Pasivaikščiojimai po miestą ir laiką
Pasivaikščiojęs po Kėdainius, po senamiestį, V. Jauniškis sakė galbūt kita esė būsianti apie mūsų miestą./Džestinos Borodinaitės nuotr.
Džestina BORODINAITĖ
Kėdainių M. Daukšos viešojoje bibliotekoje viešėjęs kultūros analitikas, teatro kritikas Vaidas Jauniškis pristatė kraštiečiams neseniai išleistą savo knygą „Patirti peizažą“, kurioje – per keturiasdešimt bandymų, padedančių suvokti Lietuvos visuomenės ir kultūros pokyčius, kasdienybės estetiką, kasdienybės susitikimus, sužinoti, kaip keitėsi visuomenė, kaip keitėsi tam tikros problemos ir ką pavyko bei ko dar nepavyko išspręsti.
Bandymai tai aptikti
„Juokaudamas sakau, kad knyga gali būti klasika, nes labai daug ko kartais neišsprendžiame. Tų pačių skulptūrų problemų, viešųjų erdvių problemų, susikalbėjimo, diskusijų. Knygoje – per keturiasdešimt esė, padedančių tai aptikti“, – trumpai savo knygą pristato V. Jauniškis.
Įsiklausyti į nuomonę
Anot knygos autoriaus, kultūra laikui bėgant, norime mes to ar nenorime, tačiau keičiasi.
„Kartais ne tiek daug, kiek mes norėtume, o kartais per daug greitai, kad mes nespėjame suvokti, jog keičiasi. Pasitaiko atvejų, kai tikriausiai būtų geriau staigiai neišspręsti vienokios ar kitokios problemos, nes vėliau ji sugrįžta bumerangu ir tik tada susimąstai, kad galbūt reikėjo daugiau diskutuoti, labiau įsiklausyti į visuomenės, gyventojų nuomones, jų balsus“, – tikina V. Jauniškis.
Esė netaisė
Prieš atrenkant tekstus knygai, per daugiau nei dešimtmetį parašytų esė V. Jauniškiui taisyti nesinorėjo. Anot knygos autoriaus, esė – biografinis žanras, atspindintis, ką knygos autorius mąsto, kas, jo nuomone, yra svarbu ir aktualu.
„Kiekvienos esė pabaigoje užfiksuota jos parašymo data. Man tai pasirodė svarbu, todėl taisyti tekstų, tapatinant konkrečiu laiku iškilusias problemas su dabartimi, nesinorėjo. Norėjosi, jog skaitytojas, atsivertęs knygą, suprastų, kas buvo svarbu tuo metu, kai buvo rašomas tekstas“, – mano V. Jauniškis.
Kultūros istorikams ši knyga galėtų būti kaip tam tikra savotiška dokumentacija, atskleidžianti, apie ką tuo metu buvo daugiausiai kalbama, kokie vyravo kritiniai momentai. Seniausias knygos „Patirti peizažą“ tekstas parašytas 2008 metais, naujausia esė – 2019–2020 metais.
Dažnai būtų geriau staigiai, čia ir dabar, neišspręsti vienokios ar kitokios problemos, nes vėliau jos sugrįžta bumerangu ir tik tada susimąstai, kad galbūt reikėjo daugiau diskutuoti, labiau įsiklausyti į visuomenės, gyventojų nuomones, jų balsus.
V. Jauniškis
Aktualios esė
V. Jauniškis tekstus knygai rinko neatsitiktinai.
Knygos autorius tai darė atsižvelgdamas į tuomet aktualius įvykius, kurie ir liko svarbūs, kaip tam tikra kultūros istorija ir šiandien.
„Tekstuose norėjosi kalbėti apie pagrindines mūsų visuomenės kaitos problemas, apie tai, kas netenkina, ką reiktų užfiksuoti, kas mūsų kasdienybėje atrodo svarbu ir į ką būtų galima pasižiūrėti kiek giliau negu tik iš žurnalistinės pusės“, – pabrėžia autorius.
Sugrįžta dar kartą
Knygoje „Patirti peizažą“ minimos skulptūros, įvairios vietos, į kurias turėdamas galimybę V. Jauniškis nevengia sugrįžti dar kartą ir pamatyti, kaip konkretus dalykas keičiasi arba kaip per daugelį metų nepasikeitė.
Tai įdomu, tikina knygos autorius, manantis, kad puikiausias ir patogiausias būdas apmąstymams – pasivaikščiojimas. „Važiuodamas mašina nepastebiu daugelio svarbių dalykų. Troleibusas taip pat dažnai tampa per greitas mano tempui.
Į pažintį su miestu, juo labiau su nepažįstamu, mėgstu keliauti be žemėlapio, be navigacijos. Nuklydimai dažnai padeda atrasti netikėtų dalykų, suteikia galimybę miestą pažinti kiek kitokiu kampu“ , – teigia V. Jauniškis.
Negali pasakyti
V. Jauniškis, pasivaikščiojęs po Kėdainius, po senamiestį, neslėpė, kad galbūt kita jo esė bus apie mūsų miestą.
„Tačiau pasakyti sunku. Pažadėti negaliu. Pasivaikščiojimas Kėdainių senamiesčio gatvėmis, gidės pasakojimai apie miesto multikultūriškumą, kas, mano nuomone, yra aktualu daugeliui miestų, nes visuomenė šiandien sprendžia daug problemų, kurios susijusios su kultūra, su kito žmogaus, ne tokio kaip aš, priėmimu, sužavėjo.
Sunku pasakyti, kas mane įkvėps kitai esė. Niekada nežinau, ką mano sąmonė iškrės, nes kartais sugrįžtu namo ir tik prieš miegą ar anksti ryte pabudęs suprantu, kad tai, ką mačiau, su kuo susidūriau vakar, buvo svarbus dalykas, kurį reikia pažymėti“, – sako V. Jauniškis.
