turėtų daugėti po 60 tūkst. ha. Vyriausybės programoje numatyta ekologinius plotus dvigubinti atsižvelgus į buvusiuosius 2019 metų pabaigoje – 240 024 ha.

„Ekoagros“ duomenimis, 2020 metų pabaigoje buvo 2 199 ekologiniai ūkiai (235 570 ha). Šiemet jų bus apie 2 544 ūkius (apie 263 tūkst. ha). Tad šiemet ekologiniai plotai padidės tik 27 430 ha – ne 60 tūkst. ha.