Onų nebėra, o jų vardadienio šventės net gaudžia (FOTOGALERIJA)

JORŪNĖ LIUTKIENĖ

Vienintelė Gudžiūnų miestelio vasaros šventė buvo pati gražiausia. Raudonais stambiais žiedais pražydęs obelų sodas viliojo ne tik spalvomis, bet ir maloniais kvapais, sumišusiais su skambiu žmonių juoku. Nors Onų ir nebuvo, tradicinės Oninės įvyko! Gera nuotaika sklido tarp susirinkusiųjų, o stipriai įsisiautėjusias emocijas vėsino prapliupęs lietus. Kam gi šią kaitrią vasarą jo lašų teko gausiausiai?  

Mokyklos parkas vos įėjus savo svečius pasitiko labai maloniais ir aštriais kvapais. Lauko krosnelėje ant labai kaitrios ugnies su gausybe svogūnų kaip tik skrudo įspūdingas kiekis mažulyčių stirnienos gabaliukų, jau iš vakaro paruoštų su prieskoniais ir druska. Prie puodo oriai ir užtikrintai šeimininkavo Balsių medžiotojų klubo narys Sigitas Polikaitis (48). Šventėje kunkuliuojantis katilas jau dešimtmetį yra šio miestelio tradicija.

Laukiama šventė

Liepos 31-ąją – tai buvo vienintelė šventė rajone, todėl į ją galėjo sugužėti ir sugužėjo ne tik pačio Gudžiūnų miestelio, bet ir aplinkinių miestelių, kitų seniūnijų gyventojai ir kėdainiškiai. Kaip man sakė sutikta gudžiūniškė, dabar jau kelis dešimtmečius vilnietė Auksė, kad tai pati laukiamiausia jos gimtojo miestelio šventė, į kurią ji pati atvyko net iš sostinės. Iš Vilniaus atvykusių aplankyti artimųjų ir kartu pabūti šventėje buvo ir daugiau.

Ir kone kiekvieną šventiškai ir skoningai padabintame parke pati pasitiko, pasveikino ar bent šypsena palydėjo bendruomenės pirmininkė Vilma Povilauskienė. Jonaviškė čia tvirtai įleidusi šaknis, o pastaruosius 3 metus yra Gudžiūnų bendruomenės pirmininkė.

Vaikais rūpinamasi Dienos centre

Ir tikrai šventėje dūzgė per 20 vaikų, pasipuošusių žaliais marškinėliais su Vaikų dienos centro logotipais. Sutikta moteris, viena Gudžiūnuose auginanti 8 metų vaikaitę, nuoširdžiai pasakojo, kaip centras jai padeda pasirūpinti mažyle. Visi vaikai ten verda, kepa pyragus, patys augina daržoves, piešia, skaito ir kuria – vardijo ir vardijo veiklas moteris.

Vaikų dienos centras sėkmingai startavo 2019 metais. Centre vaikai prabūna po keturias valandas per dieną keturias dienas per savaitę. Dabar čia sukurta saugi erdvė turiningam jaunimo laisvalaikiui, o vienas iš jo tikslų – padėti išmokti priimti ir įveikti gyvenimo iššūkius, ugdytis atsakomybę.

Didelis dėmesys skiriamas kūrybiškumui. Kad centre vaikai įvairiapusiškai lavinami, jie ir patys parodė. Nemenkas jų būrys dalyvavo ir gražiai pasirodė šventinėje renginio programoje. 

Šventę kuria pačios

Kaip bendruomenė ir žadėjo, visi buvo pasitikti su dainomis, o atlikėjų jaudulį nugalėjo nuoširdus žmonių palaikymas su plojimais. Skambėjo ne tik Akademijos kultūros centro muzikinės grupės bei Gudžiūnų skyriaus moterų vokalinio ansamblio koncertinės programos bei gana greitai, per kelias savaites, suburtas talentingos Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyriaus vadovės  Vijolės Juknienės bei iniciatyviosios ir visur spėjančios bendruomenės pirmininkės Vilmos Povilauskienės duetas. 

Moterys, norėdamos, kad sutikus seniai matytus klasės, vaikystės draugus, kaimynus ar atvykusiems savaitgaliui pas tėvus, senelius ar artimuosius netrūktų geros nuotaikos išsirinko bei laisvu laiku surepetavo kelias dainas ir iš jų sukūrė ypatingą programą.

Aišku, visus šiltus ir jaudinančius vietinių mūsų rajono žmonių pasirodymus vainikavo jau pliaupiančiame lietuje suskambę muzikinės grupės 16 HZ atlikėjų balsai. Dūkti su muzika buvo galima iki laužo, o kas norėjo – ir iki paryčių.

Netrūko apdovanojimų

Šventėje dar buvo apdovanoti jubiliatai bei sportinių varžybų nugalėtojai. Tą pačią dieną nuo 10 valandos ryto iš anksto užsiregistravę gudžiūniškiai mokyklos stadione ir parke rungėsi krepšinio 3 prieš 3 ir baudų mėtymo, smiginio bei petankės varžybose. O prie tvenkinio buvo žaidžiamas komandinis žaidimas – tinklinis.

Gudžiūnų seniūnas Vidmantas Cechanavičius už gražiausiai tvarkomą savo sodybos aplinką atminimo prizu apdovanojo Feliksą Jarušaitį. Gudžiūniškis pagarbą pelnė ir dėl to, kad yra aktyvus, visuomeniškas ir padeda kur tik gali visiems kam reikia. 

Onos vardas nepopuliarus

Kai prieš aštuoniolika metų Gudžiūnų seniūnijoje kultūros darbuotoja pradėjo dirbti Vijolė Juknienė, Oninės čia jau buvo švenčiamos. Taigi šventė šiame krašte skaičiuoja gerą dvidešimtmetį.

„Onų bei Onučių buvo tikrai nemažai, − prisimena V. Juknienė. – Apie 1930 metus per metus Lietuvoje Onų buvo pakrikštijama per tūkstantį, o pastaruoju metu per metus tik nuo septyniolikos iki dvidešimties. Tai rodo, kad dabar šis vardas yra labai retas. Šiuo metu Gudžiūnų miestelyje neturime nei vienos Onos, tačiau tradicijos išlieka ir šventė vis tiek švenčiama.“

Be to šventė yra susijusi ne tik su vardadieniu. Tradiciškai tai buvo senoji derliaus prinokimo šventė – liaudyje vadinta Nokiu arba Sirpstu. Tai buvo metas, kai laukuose pasibaigdavo didieji ir patys sunkieji vasaros darbai. Buvo pjaunami rugiai, o tai vienas iš sunkiausių darbų. Buvo prikasama bulvių, suskinamos prisirpusios uogos, kepama naujo rugių derliaus duona ir rengiamos gausios pabaigtuvių vaišės su visokiomis linksmybėmis.  

Šventė vyksta skaniai

Kaip jau minėjau, šventė Gudžiūnuose turi ir savo kasmetinį skonį. 36 narius vienijančio Balsių medžiotojų klubo narys Sigitas Polikaitis medžiotojų firminį troškinį ant ugnies šventės vietoje verda jau kone 10 metų. Anksčiau virdavo ir kitose seniūnijos šventėse.

Pradėjo kartu su savo bičiuliu irgi medžiotoju Rimvydu Čereška. Be jau minėtos stirnos, o ji išprieskoniuota į katilą patenka visa, dar nugula kubeliais pjaustytos morkos, bulvės, paprikos, pomidorai, ryžiai, keli indeliai adžikos ir tik dvi galvutės česnako.

„Aš jas sumetu tik pavalytas, iki galo nenuluptas, tik nupjaunu viršūnėles, kad skleistų savo skonį ir kvapą“, − pasako Sigitas.

Man tokiam kiekiui sriubos atrodo per mažai, bet pasitikiu meistru. Paklaustas, kiek ko reikia, skaičiuoja, kad svogūnų, bulvių, morkų ir pomidorų reikia maždaug po 3 kg. Verda troškinys irgi 3 valandas. Prie puodo šeimininkaujantis Sigitas kalba nedaug, nenoriai.

Kai su juo susipažinau anksčiau ir ne prie puodų, mačiau, kad subtiliai juokauja, puikiai veda pokalbį. Kad dabar nešnekus, nesistebiu. Taip daro dauguma žmonių, kurie turi gerą receptą ir savo paslapčių. Tuo ir privilioja į šventę, į svečius ateiti dar ir dar kartą.

Aptroškinus mėsą su svogūnais ir morkomis pilamas šulinio vanduo. Išsiaiškinu, kad užbaigus virti katile bus apie 50 litrų sriubos. Dar užmatau ant suoliuko šalia paruoštų daržovių nemažai pakelių sviesto ir indelių grietinės.

Spaudžiamas klausimų Sigitas pasako, kad visas sviestas keliaus į troškinį. Žinojote? „Gretinė tik tam, kas nori“, − atsainiai tarsteli ir iš jo intonacijos nusprendžiu, kad turėčiau ragauti be jos.   

Beje, Sigitas ruošiasi gaminti ir gamina ne vienas. Kartu su juo apie puodą sukasi ir kiti medžiotojai bei jo tėtis Edvardas iš savo 78 metų medžiojantis net 47 metus. Sigitas pristato ir savo pagalbininkę, kuri labai dailiais vienodais kubeliais supjaustė visas reikalingas daržoves. Ne taip seniai į Gudžiūnus atsikėlusios gyventi moters vardas Odeta.

Savo dubenėlį su, ko gero, raudonos spalvos viralu gaunu jau visiškoje tamsoje (šventė prasidėjo 8 valandą vakaro) tačiau spalvą ne tik nuspėju. Ji matosi ir tamsoje. Troškinys toks karštas, kad nenulaikau rankose.

Gerai permaišau, pavėsinu ir ragauju. Nustebina aštrumas: aitrus, bet nedeginantis kaip neretai būna. Ant atviros ugnies iškunkuliavusios daržovės susiliejusios į vientisą skonį, kuriame stipriai dominuoja laukinio žvėries mėsa – minkšta ir puri.

Gerai, kad dalį šio stebuklo sudedamųjų dalių ir liko nutylėtos − kitąmet atvažiuosiu į Gudžiūnus ir vėl. Ir ne tik dėl troškinio. Dėl žmonių.