Verta perskaityti: Elizabeta Kostelo – filosofinis kūrinys apie opiausius klausimus
Rūta Švedienė
Elizabeta Kostelo – gerbiama ir pripažinta rašytoja. Įkopusi į septintą dešimtį, ji keliauja po platųjį pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis: ar šiais laikais įmanomas realistinis pasakojimas, ar literatūra, vaizduodama blogį pačiais baisiausiais pavidalais, pasiekia deklaruojamą kilnų tikslą, kokią atsakomybę už savo idėjas turi prisiimti rašytojas…
Romane skausmingai gvildenamos personažų erotinės patirtys, ginčijamasi su praeities autoriais ir kartu tai yra pasakojimas apie konkrečią moterį. Dar būdama jauna, Elizabeta parašė garsųjį romaną „Namas Eklzo gatvėje“ ir dabar yra priversta stoti akistaton su savo šlovės burbulu, kuris sprogsta kaskart, jai užlipus į tribūną. Elizabeta supranta, kad kai kurie jos įsitikinimai pakito, todėl galiausiai klausia savęs, kas yra šitas mano aš, jei mes visi keičiamės kiekvieną dieną, kartu išlikdami tokie patys?
Kūrinyje taip pat klausiama, ką reiškia gyventi garsios motinos šešėlyje. Elizabetos
sūnaus vaikystė paženklinta nereikalingumo ženklu, bet vėliau nuoskaudą pakeičia motinos
talento pripažinimas ir skausmingas supratimas, kad ji sensta. Elizabeta visiškai nutolusi
nuo savo sesers Blanšos, katalikų vienuolės, dirbančios ligoninėje Afrikoje.
Seserų susitikimas leidžia pasvarstyti, ar humanitarika padeda žmogui suvokti savo buvimo žemėje prasmę. Tai filosofinis kūrinys, kuriame beletristine forma keliami patys opiausi dabarties klausimai.
Knyga nestora, bet joje visko labai daug. Tai ne vientisa istorija ar romanas su besirutuliojančiu veiksmu.
Skaitant nuolat kirba mintis, jog pagrindinė veikėja Elizabeta Kostelo – tai pats autorius,
rašantis apie save, tai jo paties alter ego, nes daug gyvenimiškų faktų atitinka, o ir šiaip jaučiasi, kad rašo apie save. Intriguojantis aspektas, jog autorius pagrindine veikėja pasirenka moterį rašytoją, kuri diskutuoja tema, ar lengva moteriai įsikūnyti į vyrą rašant knygas. Toks įdomus momentas, kai žinai, jog tai yra atvirkštinis atvejis.
Coetzee nepabėga ir nuo savo afrikietiškų šaknų (gimęs Pietų Afrikoje). Kas tarsi dar viena akivaizdi nuorodą į alter ego.
Knyga tokia turtinga savo idėjomis, jog rodosi nėra nei vieno nereikalingo ar beprasmio sakinio. O paliečiama tiek temų, jog nepaminėjau nei pusės.
Aut. past.
Daug kalbama apie literatūrą, rašymą bei paliečiama ir tarsi įtraukiama į pokalbį nemažai kitų autorių. Man patiko cituojamas Polas Zumtoras: „Nuo XVII a. Europa ėmė sklisti po pasaulį nelyginant vėžys: iš pradžių nemačiomis, bet dabar jau visiškai nevaldoma, naikinti įvairiausias gyvybės formas, gyvūnus, augalus, jų buveines, kalbas. Kiekvieną dieną pasaulyje išnyksta kelios kalbos: jų išsižadama, jos uždusinamos… Vienas iš šio maro simptomų jau nuo pat pradžių buvo… tai ką mes vadiname literatūra <…>.
Tikrai labai intriguoja, nes autorius kalba apie literatūrą iš vairių prizmių – kaip afrikiečių
bei europiečių susidūrimas, pati teksto atsiradimo priežastis bei vystymasis ir t. t. Įdomu stebėti jo išvedžiojimus ir tarsi vis lauki naujo skyriaus, kur autorius pakvies į sceną naują šnekėtoją, pasiūlysiantį kitą tos pačios temos požiūrį.
Nebūtų Coetzee, jei neiškeltų gyvūnų temos. Jam tai viena aktualiausių temų, tad būtų keista, jei apie tai nebūtų kalbama. Diskutuojama ir esminio blogio tema bei kaip jis veikia ne tik tikrovę, bet ir literatūrą, kaip paliečia skaitytojus ir pačius rašytojus: „O gal blogis dabar jau bespalvis ir bekvapis, kaip beveik visas moralės pasaulis? Galima pasakyti kitaip: aš labai rimtai žvelgiu į pareiškimą, kad menininkas, drįsdamas žengti į uždraustas teritorijas, daug kuo rizikuoja: visų pirma, rizikuoja savimi; galbūt rizikuoja viskuo“.
Keliamas klausimas, ar menininkams leistina atskleisti viską, ar visgi turi likti nustatytos kažkokios ribos, kurių peržengti nevalia: „Mirtis yra privati, menininkas neturėtų kištis į kitų žmonių mirtį. Vargu ar papiktinanti pozicija pasaulyje, kuriame jau tapo kasdienybe kišti sužeistiesiems ar mirštantiesiems į veidus fotoaparato objektyvus“.
Iš dalies Coetzee šia knyga pagrindžia savo atsiskyrimą ir asketišką gyvenimo būdą bei nenorą dalyvauti visuotinai pripažintuose renginiuose, tokiuose kaip apdovanojimai (jis pats du kartus nevyko atsiimti „Man Booker“ apdovanojimų). Susidaro vaizdas, jog autorius sudėjo visą save į šią pagyvenusią rašytoją.
Knyga tokia turtinga savo idėjomis, jog rodosi nėra nei vieno nereikalingo ar beprasmio sakinio. O paliečiama tiek temų, jog nepaminėjau nei pusės.
John Maxwell Coetzee (g. 1940), iš Pietų Afrikos kilęs, Australijoje gyvenantis vienas žinomiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. 2003 m. romanas „Elizabeta Kostelo“ taip pat buvo patekęs į sąrašą šiam prestižiniam apdovanojimui laimėti.
